Per pastarąjį dešimtmetį dokumentiniai filmai kino teatruose dažnai buvo laikomi nykstančiu žanru. Didelę auditorijos dalį perėmė transliavimo platformos, o į plačiuosius ekranus dažniau prasimušdavo koncertiniai filmai su lojaliomis gerbėjų bazėmis.
Vis dėlto šį rudenį situacija apsivertė: trijų valandų dokumentinis filmas You Can See Everything apie Theranos skandalą ir Elizabeth Holmes tapo netikėtu kasų lyderiu. Jis trečią rodymo savaitgalį plečiamas iki daugiau nei 3 200 kino teatrų, o tai dokumentikai yra itin reta apimtis.
Reitingai, kurie stebina industriją
Filmas sparčiai užsitarnavo išskirtinai aukštus žiūrovų įvertinimus kino bendruomenėse. „Letterboxd“ platformoje jo vidurkis siekė 4,8 iš 5 ir, pagal viešai matomą statistiką, trumpam tapo aukščiausiai įvertintu pilnametražiu filmu platformos istorijoje.
Palyginimui, ilgą laiką šioje erdvėje tarp lyderių figūravo Masaki Kobayashi 1962 metų samurajų klasika Harakiri su 4,7 balo, o tokie kanoniniai filmai kaip 12 Angry Men ar Come and See dažnai laikosi ties 4,6.
Šis šuolis nebūtinai reiškia, kad rekordas išliks ilgam, nes naujiems filmams renkant daugiau vertinimų vidurkiai paprastai kinta. Tačiau įspūdį daro tai, kad didelė dalis žiūrovų skiria maksimalų balą, o filmas, kaip skelbiama, augino auditoriją ir antrąjį savaitgalį.
Kas slypi už sėkmės?
Filmo istorija remiasi viena garsiausių pastarojo dešimtmečio Silicio slėnio bylų. Elizabeth Holmes 2023 metais pradėjo atlikti bausmę federaliniame kalėjime už investuotojų apgaulę, susijusią su „Theranos“ kraujo tyrimų technologijų pažadais.
Pasak viešai skelbiamų projekto detalių, prie dokumentikos kūrimo prisidėjo studija „A24“, o režisieriai Nathan Fielder ir Lance Oppenheim filmą kūrė ilgą laiką. Pradinis filmavimas truko apie mėnesį, tačiau galiausiai virto kelerius metus užsitęsusiu projektu, kuriame atsirado ir kūrybinių rekonstrukcijų elementų.
Kino rinkoje tai išsiskiria tuo, kad dokumentika pristatoma kaip didelis kino įvykis, o ne tik turinys, skirtas vėlesnei peržiūrai namuose. Helovino savaitgalį, kai didieji platintojai, kaip skelbiama, vengė konkuruojančių premjerų, filmas gavo palankią nišą plačiam platinimui.
Dokumentikos renesansas kino teatruose?
Ši sėkmė signalizuoja platesnę tendenciją: kino teatrams vis dažniau reikia išskirtinių, socialinį triukšmą sukeliančių įvykių, kurie priverčia žiūrovus pakilti nuo sofos. Dokumentika, ypač paremta rezonansinėmis tikromis istorijomis, gali tapti tokiu masiniu įvykiu, jei ją palaiko stipri rinkodara ir aiškus pasakojimo kabliukas.
Kartu tai primena ir ankstesnius atvejus, kai realaus gyvenimo politinės ar finansinės istorijos trumpam susigrąžindavo masinę auditoriją. Vis dėlto šiuo atveju išskirtinis derinys yra trukmė, platus platinimas ir itin aukšti reitingai, dėl kurių filmas tampa vienu daugiausiai aptariamų sezono reiškinių.
Leave a Reply