Dar gerokai iki Perl Harboro išpuolio JAV karinis jūrų laivynas rengė planą, kuris vėliau tapo vienu svarbiausių orientyrų kovojant su Japonija Ramiajame vandenyne. Šis dokumentas buvo žinomas kaip planas „Orange“.
Kaip rašo „The Collector“, planą XX amžiaus pradžioje pradėjo kurti JAV Karinio jūrų laivyno koledžo (Naval War College) pareigūnai Rodo saloje, o vėlesniais dešimtmečiais jis nuolat buvo koreguojamas pagal technologijų ir geopolitikos pokyčius.
Tuo metu JAV sparčiai stiprėjo kaip tarptautinė galybė, tačiau jai teko spręsti sudėtingą uždavinį: kaip pasirengti galimiems konfliktams skirtinguose pasaulio regionuose. Ispanijos–JAV karas parodė, kad dideliais atstumais koordinuoti kariuomenės ir laivyno veiksmus nėra paprasta.
Reaguojant į tai, prezidentas Theodore’as Rooseveltas inicijavo Jungtinės armijos ir laivyno tarybos (Joint Army-Navy Board) sukūrimą. Ji tapo ankstyvu bendro strateginio planavimo mechanizmu ir ėmė rengti skirtingų valstybių atžvilgiu numatytus karo planus, kurie buvo žymimi spalvomis.
Spalvoti planai ir „Orange“ gimimas
Spalvinė sistema leido kurti skirtingus scenarijus neįvardijant konkrečių valstybių viešai, o patys dokumentai buvo laikomi griežtai įslaptinti – ilgus metus tai padėjo išvengti diplomatinių incidentų.
„Orange“ kodinis pavadinimas buvo siejamas su Japonija – valstybe, kurios karinės galios augimas po Rusijos–Japonijos karo 1904–1905 metais daugeliui stebėtojų tapo aiškiu signalu, kad Ramiajame vandenyne formuojasi naujas jėgų balansas.
Nors JAV tarpininkavo sudarant Portsmoutho taiką, santykiai su Tokiju ėmė vėsti: dalis Japonijos visuomenės jautėsi nusivylusi dėl JAV spaudimo derybose. Vašingtone tai buvo pastebėta, todėl dėmesys galimam konfliktui Ramiajame vandenyne stiprėjo.
Praktinis galvosūkis buvo akivaizdus: JAV turėjo pažeidžiamų teritorijų ir įgulų Ramiajame vandenyne, o laivynui tektų įveikti milžiniškus atstumus, kad galėtų jas paremti. Situaciją dar labiau komplikavo tai, kad ankstyvuoju planavimo laikotarpiu Panamos kanalas dar nebuvo baigtas.
Karo žaidimai: šimtai simuliacijų iki 1941-ųjų
Planas nebuvo vien teorinis dokumentas – jis buvo nuolat tikrinamas karo žaidimais. Nuo 1905 iki 1941 metų JAV Karinio jūrų laivyno koledže buvo surengta šimtai simuliacijų, kuriose amerikiečių pusė žymėta „Blue“, o Japonijos – „Orange“.
Šiuose žaidimuose buvo modeliuojamos realios karo sąlygos: informacijos stoka, ryšio vėlavimai, žvalgybos klaidos, „karo migla“. Simuliacijos leido išryškinti silpnas grandis ir koreguoti planą, kai keitėsi techninės galimybės ar politinė aplinka.
Viena svarbiausių pamokų – abejonės dėl vieno „lemiamo mūšio“ idėjos. Vietoje jos vis dažniau buvo akcentuojamas ilgesnis alinantis konfliktas, kuriame svarbų vaidmenį turėtų logistika ir galimybė išlaikyti pajėgas didžiuliame regione.
Kitas lūžis – orlaivių nešėjų reikšmė. Didėjant aviacijos nuotoliui ir laivų galimybėms, planuotojams teko pergalvoti laivyno veiksmus ir rizikas, susijusias su priešo oro pajėgų grėsme.
Filipinai ir „salų šokinėjimo“ strategija
Vienas jautriausių taškų buvo Filipinai – svarbi JAV teritorija Ramiajame vandenyne, kuri, planuotojų akimis, galėjo tapti staigaus Japonijos puolimo taikiniu. Simuliacijose buvo vertinama, kad dėl salyno dydžio ir atstumo jis itin pažeidžiamas desantui.
Vėlesnė plano versija, minima kaip War Plan Orange-3, numatė, kad pajėgos nebūtinai gins paplūdimius – veikiau trauksis į sunkiau įveikiamas vietoves ir laikysis iki pagalbos arba iki tokių sąlygų, kurios priverstų priešą derėtis.
Straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad generolas Douglasas MacArthuras 1941–1942 metais turėjo šių planų kopijas, bet pasirinko kitokią kryptį – didesnį pasitikėjimą oro galia. Vis dėlto, kai dalis oro pajėgų buvo sunaikinta ant žemės, realybėje teko veikti pagal numatytą gynybos logiką, tik be pakankamų resursų.
Dar viena reikšminga „Orange“ idėja – „salų šokinėjimas“ (island-hopping): siekiant priartėti prie Japonijos pagrindinių salų, reikėjo perimti strategiškai svarbias salų grandines arba izoliuoti stipriai įtvirtintas bazes. Laikui bėgant ši strategija evoliucionavo, o Ramiojo vandenyno kampanijoje ji tapo vienu esminių JAV veikimo principų.
Planas „Orange“ nebuvo nekintantis „receptas“ – tai veikiau ilgus metus tobulinta idėjų sistema, paremta realistiškomis pratybomis, technologijų kaita ir bandymais suprasti tikėtiną priešininko elgesį. Dalis JAV karo vadų, vadovavusių operacijoms Ramiajame vandenyne, buvo gerai susipažinę su šiomis išvadomis, kurios padėjo formuoti karo eigą.
Leave a Reply