Vikingų berserkai sagose aprašomi kaip išskirtinai nuožmūs kariai, prieš mūšį atliekantys ritualus, turėjusius pažadinti „laukinio žvėries“ jėgą. Pasakojimuose jie siejami su meškų, vilkų ar šernų dvasia ir esą kovodavo taip, lyg būtų daugiau nei paprasti žmonės.
Apie šiuos karius ir jų pasirengimą mūšiui rašoma skandinavų sagose, o kai kurios detalės sutampa ir su archeologiniais radiniais – pavyzdžiui, žinomuose vikingų laikų šachmatų figūrėlių atvaizduose matomi kariai, kandantys skydus.
Pats „berserko“ įvaizdis siejamas ne tik su įniršiu, bet ir su religine praktika: tekste pabrėžiama, kad tai galėjo būti atskira šamaninė karo tradicija, dedikuota Odinui. Ritualai galėjo būti ne vienkartinis „triukas“, o nuoseklus, bendruomenės normomis apibrėžtas pasirengimo būdas.
Pasakojimuose kartojasi keli esminiai bruožai: į kovą jie esą eidavo be šarvų (kartais – beveik nuogi, tik su gyvūnų kailiais), mūšyje tapdavo nejautrūs skausmui, o vėliau patirdavo stiprų fizinį „nuopuolį“ – išsekimą, galintį trukti kelias dienas.
Berserkai, „vilkakailiai“ ir skydų kandimas
Žodis „berserker“ dažnai aiškinamas kaip „meškos kailis“, tačiau šalia jų minimi ir kiti tipai: ulfhednar – „vilko kailio“ kariai, taip pat jofurr – „šerno kailio“ įvaizdis. Visus juos vienija laukiniai, regione gyvenę gyvūnai, laikyti nuožmumo simboliais.
Vienas ryškiausių motyvų sagose – prieš mūšį pasiekiama transui artima būsena. „Ynglinga sagoje“ Snorri Sturlusonas rašo, kad kariai elgdavosi kaip laukiniai šunys ar vilkai ir kandžiodavo skydus, tarsi mėgindami suvaldyti kylantį įniršį.
Pasakojimuose teigiama, kad įsibėgėjus įniršiui kariai tapdavo tarsi „nepažeidžiami“: nejautrūs žaizdoms, o kai kur net minima, jog jų neveikdavo nei ugnis, nei geležis. Kituose šaltiniuose užsimenama apie magiją, esą bukinusią priešo ginklus, todėl priešams tekdavę griebtis ne ašmenų, o kuokų ar kitų bukų smūgių.
Ritualiniai šokiai, giesmės ir „garsinė“ ekstazė
Tekste keliama mintis, kad transformacijai galėjo būti svarbūs ritualiniai šokiai. Tai siejama su vadinamosiomis Torslundos plokštelėmis – bronziniais liejiniais iš Vendelio laikotarpio, kuriuose matoma scena: vienakis, raguotą šalmą dėvintis veikėjas šoka greta kario su vilko kailiu ir ietimi. Vienakis veikėjas dažnai tapatinamas su Odinu.
Panašios ikonografijos aptinkama ir ant Gallehuso auksinių ragų iš Jutlandijos: viename atvaizde du gyvūnų galvas turintys vyrai stovi vienas prieš kitą, ginkluoti pjautuvu ir kirviu. Tai sustiprina interpretaciją, kad „žvėries“ įvaizdis buvo ne vien metafora, o ritualo dalis.
Prie ritualų aprašymų pridedamas ir Bizantijos imperatoriaus Konstantino VII liudijimas apie šiauriečius jo asmeninėje Varangų sargyboje: minimas „gotų šokis“, atliekamas vilkint gyvūnų kailius ir dėvint kaukes, taip pat šūksniai bei ginklų daužymas į skydus, kad būtų pasiekta į transą panaši būsena.
Ar berserkų įniršį galėjo sukelti augalai?
Šiuolaikiniai tyrinėtojai neretai svarsto, ar berserkų „mūšio įniršis“ galėjo būti susijęs su haliucinogenais. Tarp minimų variantų – musmirės (Amanita muscaria), galinčios sukelti pakitusį suvokimą, euforiją ir skausmo slopinimą, tačiau pabrėžiama, kad tiesioginių įrodymų apie tokių grybų vartojimą vikingų laikais nėra.
Kaip labiau tikėtinas kandidatas minimas juodasis šunvyšninis (Hyoscyamus niger, henbanas) – toksiškas augalas, galintis sukelti kliedesius, agresiją, haliucinacijas, karščio pojūtį ir nejautrą skausmui, o vėliau – fizinį „kritimą“, kuris galėtų paaiškinti sagose aprašomą išsekimą.
Henbano sėklų aptikta skandinavų archeologiniuose kontekstuose: pavyzdžiui, turtingos moters kape Fyrkate (Danijoje) rasta šimtai sėklų, o kapo inventorius leidžia spėti, kad ji galėjo būti volva – norvegų pasaulyje minima žynė ar burtininkė. Sėklų taip pat rasta ir kape Askoje, Švedijoje.
Vis dėlto net ir ši versija išlieka hipoteze: tekstas aiškiai nurodo, kad nors randama užuominų apie augalus gėrimuose ir jų galimą vartojimą, berserkų ritualų „recepto“ šaltiniai nepateikia taip, kad būtų galima tai patvirtinti be abejonių.
Kodėl berserkai galiausiai dingo?
Nors berserkai sagose išlieka ryškūs personažai, teigiama, kad reali praktika apie 11 amžių sunyko. „Grettiro sagoje“ minima, kad Norvegijos jarlas Eirikas Hakonarsonas 1015 metais uždraudė berserkų kultą, o už dalyvavimą tokioje veikloje grėsė paskelbimas už įstatymo ribų.
Panašūs draudimai minimi ir Islandijoje. Tekste pabrėžiama, kad tam įtakos turėjo krikščionybės įsitvirtinimas: atviros pagoniškos praktikos galėjo būti vertinamos kaip nepriimtinos ar net siejamos su „apsėdimu“.
Kita priežastis – besikeičianti karo taktika. Kai pradėtos vertinti labiau disciplinuotos, organizuotos pajėgos, vienas „nevaldomas“ karys, kad ir koks įspūdingas būtų sagose, tapo mažiau naudingas už rikiuotę, kuri vykdo įsakymus ir veikia kaip vienas mechanizmas.
Leave a Reply