Rudenį tręšimas sode gali tapti vienu svarbiausių darbų, nulemiančių, kaip augalai peržiemos ir kaip startuos kitą pavasarį. Šiuo laikotarpiu svarbiausia ne „pamaitinti“ augimą, o padėti medžiams ir krūmams sustiprinti šaknis bei pasiruošti šalčiams.
Kaip rašoma portale „Noviydoctor“, po ilgo derėjimo augalai būna išsekę, todėl tinkamai parinktos trąšos padeda atkurti jėgas, didinti atsparumą šalčiui ir formuoti kitų metų pumpurus.
Praleidus rudeninį tręšimą, augalai į žiemą gali išeiti silpnesni. Tai siejama su didesne rizika, kad pašals jauni ūgliai, lengviau įsisuks ligos, o kito sezono derlius gali būti kuklesnis.
Didžiausias rudeninių darbų principas – pasirinkti tokius elementus, kurie skatina medienos brendimą ir šaknų stiprėjimą, o ne naują žalią masę. Būtent todėl rudenį ypač akcentuojami fosforas ir kalis.
Rudenį – tabu azotinėms trąšoms
Viena dažniausių klaidų – rudenį naudoti azotines trąšas, pavyzdžiui, karbamidą, amonio salietrą ar šviežią mėšlą. Azotas skatina intensyvų augimą – augalas leidžia naujus ūglius ir didina lapiją.
Sezono pabaigoje tai tampa problema: jaunos šakelės nespėja sumedėti iki pirmųjų šalnų ir gali nušalti. Todėl rudeninis tręšimas neturėtų būti orientuotas į azotą.
Vietoj to rekomenduojama rinktis medžiagas, kurios padeda augalui „užsidaryti“ sezoną: stiprina šaknų sistemą ir gerina atsparumą šalčiui. Dažniausiai minimi du pagrindiniai elementai – fosforas ir kalis.
Keturios trąšos, kurios tinka rudeniniam sodui
Vienas klasikinių pasirinkimų – fosforo ir kalio trąšos, tokios kaip superfosfatas ir kalio sulfatas. Fosforas svarbus šaknų vystymuisi, o kalis siejamas su geresniu augalo pasirengimu šalčiui.
Dar viena populiari išeitis – medžio pelenai. Jie minimi kaip organinis kalio, taip pat kalcio, magnio ir fosforo šaltinis, be to, gali padėti mažinti dirvos rūgštingumą.
Rudenį dažnai pasirenkamas ir subrendęs kompostas arba perpuvęs mėšlas (humusas) – pabrėžiama, kad tai skiriasi nuo šviežio mėšlo. Toks organinis sluoksnis gali veikti ir kaip mulčias: saugoti šaknis nuo šalčio ir pamažu atiduoti maisto medžiagas.
Ketvirtas variantas – kalio monofosfatas, apibūdinamas kaip koncentruota, vandenyje tirpi trąša. Ji minima kaip tinkama vėlyvam laistymui prie šaknų arba jaunų medžių ir dekoratyvinių krūmų purškimui.
Kaip tręšti, kad nauda būtų didžiausia
Granuliuotas fosforo ir kalio trąšas paprastai rekomenduojama ne palikti ant paviršiaus, o įterpti į dirvą. Minima praktika – tręšti pomedžiuose, įterpiant maždaug 10–15 cm gylyje, kur yra aktyvesnės smulkios šaknys.
Taip pat akcentuojama, kad tręšimas efektyvesnis, kai dirva drėgna – todėl jis gali būti derinamas su gausesniu rudeniniu laistymu. Galiausiai primenama laikytis gamintojo nurodytų normų, nes per didelis mineralinių medžiagų kiekis augalams gali pakenkti ne mažiau nei jų trūkumas.
Leave a Reply