Tyrimas: prieš 2,5 mlrd. metų Žemėje įvyko lūžis, priartinęs tektoniką prie šiandieninės

Written by

in

Plokščių tektonika – vienas svarbiausių procesų, formuojančių Žemę: ji kelia kalnus, stumdo žemynus, maitina vulkanizmą ir leidžia plutos medžiagai grįžti į planetos gelmes. Vis dėlto mokslininkai iki šiol ginčijosi, kada tokia sistema pradėjo veikti panašiai kaip šiandien.

Dabar Curtin universiteto tyrėjų komanda pateikė argumentų, kad ryškus lūžis įvyko maždaug prieš 2,5 milijardo metų. Kaip skelbiama žurnale „Proceedings of the Royal Society A“, išvados padarytos išanalizavus švino izotopų „parašus“ tūkstančiuose uolienų mėginių, apimančių beveik 4 milijardus metų Žemės istorijos.

Mokslininkai pasirinko švino izotopus, nes jų proporcijos gali atskleisti uolienų medžiagos kilmę ir jos virtimus per geologinį laiką. Tokie cheminiai signalai leidžia atsekti labai senus plutos fragmentus ir suprasti, kaip jie prisidėjo prie vėliau susidariusių uolienų.

Analizė parodė, kad atskiros itin senos plutos „atsargos“ egzistavo jau maždaug prieš 4–3,7 milijardo metų ir daugiau nei milijardą metų dalyvavo formuojantis magminėms uolienoms. Tačiau vėliau šis senovinis signalas geologiniame įraše beveik išnyko – tai tyrėjai sieja su efektyvesniu plutos „perdirbimu“ ir platesnio masto uolienų medžiagos pernaša.

Kas pasikeitė prieš 2,5 mlrd. metų?

Ypač išsiskyrė laikotarpis tarp maždaug 2,75 ir 2,63 milijardo metų. Uolienose, senesnėse nei 2,5 milijardo metų, būdingas izotopinis signalas pasikartodavo ne kartą, tačiau vėliau praktiškai dingo iš prieinamų geologinių duomenų.

Svarbu tai, kad tyrėjai šio dėsningumo neaptiko ir tuomet, kai į analizę įtraukė tūkstančius mėginių. Jų vertinimu, toks staigus cheminio „parašo“ išnykimas vargu ar gali būti atsitiktinis – greičiau rodo esminį Žemės plutos veikimo pasikeitimą.

Iki šio lūžio dalis pačios seniausios plutos galėjo ilgai išlikti netoli paviršiaus, kartotinai lydytis ir tapti žaliava naujoms uolienoms. Vėliau plutos perdirbimo procesai, kaip teigiama, tapo žymiai našesni, todėl itin seni plutos fragmentai vis rečiau patekdavo į naujai susidarančias formacijas.

Artėjimas prie šiuolaikinės tektonikos

Šį virsmą autoriai interpretuoja kaip perėjimą prie geodinaminių procesų, labiau panašių į dabartinę plokščių tektoniką. Tačiau jie pabrėžia: tai nereiškia, kad lygiai prieš 2,5 milijardo metų Žemėje „staiga“ pradėjo judėti visos plokštės taip, kaip matome šiandien.

Labiau tikėtina, kad vyko reikšminga, bet laipsniška besivystančios sistemos transformacija. Tokia interpretacija svarbi ne tik Žemės istorijai suprasti, bet ir bandant aiškinti, kuo mūsų planeta skiriasi nuo kitų uolinių dangaus kūnų.

Tyrime primenama, kad Žemė išsiskiria aktyvia plokščių tektonika, o panašaus masto reiškinio šiuo metu nestebime nei Marse, nei Veneroje. Todėl aiškesnis supratimas, kada įsijungė šiuolaikiškesnis plutos „perdirbimo“ mechanizmas, gali padėti atsakyti, kodėl Žemė išvystė tokį sudėtingą geologinį „variklį“ ir kaip jis paveikė jos tolesnę evoliuciją.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *