XIX amžiaus antroje pusėje Japonija per neįtikėtinai trumpą laiką iš feodalinės, uždaros šalies tapo modernia valstybe ir galiausiai – pasauline galia. Šį lūžį nulėmė Meidži restauracija – valstybės kryptingai valdytų reformų ir pertvarkų laikotarpis.
Kaip aprašo portalas „The Collector“, pokyčiai prasidėjo po 1853 metų liepos 8 dienos, kai į Uragos uostą įplaukė keturi JAV karinio laivyno laivai, vadovaujami komodoro Matthew Perry. Šis vizitas nutraukė daugiau nei 200 metų trukusią Japonijos izoliacijos politiką (sakoku) ir privertė šalį rinktis: modernizuotis arba rizikuoti tapti kolonijine valstybe.
Vidiniai ginčai ir augantis spaudimas iš Vakarų netruko išryškinti, kad Tokugavų šiogūnatas nepajėgia užtikrinti šalies saugumo. Siekdama išvengti konflikto, valdžia pasirašė sutartis su JAV, Prancūzija, Didžiąja Britanija ir Rusija, tačiau tai tik sustiprino nepasitenkinimą dėl atsilikusios karinės technikos ir silpnos derybinės pozicijos.
Lūžio tašku tapo 1868 metų sausio 3-iosios paryčiai, kai samurajų lojalistai iš Sacumos ir Čiošiū klanų perėmė Imperatoriškuosius rūmus Kiote. Tais pačiais metais į valdžią buvo grąžintas 15-metis imperatorius Mutsuhito (vėliau žinomas kaip imperatorius Meidži), o Japonijoje pradėta nuosekli valstybės centralizacija ir modernizacija.
Nuo imperatoriaus valdžios iki žemės mokesčių reformos
Naujoji administracija nacionalizmą naudojo kaip vienijantį veiksnį ir 1868 metų balandžio 6 dieną paskelbė Chartijos priesaiką – penkių punktų dokumentą, kuriame įvardyti modernizavimo tikslai ir siekis semtis žinių iš viso pasaulio.
Vienas svarbiausių žingsnių įvykdytas 1871 metais, kai valdžia panaikino han – feodalinius domenus – ir pertvarkė šalį į prefektūras, kurias valdė imperatoriaus paskirti pareigūnai. Tai reiškė, kad maždaug 300 vietos valdovų (daimyo) politinė įtaka buvo faktiškai panaikinta.
Centralizaciją sustiprino 1873 metų žemės mokesčio reforma: metiniai mokesčiai buvo susieti su žemės verte ir nustatyti 3 proc. dydžio. Taip atsitraukta nuo senesnio apmokestinimo pagal ryžių produkciją, o valstybė gavo stabilesnes pajamas sparčiai plėtrai.
1871–1873 metais Japonija išsiuntė Iwakura misiją į JAV ir Europą, kad būtų ištirtos Vakarų valstybės ir jų raidos modeliai. Išvados buvo aiškios: norint išlikti nepriklausomai, Japonijai būtina laikytis krypties, apibūdinamos šūkiu „praturtinti šalį, sustiprinti kariuomenę“ (Fukoku Kyōhei).
Pramonė, geležinkeliai ir ryšiai: modernizacijos varikliai
Grįžus misijos delegatams, industrializacija jau buvo įsibėgėjusi. Centrinė valdžia ėmė steigti pavyzdines gamyklas, kuriose darbuotojai mokėsi dirbti su Vakarų įranga ir technologijomis.
Tarp pirmųjų reikšmingų projektų minimas Tomiokos šilko fabrikas, pastatytas 1872 metais padedant prancūzų specialistams. Vėliau, nuo 1880-ųjų iki 1913 metų, šilko ir kitų eksportui paklausių prekių gamyba smarkiai augo, o gautos pajamos tapo svarbiu modernizacijos finansavimo šaltiniu.
Investicijos buvo nukreiptos ir į infrastruktūrą. 1872 metais atidaryta pirmoji geležinkelio linija tarp Tokijo ir Jokohamos – 29 kilometrų ilgio maršrutas, tapęs naujos transporto eros simboliu.
Iki 1890 metų Japonijoje jau buvo nutiesta daugiau nei 2 250 kilometrų geležinkelio bėgių, o ryšiams užtikrinti įrengta per 6 400 kilometrų telegrafo linijų. Tuo pačiu laikotarpiu, iki 1900 metų, anglies gavyba, palyginti su 1876 metų lygiu, išaugo daugiau nei 400 proc., atliepdama plieno ir laivų statybos sektorių energijos poreikius.
Švietimas ir kariuomenė: vienos kartos transformacija
Meidži valdžia suprato, kad moderniai valstybei reikia išsilavinusių piliečių, todėl 1872 metais įtvirtino švietimo sistemos tvarką (Gakusei). Ji panaikino luominį požiūrį į mokslą ir nustatė, kad ir berniukai, ir mergaitės privalo mokytis ketverius metus.
Rezultatai buvo greiti: 1880-aisiais pradinę mokyklą lankančių vaikų dalis išaugo nuo maždaug 30 proc. Meidži eros pradžioje iki daugiau nei 50 proc., o 1905 metais perkopė 90 proc. ribą.
Kartu buvo panaikinta samurajų klasė, o vietoje jos sukurta šauktinių kariuomenė. Iš pradžių ji rėmėsi prancūziškais metodais, vėliau – Prūsijos kariniu modeliu, o tai prisidėjo prie valstybės siekio tapti ne tik ekonomiškai, bet ir karine prasme stipria.
Šių reformų visuma per vieną kartą pakeitė Japoniją iš esmės: centralizuota valdžia, pramonė, infrastruktūra, švietimas ir moderni kariuomenė tapo pamatu šalies įtakai, kuri XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje sparčiai augo.
Leave a Reply