Kada iš tiesų reikia dengti?
Vėlyvas ruduo sodininkams yra vienas svarbiausių laikotarpių, nes netinkamai paruošti vaismedžiai gali nukentėti nuo šalčio, saulės kaitos ir graužikų. Didžiausia rizika kyla jauniems sodinukams ir šilumamėgėms kultūroms, kurių žievė bei šaknys jautriau reaguoja į temperatūrų svyravimus.
Skubėjimas dengti yra dažna klaida: per anksti apvynioti kamienai šiltesnėmis dienomis gali pradėti šusti, o drėgmė po danga sudaro palankią terpę grybinėms ligoms. Praktikoje rekomenduojama palaukti, kol naktimis kelias dienas iš eilės laikysis maždaug minus 2–5 laipsnių šalčio, o dirvos paviršius lengvai pašals.
Ko siekiama žiemos apsauga?
Žieminė apsauga padeda sumažinti žievės įtrūkimų riziką, apsaugo šaknų zoną nuo per gilaus įšalo ir mažina staigių temperatūros pokyčių poveikį. Ypač pavojingos saulėtos žiemos dienos, kai kamieną įšildo saulė, o naktį jis staigiai atvėsta.
Tokie svyravimai dažnai sukelia vadinamuosius šalčio įtrūkimus, kurie tampa vartais infekcijoms ir silpnina medį. Dėl to rudenį svarbu pasirūpinti ne tik danga, bet ir kamieno apsauga nuo žiemos saulės.
Paruošimas prieš dengiant
Prieš apvyniojant kamienus verta atlikti kelis darbus, kurie tiesiogiai veikia žiemojimo sėkmę. Vienas jų yra vėlyvasis gausus laistymas, kai dirvoje sukaupiama drėgmės atsarga ir ji lėčiau įšąla, todėl šaknys geriau apsaugomos nuo šalčio.
Taip pat pravartu atlikti sanitarinį genėjimą ir pašalinti sudžiūvusias ar pažeistas šakas, o nuo kamieno atsargiai nuvalyti atšokusią negyvą žievę. Vėlyvą rudenį taikomas kamienų balinimas padeda atspindėti saulę ir mažina įkaitimo bei atšalimo kontrastą.
Šaknų zonai apsaugoti dažnai mulčiuojamas pomedžio ratas, tačiau svarbu neužpilti šaknies kaklelio. Tinkamas sluoksnis paprastai sudaromas iš durpių, perpuvusio komposto ar sausos žemės, kad dirva būtų šiltesnė ir stabilesnė.
Kokią medžiagą rinktis?
Patikimiausiai pasiteisina orui laidžios medžiagos, kurios apsaugo nuo vėjo ir temperatūrų svyravimų, bet nekaupia perteklinės drėgmės. Dėl šios priežasties nerekomenduojama naudoti polietileno plėvelės ar bituminių dangų, kurios nepraleidžia oro ir sukuria šiltnamio efektą.
Dažniausiai pasirenkamas baltas agrodangas, džiuto ar kitos kvėpuojančios medžiagos, taip pat kelių sluoksnių popierius ar kartonas. Kai kurie sodininkai naudoja eglišakes, kurios sulaiko sniegą ir natūraliai atbaido dalį kenkėjų.
Graužikai ir dažniausios klaidos
Žiemą pelės ir kiškiai gali stipriai pažeisti jaunų obelų ar kriaušių žievę, todėl kamieno apačią verta papildomai apsaugoti smulkiu metaliniu tinklu ar specialiomis apsauginėmis spiralėmis. Apsauga paprastai keliama iki maždaug 80–100 centimetrų aukščio, kad kenkėjai nepasiektų žievės virš sniego linijos.
Tarp dažniausių klaidų minimas per stipriai suveržtas apvyniojimas, kai medžiaga spaudžia žievę ir trukdo ventiliacijai. Kita problema yra šlapias mulčias ar per storas sluoksnis prie pat kamieno, nes tai didina puvimo ir ligų riziką.
Laiku parinktas dengimo momentas, kvėpuojanti medžiaga ir papildoma apsauga nuo graužikų paprastai duoda geriausią rezultatą. Toks pasiruošimas leidžia pavasarį išvengti nemalonių staigmenų ir padeda išsaugoti vaismedžių gyvybingumą.
Leave a Reply