Jau šį šeštadienį tikintieji vyks į bažnyčias pašventinti Velykų maisto produktų. Šventintas krepšelis dažnai būna gausus, todėl grįžus namo ne vienam kyla pagunda paragauti jo turinio iš karto. Vis dėlto pagal tradiciją to daryti nereikėtų.
Šventintu Velykų krepšeliu vadinami visi maisto produktai, kuriuos Didįjį šeštadienį katalikų bažnyčioje pašventina kunigas. Šis paprotys gyvas ne tik Lenkijoje, bet ir kai kuriose kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje ar Slovėnijoje. Nors tradicija siekia senus laikus, į kai kuriuos Lenkijos regionus ji atėjo vėliau. Iki 1945 metų Kašubuose maistą šventindavo tik pasiturintys bajorai, panašiai būta ir Silezijoje, kur šventinimas vykdavo daugiausia dvaruose. Šiame regione paprotys plačiau paplito tik XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje.
Ne visi žino, kad šventintų produktų tradicija turi šaknis senuosiuose kaimo papročiuose. Tuomet į bažnyčią eidavo ne žmonės, o kunigai važinėdavo po kaimus ir palaimindavo ant stalų sudėtą maistą, kuris, tikėta, turėjo užtikrinti gausą visiems metams.
Laikui bėgant paprotys kito. XVII amžiuje jau minimas avinėlio, kiaušinių ir sviesto šventinimas. XIX amžiuje tikintieji pradėjo patys nešti į bažnyčias krepšius su maistu – taip daroma ir šiandien.
Tradiciniame šventintų produktų krepšelyje paprastai būna keli pagrindiniai simbolinę reikšmę turintys produktai.
Nors grįžus namo iš krepšelio sklindantys kvapai gali vilioti, pagal tradiciją šventintų produktų nevalgoma iki Velykų pusryčių. Būtent per šiuos pusryčius šventintas maistas turėtų užimti svarbiausią vietą ant stalo. Didįjį šeštadienį taip pat įprasta laikytis susilaikymo nuo mėsos, pyragų ir saldumynų, todėl vaišes rekomenduojama atidėti iki Velykų sekmadienio.
Taip pat tikima, kad visus pašventintus produktus reikėtų suvalgyti – esą tai turėtų atnešti sotumą, gerovę ir sėkmę visiems metams.
Leave a Reply