Prancūzų filosofas Voltaire’as XVIII amžiuje paleido vieną garsiausių politinių epigramų Europos istorijoje: Šventoji Romos imperija esą buvo „nei šventa, nei romėniška, nei imperija“.
Kaip aiškinama portale „The Collector“, tai nebuvo vien sąmojis. Ši frazė taikliai apibūdino valstybę, kuri tuo metu jau buvo praradusi ankstesnę įtaką ir tapusi sudėtingu, nevienalyčiu dariniu.
Šventoji Romos imperija egzistavo daugiau nei tūkstantį metų, tačiau per tą laiką kito ir jos pavadinimo prasmė, ir teritorija, ir valdžios institucijos. Nuo viduramžių universalios krikščioniškos valdžios idėjos ilgainiui liko daugiau simbolikos nei realios galios.
Voltaire’o laikais šis politinis vienetas vis labiau priminė savarankiškų valstybių ir kunigaikštysčių mozaiką, kurioje centrinė valdžia turėjo ribotas galimybes daryti įtaką.
Nuo Karolio Didžiojo iki „vokiškos“ imperijos
Šventosios Romos imperijos ištakos tradiciškai siejamos su 800 metais, kai per Kalėdas Romoje popiežius Leonas III Karolį Didįjį karūnavo imperatoriumi. Tai buvo reikšmingas politinis sandoris: popiežiui reikėjo karinės atramos, o Karolis gavo prestižinį titulą ir „Romos tęstinumo“ idėją Vakaruose.
Vis dėlto Karolio valdoma imperija netruko suskilti. 843 metais ji buvo padalyta į kelias dalis, iš kurių ilgainiui formavosi Prancūzija ir Vokietija, o vidurinė teritorija tapo nuolatinės konkurencijos lauku.
Po 924 metų imperatoriaus titulas kurį laiką išvis buvo „tuščias“, kol 962 metais vokiečių karalius Otonas I buvo karūnuotas imperatoriumi. Būtent jis dažnai laikomas tikruoju Šventosios Romos imperijos kūrėju, o valstybė vis labiau įgijo vokišką politinį veidą.
Imperatoriaus ryšys su Roma išliko svarbus simboliškai, tačiau laikui bėgant realybė keitėsi: karūnavimai reikalavo diplomatijos ar net karinės prievartos, o XVI amžiuje tradicija silpo. Karolis V buvo paskutinis imperatorius, kurį 1530 metais karūnavo popiežius – ir tai įvyko ne Romoje, o Bolonijoje.
Kodėl „šventa“ ir „romėniška“ tapo ginčytina
Žodis „šventa“ su imperija labiau susisiejo XII amžiuje, kai imperatoriai ėmė pabrėžti, kad jų valdžia kyla tiesiogiai iš Dievo, o ne iš popiežiaus malonės. Tačiau reali įtaka Bažnyčiai ir religinis autoritetas nebuvo stabilūs.
Nuo XI amžiaus Europoje įsiliepsnojo konfliktas dėl to, kas turi teisę skirti vyskupus – popiežius ar imperatorius. Ši kova, vadinama investitūros ginču, dešimtmečius ardė popiežiaus ir imperatoriaus santykius ir aiškiai parodė, kad „šventumas“ čia dažnai reiškė politinę konkurenciją.
Italijoje taip pat nuolat kilo įtampa: dalis miestų ir kunigaikščių rėmė popiežių, kiti – imperatorių, o Vokietijos valdovai buvo laikomi išoriniais, ne visada pageidaujamais žaidėjais. Imperatoriui išvykus iš Italijos, jo valdžia ten vėl susilpnėdavo.
„Romėniškumo“ klausimas taip pat tapo labiau tradicija nei realybe: nors titulai ir ceremonijos rėmėsi Romos imperijos tęstinumo idėja, pati valstybė buvo sutelkta Vidurio Europoje ir ypač Vokietijos žemėse.
„Nei imperija“: rinkimai, kunigaikščiai ir Habsburgų dominavimas
Skirtingai nei paveldimose monarchijose, Šventosios Romos imperijos valdovas buvo renkamas. Tai reiškė, kad centrinė valdžia nuolat priklausė nuo įtakingų didikų ir politinių kompromisų.
1356 metais buvo įtvirtinta sistema, pagal kurią karalių (būsimą imperatorių) renka septyni kurfiurstai. Toks modelis stiprino regioninių valdovų galią ir kartu mažino imperatoriaus galimybes imperiją valdyti kaip vientisą valstybę.
Nors Habsburgų dinastija ilgainiui beveik monopolizavo imperatoriaus titulą, pačioje Vokietijoje jų įtaka pamažu traukėsi. Reformacija ir vėlesni karai dar labiau sustiprino atskirų žemių savarankiškumą.
XVIII amžiuje, kai Voltaire’as ištarė savo garsiąją frazę, ryšys su popiežiumi jau buvo seniai nutrūkęs, o imperatoriaus titulas dažnai reiškė daugiau prestižą diplomatiniame protokole nei realią valdžią. Galiausiai 1806 metų rugpjūtį imperija buvo oficialiai panaikinta, kai imperatorius Pranciškus II, Napoleono politikos spaudžiamas, paskelbė ją nutraukiantis.
Todėl Voltaire’o sakinys išliko kaip trumpa, bet suprantama diagnozė: istorinis vardas ir ceremonijos liko, tačiau XVIII amžiuje už jų dažnai slypėjo visai kitokia – fragmentuota ir silpnai centralizuota – politinė realybė.
Leave a Reply