Paprastasis česnakinis (dar vadinamas česnakiniu garstučiu) priklauso bastutinių šeimai. Jį nesunku atpažinti pagal širdiškos formos lapus ir smulkius baltus žiedus. Išskirtinis požymis – patrynus lapus pasklindantis kvapas: aiškiai česnakinis, tačiau švelnesnis nei įprasto česnako.
Liaudies žolininkystėje šis augalas buvo vertinamas dėl poveikio virškinimui, taip pat siejamas su pagalba organizmui atsistatyti po infekcijų ir imuniteto stiprinimu. Lapuose aptinkama antioksidacinį poveikį turinčių augalinių junginių, taip pat vitaminų (vitamino C, provitamino A) ir mineralinių medžiagų (kalcio, geležies, fosforo).
Vis dėlto svarbu pabrėžti: tai nėra vaistų pakaitalas. Greičiau – natūrali pagalba organizmui ir sveikas, sezoninis priedas ar prieskonis, galintis pagyvinti daugelį patiekalų.
Dažniausiai minimas jo teigiamas ryšys su virškinimo sistema. Paprastasis česnakinis neretai siejamas su lengvesniu virškinimu, mažesniu sunkumo jausmu po valgio ir pagalba esant nevirškinimui. Dėl šios priežasties anksčiau jį noriai dėdavo į paprastus kasdienius patiekalus. Šiek tiek aštrokas, žolelių natomis pasižymintis skonis gali skatinti apetitą ir suteikti net paprastam maistui ryškesnį charakterį.
Augalas taip pat siejamas su imuniteto palaikymu. Dėl antioksidantų jis gali padėti organizmui kovoti su oksidaciniu stresu. Tradiciškai jis minėtas ir peršalimų, nusilpimo bei viršutinių kvėpavimo takų infekcijų laikotarpiu.
Kai kurie žmonės domisi ir tuo, kad jam priskiriamas antibakterinis poveikis bei parama natūraliems organizmo „apsivalymo“ procesams, kas, kaip teigiama, gali būti naudinga odai ir bendrai savijautai.
Liaudies tradicijoje česnakinis buvo naudojamas ir išoriškai – pavyzdžiui, ruošiant užpilus ar kompresus. Tokie namų būdai dažniausiai buvo taikomi smulkesniems odos negalavimams ar reumatiniams pojūčiams. Šiandien į tokias praktikas vertėtų žiūrėti atsargiai ir vadovautis sveiku protu, tačiau pats faktas, kad augalas ilgai išliko namų žolininkuose, daug pasako apie jo populiarumą.
Didžiausias šio augalo privalumas – skonis. Jame juntama česnako nata, truputis aštrumo, lengvas pipiriškas akcentas ir gaivumas, kuris puikiai „pakelia“ paprastus patiekalus. Dėl to jį galima naudoti panašiai kaip laiškinius česnakus, rukolą ar jaunus žalumynus. Geriausia vartoti žalią arba dėti pačioje gaminimo pabaigoje – taip išlieka daugiau aromato.
Vienas paprasčiausių būdų – smulkiai sukapoti jaunus lapus ir berti ant sumuštinių. Jie puikiai tinka su varške ir ridikėliais, minkštai virtais kiaušiniais, omletais ar kiaušinių užtepėlėmis. Taip pat galima sumaišyti su natūraliu jogurtu ir trupučiu citrinos sulčių – gausite greitą padažą keptoms daržovėms ar jauniems bulvių patiekalams.
Dar viena labai gera idėja – naminis sviestas su česnakiniu. Pakanka sumaišyti minkštą sviestą su smulkintais lapais, žiupsniu druskos, pipirais ir šiek tiek citrinos žievelės.
Dar įdomesnė alternatyva – pesto. Jo pagrindas: švieži lapai, geros kokybės alyvuogių aliejus, riešutai arba sėklos, citrinos sultys ir, jei norite ne veganiškos versijos, šiek tiek kietojo sūrio. Toks pesto būna gaivus, lengvai aitrus ir mažiau „nuspėjamas“ nei klasikinis bazilikų pesto. Jis tinka makaronams, sumuštiniams, keptoms daržovėms, taip pat gali būti naudojamas kaip padažas kruopoms.
Galiausiai, česnakinį galima panaudoti ir žaliems padažams. Jį galima derinti su avokadu, alyvuogių aliejumi, jogurtu arba kreminiu sūriu. Toks padažas tiks kaip daržovių užkandis, tepamas į vyniotinius arba patiekiamas prie keptos lašišos. Paprastesnei, „kaimiškai“ versijai užtenka jį sutrinti su aliejumi, druska ir saulėgrąžų sėklomis.
Leave a Reply