Atlanto vandenyne sparčiai auga ir plečiasi milžiniška plūduriuojančių rudųjų dumblių – sargasų – juosta, kurią palydovai fiksuoja nuo Vakarų Afrikos pakrančių iki Meksikos įlankos.
Kaip rašo „Futura Sciences“, vien pernai gegužę palydoviniai stebėjimai rodė apie 37,5 mln. tonų pelaginių sargasų – tai dumbliai, sudarantys vientisus sąžalynus atviroje jūroje.
Mokslininkai pabrėžia, kad toks vadinamasis didysis Atlanto sargasų dumblių diržas (GASB) prieš maždaug 15 metų dar neegzistavo: anksčiau šie dumbliai daugiausia buvo siejami su Sargasų jūra.
Problema ta, kad didėjant sąžalynams, vis dažniau kyla grėsmė pakrantėms ir ekosistemoms: į krantą išmesti dumbliai gali tapti ne tik tvarkymo galvosūkiu, bet ir aplinkos taršos šaltiniu.
Rekordinis ilgis ir spartėjantis augimas
Didelės apimties tyrimas, publikuotas žurnale „Harmful Algae“ ir atliktas Floridos Atlanto universiteto Harbor Branch okeanografijos instituto mokslininkų, rėmėsi kelių dešimtmečių palydoviniais duomenimis, lauko stebėjimais bei cheminėmis analizėmis.
Tyrėjai teigia, kad nuo pirmųjų masinių pasirodymų 2011 metais šis reiškinys beveik kasmet stiprėja, o 2025 metais GASB pasiekė rekordinį – 8 850 kilometrų – ilgį.
Tai reiškia, kad dumbliai formuoja itin plačiai išsidėsčiusią „juostą“, kuri gali būti matoma net iš kosmoso, o jų plitimas laikomas nebe pavieniu epizodu, o nuolatiniu, didėjančiu procesu.
Kodėl dumblių tiek daug?
Viena pagrindinių priežasčių, nurodomų tyrime, – išaugęs maistinių medžiagų, ypač azoto ir fosforo, kiekis vandenyje. Tokios sąlygos dumbliais „pamaitina“ ir leidžia jiems sparčiai daugintis.
Eksperimentai, vykdomi nuo 1980-ųjų, rodo, kad maistingomis medžiagomis turtinguose vandenyse sargasų masė gali padvigubėti per 11 dienų, o pakrantėse – dar greičiau.
Tyrėjai taip pat fiksavo ilgalaikį cheminės sudėties pokytį: 1980–2020 metų laikotarpiu azoto kiekis sargasų audiniuose išaugo 55 proc., o azoto ir fosforo santykis padidėjo 50 proc.
Maistinės medžiagos į vandenyną patenka ne tik dėl natūralių procesų (vandens masių kilimo ir vertikalaus maišymosi), bet ir iš sausumos – per žemės ūkio nuotėkį, nuotekų išleidimą bei atmosferos kritulius. Tyrime išskiriamas Amazonės upės vaidmuo: jos potvyniai praturtina Atlanto vandenis ir skatina dumblių dauginimąsi, o sausrų laikotarpiai šį procesą slopina.
Vėliau srovių sistemos, tokios kaip „Loop Current“ ir Golfo srovė, šias augalinės masės sankaupas perneša dideliais atstumais – dėl to jos kaupiasi ir Meksikos įlankoje.
Kai nauda ekosistemai virsta grėsme
Sargasų sąžalynai nėra vien „problema“: JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija (NOAA) juos pripažįsta svarbia buveine daugiau nei šimtui rūšių – nuo žuvų ir bestuburių iki jūrinių vėžlių.
Tačiau kai dumblių kiekis tampa pernelyg didelis ir jie masiškai išmetami į krantą, prasideda kitos bėdos. Irantys sąžalynai gali skleisti toksišką sieros vandenilį, užversti paplūdimius, prisidėti prie „negyvų zonų“ susidarymo, žaloti koralų rifus ir sukelti reikšmingų nuostolių vietos ekonomikai.
Be to, irantys dumbliai gali išskirti metaną ir kitas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, todėl keliami klausimai, kaip tokie masiniai procesai gali paveikti anglies ciklą ir klimato grįžtamuosius ryšius.
Atsižvelgdami į reiškinio mastą, mokslininkai ragina stiprinti tarptautinį stebėjimą, gerinti prognozavimo modelius ir nuosekliai mažinti maistinių medžiagų nuotėkį į vandenis.
Leave a Reply