Lubčikas į mūsų kraštus atkeliavo iš Viduržemio jūros regiono, tačiau būtent lenkų liaudies tradicijoje jis pelnė ypatingo augalo vardą. Šimtmečius buvo tikima, kad šis prieskonis turi galią pritraukti meilę ir sustiprinti jausmus. Skirtingai nei įprastos prieskoninės žolelės, lubčikas neretai buvo laikomas savotišku meilės amuletu.
Pasak pasakojimų, merginos, kurios greitai sulaukdavo dėmesio ir netrukus ištekėdavo, esą tai „skolingos“ vaikystėje patirtoms maudynėms – jos būdavo prausiamos lubčiko ir lazdyno užpilu. Norėdamos užsitikrinti išrinktojo susidomėjimą, jaunos moterys su savimi nešiodavosi šviežių šio augalo šakelių.
Ši „magija“ esą veikė abiem kryptimis – ir jauni vyrai pasiduodavo žolelių maudynėms, tikėdami, kad tai padės palikti neišdildomą įspūdį mylimajai.
Kaliszo apylinkėse net buvo žinomas savitas ritualas: lubčikas skinamas vidurnaktį, per pilnatį. Tai lydėdavo specialūs užkalbėjimai:
„Lubieniec, ja cię rwę pięciu palcami, szóstą dłonią, niech się za przyjaźnią moją ludzie gonią“.
Buvo tikima, kad taip surinkta žolė įgauna dar didesnę galią traukti žmones.
Vis dėlto lubčikas – ne vien romantiška legenda. Tai ir itin ryškaus skonio bei aromato prieskonis. Jo skonis dažnai apibūdinamas kaip derinantis saliero, anyžiaus ir pipirų natas. Dėl to jis veikia kaip natūralus skonio stipriklis, todėl į varškės užtepėlę su lubčiku galima dėti gerokai mažiau druskos.
Varškės užtepėlę verta bent 15–20 minučių palaikyti šaldytuve. Per tą laiką lubčiko eteriniai aliejai persismelkia į grietinę ir varškę, o skoniai susijungia į vientisą derinį. Geriausia ją patiekti su šviežia raugintos tešlos duona.
Leave a Reply