Apie ridikėlių naudą sveikatai kalbama palyginti retai, nors šios, iš pirmo žvilgsnio kuklios daržovės gali būti puikus sąjungininkas ir siekiantiems sulieknėti, ir norintiems pasirūpinti kepenų veikla. Kodėl ridikėliai neretai vadinami vietiniu supermaistu ir kaip jie atrodo lyginant su burokėliais ar ropėmis?
Ridikėliai yra mažai kaloringi: 100 gramų turi apie 16 kilokalorijų. Dėl to juos galima drąsiai traškinti net kasdien, ypač pavasarį, kai jie būna skaniausi. Be to, ridikėlių glikeminis indeksas yra žemas, todėl jie gali prisidėti prie per aukšto cukraus kiekio kraujyje mažinimo. Daržovėse esantys gliukozinolatai ir izotiocianatai siejami su palankesne gliukozės apykaita.
Ridikėliuose taip pat yra skaidulų, kurios padeda virškinimui, didina sotumo jausmą ir gali paskatinti medžiagų apykaitą. Skaidulos palankiai veikia ir cukraus, ir cholesterolio rodiklius kraujyje. Be to, ridikėliuose esančios medžiagos skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl virškinimas gali vykti sklandžiau.
Ši daržovė vertinama ir dėl antioksidantų gausos: jie padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu bei laisvųjų radikalų žala, taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Ridikėliams priskiriamas ir šarminantis poveikis, galintis prisidėti prie tinkamo pH palaikymo. Taip pat manoma, kad jie gali palaikyti natūralius organizmo detoksikacijos procesus. Ridikėliuose esantis vitaminas C svarbus imuninei sistemai, veikia kaip antioksidantas, prisideda prie kolageno sintezės ir gerina geležies įsisavinimą.
Įdomu tai, kad ridikėliuose esantiems gliukozinolatams siejamas ir galimas priešvėžinis poveikis. Liaudies medicinoje ridikėliai buvo žinomi nuo senovės: iš jų ruošti ekstraktai naudoti esant skrandžio negalavimams, šlapimo takų infekcijoms, taip pat širdies ar kepenų veiklos sutrikimams.
Ridikėliai priklauso bastutinių šeimai, o jų rūšių yra nemažai. Populiariausi – nedideli raudonieji ridikėliai, pasižymintys kiek aštroku, pikantišku skoniu. Dažniausiai jie valgomi žali, tačiau galima rasti ir receptų, kuriuose ridikėliai kepami ar kitaip termiškai apdorojami. Kaip ir burokėliai bei ropės, ridikėliai priskiriami šakninėms daržovėms.
Ropių skonis ir tekstūra šiek tiek primena ridikėlius, tačiau dažniausiai būna švelnesni, be ryškaus aštrumo. Jas galima valgyti ir žalias, ir virtas ar keptas. Kaip ir ridikėliai, ropės siejamos su priešuždegiminėmis savybėmis, imuniteto palaikymu bei teigiamu poveikiu tinkamam cukraus kiekiui kraujyje.
Burokėliai, palyginti su šiomis daržovėmis, turi daugiau kalorijų ir aukštesnį glikeminį indeksą, ypač virti. Vis dėlto jie išsiskiria itin didele sveikatai palankių medžiagų įvairove. Burokėliuose esančios betalainos pasižymi priešuždegiminiu ir antioksidaciniu poveikiu. Kaip ir ridikėliai bei ropės, burokėliai yra geras skaidulų šaltinis. Šios tamsiai raudonos daržovės dažniausiai vertinamos dėl palankaus poveikio kraujotakai ir fiziniam pajėgumui. Jose taip pat yra neheminės geležies, prisidedančios prie raudonųjų kraujo kūnelių gamybos.
Ridikėlius į kasdienį racioną įtraukti paprasta. Juos galima valgyti kaip užkandį arba pjaustyti griežinėliais ir dėti ant pavasariškų sumuštinių. Ypač skanu su salotomis, liesa vištienos šaltiena ar virta vištiena, virtu kiaušiniu, ridikėliais ir smulkintu svogūnų laišku. Ridikėliai puikiai tinka ir pavasarinėms salotoms: pakanka smulkiai supjaustyti šviežią agurką, ridikėlius, mažai raugintą agurką, įdėti daug krapų ir svogūnų laiškų, o tuomet pagardinti druska bei pipirais.
Klasikinis ridikėlių panaudojimas – pavasarinė varškės užtepėlė. Pusiau riebią varškę sumaišykite su keliais šaukštais graikiško jogurto, įberkite smulkintų ridikėlių, svogūnų laiškų, įdėkite druskos ir pipirų. Užtepėlę tepkite ant šviežios bandelės, geriausia – pilno grūdo. Toks pusryčių pasirinkimas ilgiau suteikia sotumo ir yra geras baltymų šaltinis.
Dar viena idėja – rauginti ridikėliai. Jie gali tapti ryškesnio skonio priedu prie sumuštinių ar pietų patiekalų.
Leave a Reply