Paprastasis šaltalankis – dažnas krūmas, augantis pajūrio kopose, upių pakrantėse ir sausuose šlaituose. Rudenį jis nusidažo ryškiai oranžine spalva, o tuomet dėmesį patraukia jo išskirtiniai vaisiai. Šios mažos uogos slepia itin vertingų medžiagų, todėl šaltalankis neretai vadinamas lenkiška apelsina. Pakanka žinoti, kaip uogas surinkti, apdoroti ir panaudoti, kad namuose visada turėtumėte vieną vertingiausių vietinės gamtos dovanų.
Šaltalankis išsiskiria reta maistinių medžiagų kombinacija. Uogose gausu flavonoidų, karotenoidų, organinių rūgščių ir omega-7 riebalų rūgščių, kurios siejamos su virškinamojo trakto, odos bei kvėpavimo takų gleivinės atsistatymo procesais. Dėl šių savybių šaltalankis nuo seno minimas kaip augalas, naudojamas esant skrandžio opoms, žarnyno uždegimams ar sudirgusiai gleivinei.
Šio augalo nauda neapsiriboja vien virškinamojo trakto tema. Šaltalankių uogos, lapai, o kai kuriais atvejais ir žievė aprašomi kaip turintys priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių. Taip pat nurodoma, kad šaltalankis gali prisidėti prie natūralaus organizmo atsparumo stiprinimo.
Viena ryškiausių šaltalankio savybių – didelis vitamino C kiekis, dėl kurio jis dažnai minimas tarp lyderių iš vietinių augalų. Svarbu ir tai, kad kartu esantys kiti junginiai gali pagerinti vitamino C pasisavinimą bei sustiprinti jo poveikį. Flavonoidai, karotenoidai ir vitaminas E sudaro antioksidantų kompleksą.
Vitaminas C prisideda prie kolageno gamybos, gali spartinti žaizdų gijimą, stiprinti kraujagysles ir palaikyti imuninės sistemos veiklą. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad jis jautrus aukštai temperatūrai, todėl šaltalankių sultis patariama vartoti nepasterizuotas arba ruoštas šaltuoju būdu – termiškas apdorojimas reikšmingai sumažina vitamino C kiekį.
Kulinarijoje šaltalankis patiks tiems, kurie nebijo intensyvių skonių. Jo uogos yra labai rūgščios ir šiek tiek sutraukiančios, todėl valgyti jas žalias gali būti ne kiekvienam. Tačiau perdirbtos, pasaldintos ir derinamos su kitais ingredientais jos atsiskleidžia visai kitaip.
Šaltalankiai puikiai tinka uogienėms, želei ir sirupams – dėl ryškios oranžinės spalvos šie gaminiai atrodo itin patraukliai. Iš uogų taip pat gaminami užpilai, vaisinis actas, o kartais – ir padažai prie mėsos, ypač paukštienos ar kiaulienos.
Šaltalankių uogienę verta išbandyti desertuose: kaip priedą prie glotnučių, avižinės košės ar vaisių tyrės. Uogų rūgštumas ypač gerai subalansuoja medaus saldumą.
Kaip pasigaminti šaltalankių sultis skrandžiui? Pats receptas paprastas, tačiau svarbu rinktis šaltąjį paruošimo būdą, kad išliktų kuo daugiau vertingų medžiagų.
Prinokusias uogas nuplaukite ir nusausinkite, tuomet perleiskite per sulčiaspaudę arba sutrinkite ir perkoškite per tankų sietelį. Gautas sultis pagal skonį sumaišykite su nedideliu kiekiu medaus. Rekomenduojama gerti po 2–3 valgomuosius šaukštus per dieną, geriausia prieš valgį.
Sultis šaldytuve galima laikyti iki savaitės, o norint turėti atsargų – užšaldyti porcijomis. Tai vienas paprasčiausių būdų, kad jos visada būtų po ranka.
Leave a Reply