Sode pasirodžiusi sniegena (liaudyje dar vadinama gilu) nuo seno laikoma ypatingu gamtos „pranešėju“. Liaudies tradicijoje jos vizitas prie namų dažniausiai siejamas su artėjančiais šalčiais ir žiemos priartėjimu.
Didžiąją metų dalį šie paukščiai laikosi miškų tankmėje, todėl jų pasirodymas sodybose ar miesto želdynuose išsiskiria. Tokia viešnagė paprastai aiškinama tuo, kad gamtoje keičiasi sąlygos: darosi atšiauriau, o natūraliose buveinėse ima stigti lesalo.
Sniegenos nėra didelės, tačiau jas nesunku atpažinti. Patinėliai išsiskiria juoda „kepurėle“ ir ryškiai raudona krūtine, todėl vėlyvą rudenį ir žiemą, kai sodai ištuštėja, jos tampa geriau matomos.
Patelės atrodo kukliau – vyrauja pilkšvi, rusvi atspalviai, tad jas pastebėti gali būti sunkiau. Vis dėlto ir vienos, ir kitos dažniau priartėja prie žmonių, kai nori pasinaudoti lengviau pasiekiamu maistu.
Ką sniegenos reiškė mūsų senoliams
Mūsų protėviai paukščių elgesį stebėdavo itin atidžiai. Sniegenos pasirodymas prie namų kartais buvo laikomas ne tik orų permainų ženklu, bet ir tam tikru lūžio, naujo etapo pranašu paties stebėtojo gyvenime.
Su šiais paukščiais siejama ir kita simbolika – ištikimybė, atsidavimas bei santykių tvirtumas. Taip aiškinama dėl sniegenų biologijos: jos sudaro poras, kurios neretai išlieka kartu ilgą laiką, ne tik perėjimo sezonu.
Dėl šios priežasties sniegenos sode kai kuriose tradicijose interpretuojamos kaip stabilumo namuose, harmonijos ir glaudaus ryšio su artimaisiais ženklas.
Kas traukia sniegenas į sodą
Sniegenos saugiausiai jaučiasi vietose, primenančiose jų mėgstamas miško buveines. Į sodus jas vilioja tankūs, ne per daug smarkiai apkarpyti krūmai ir spygliuočiai – pavyzdžiui, eglės, kukmedžiai ar kadagiai.
Tokia augmenija suteikia gerą slėptuvę nuo plėšrūnų ir šalto vėjo, o pavasarį gali tapti tinkama vieta lizdui. Todėl pernelyg „steriliai“ sutvarkytas sodas paukščiams dažnai būna mažiau patrauklus.
Palankesnes sąlygas gali sudaryti ir tai, kad prieš žiemą sode paliekama dalis nužydėjusių daugiamečių augalų, sausų žiedynų ar dekoratyvinių žolių. Paukščiams tai – ir priedanga, ir natūrali aplinka ieškoti maisto.
Ypač vilioja krūmai, kurių uogos išsilaiko ir šaltuoju sezonu: šermukšniai, gudobelės, raugerškiai, ligustrai, erškėčiai. Sniegenos mėgsta sėklas, slypinčias po vaisių minkštimu.
Lesykla: kuo vaišinti ir ko vengti
Žiemą didelė pagalba paukščiams gali būti tinkamai įrengta lesykla. Sniegenos turi trumpą, bet tvirtą snapą, todėl puikiai lukštena sėklas ir traiško smulkius vaisius.
Teigiama, kad greičiausiai jas privilioja saulėgrąžų sėklos. Taip pat jos noriai lesa linų, sorų, rapsų sėklas bei smulkius riešutus.
Svarbu, kad lesalas būtų natūralus, be druskos ir prieskonių. Taip pat pabrėžiama: paukščių nereikėtų šerti duona.
Leave a Reply