Mokslininkai aptiko išskirtinį kauliuką: azartas lydėjo žmones dar ledynmečio pabaigoje

Žmonių polinkis rizikuoti, panašu, yra toks senas, kad jo pėdsakų aptinkama dar priešistorėje. Šiaurės Amerikoje atlikti tyrimai rodo, jog azartiniai žaidimai ir atsitiktinumo „įrankiai“ galėjo būti naudojami prieš 12–13 tūkst. metų, taip gerokai praplečiant iki šiol žinotas laiko ir geografines ribas.

Kiek senas yra lošimas?

Tyrėjai teigia, kad seniausi žinomi žaidimų kauliukai (arba jų analogai) galėjo atsirasti Šiaurės Amerikoje ledynmečio pabaigoje. Juos, kaip manoma, kūrė žemyno vietiniai gyventojai, o radiniai datuojami maždaug 12–13 tūkst. metų. Tai reikšmingas poslinkis, nes ankstesni panašūs radiniai iš Mesopotamijos ar Indo slėnio siekė apie 5,5 tūkst. metų – vadinasi, naujieji yra daugiau nei du kartus senesni.

Aptikti objektai mažai panašūs į šiuolaikinius kubo formos kauliukus. Jie neturėjo taškelių, nebuvo taisyklingos formos. Dažniausiai tai buvo nedideli, dvipusiai kaulo ar medžio fragmentai: viena pusė pažymėta, kita – lygi. Vis dėlto veikimo principas buvo panašus į monetos metimą – tai leido gauti atsitiktinį rezultatą ir pagal jį priimti sprendimus.

Mokslininkai pabrėžia, kad tai ne atsitiktinai parinkti daiktai. Priešingai – vis daugiau požymių rodo, jog jie buvo sąmoningai kuriami kaip atsitiktinumą generuojantys įrankiai. Išanalizavus šimtus radinių daugiau nei 50 archeologinių vietovių, nustatyta, kad jie atitinka tam tikrus kriterijus: turėjo tinkamą formą, žymėjimus ir dydį, leidusį juos mėtyti net grupėmis.

Rekordiškai seni žaidimų „kauliukai“

Įdomu tai, kad šių „kauliukų“ paskirtis galėjo būti kur kas platesnė nei pramoga. Tyrėjai spėja, jog atsitiktinumu paremti žaidimai medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse atliko svarbų socialinį vaidmenį: padėjo megzti ryšius tarp grupių, palengvino mainus, o kartais galėjo būti priemonė konfliktams spręsti. Pasaulyje be formalių institucijų tokie mechanizmai galėjo būti itin reikšmingi bendradarbiavimui ir išlikimui.

Taip pat yra užuominų, kad tokie žaidimai buvo ne marginali veikla, o svarbi socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Kai kuriuose istoriniuose pasakojimuose minima, jog kauliukų žaidimuose dažnai dalyvaudavo moterys, o pačios rungtys galėjo turėti ritualinį arba bendruomenę telkiantį pobūdį.

Dar vienas svarbus aspektas – žaidimų kauliukai glaudžiai susiję su tikimybės samprata, kuri yra vienas matematikos ir šiuolaikinio mokslo pagrindų. Jei žmonės tokiais įrankiais naudojosi jau prieš 12 tūkst. metų, tai reikštų, kad atsitiktinumo ir nenuspėjamumo supratimas atsirado gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Nauji duomenys leidžia teigti, jog senosios bendruomenės ne tik išgyveno sudėtingomis ledynmečio pabaigos sąlygomis, bet ir vystė sudėtingesnes abstraktaus mąstymo formas.

Šaltiniai: „Colorado State University“, „American Antiquity“.