Prancūzijoje ištirti 20 saulės elektrinių parkų parodė, kad fotovoltinės konstrukcijos gali paveikti ne tik elektros gamybą, bet ir dirvožemio procesus. Mokslininkai fiksavo pokyčius, susijusius su dirvožemio respiracija, smulkiąja dirvožemio fauna ir augalija po moduliais bei šalia jų.
Tyrėjai analizavo, kaip saulės modulių sukuriamas pavėsis ir skirtinga teritorijų priežiūra keičia mikroklimatą prie pat žemės. Esminė mintis paprasta: kai keičiasi temperatūra ir drėgmės režimas, kartu keičiasi ir tai, kaip intensyviai dirvožemis „dirba“ bei kiek anglies dioksido išskiria į atmosferą.
Ką reiškia dirvožemio respiracija?
Dirvožemio respiracija yra anglies dioksido srautas iš dirvožemio į orą, kurį lemia mikroorganizmų veikla ir augalų šaknų kvėpavimas. Šis rodiklis plačiai naudojamas vertinant, kaip ekosistemos reaguoja į temperatūrą, drėgmę, šešėliavimą ar ūkinę veiklą.
Tyrime pabrėžiama, kad saulės parkai, priklausomai nuo vietos sąlygų ir valdymo, gali koreguoti dirvožemio respiraciją ir augalų savybes. Praktikoje tai reiškia, kad po moduliais susidarantis pavėsis gali mažinti dirvožemio įkaitimą ir garavimą, o tai kai kuriose vietovėse padeda ilgiau išlaikyti drėgmę.
Kas nustatyta tiriant 20 parkų?
Mokslininkai lygino saulės parkų zonas su atviromis teritorijomis ir vertino kelis rodiklius: dirvožemio respiraciją, dirvožemio mezofaunos aktyvumą ir augalų požymius. Rezultatai rodo, kad saulės moduliai kuria kitokią aplinką, kurioje dalis procesų gali sulėtėti, o dalis augalijos parametrų, priešingai, pagerėti.
Tyrimas taip pat atkreipia dėmesį į teritorijų priežiūros svarbą. Skirtingas žolės pjovimo dažnis, ganomas gyvulių naudojimas ar augalijos palikimas natūraliai atželti gali sustiprinti arba susilpninti saulės modulių kuriamą efektą, todėl vienareikšmių išvadų visiems parkams nėra.
Kodėl tai svarbu energijos plėtrai?
Europoje spartėjant saulės energetikos plėtrai, vis dažniau vertinamas ne tik pagaminamos elektros kiekis, bet ir poveikis biologinei įvairovei bei dirvožemiui. Tokie tyrimai padeda tiksliau suplanuoti parkų įrengimą ir valdymą taip, kad būtų mažinamos neigiamos pasekmės ir išnaudojami galimi ekosisteminiai privalumai.
Kitaip tariant, saulės parkai nėra vien inžineriniai objektai: jie tampa kraštovaizdžio dalimi, kuri gali keisti vietos mikroklimatą ir biologinius procesus. Būtent todėl vis dažniau kalbama apie agrivoltiką ir „gamtai draugiškesnį“ parkų projektavimą, kai iš anksto numatoma augalijos struktūra, priežiūra ir poveikio stebėsena.
„Solar parks are triggering soil respiration and altering plant traits through the shade and management regimes created by panel arrays“, – rašoma tyrime.
Ekspertai pabrėžia, kad tokių efektų nereikėtų romantizuoti: pokyčiai gali būti ir teigiami, ir neigiami, o ilgalaikės pasekmės priklauso nuo regiono klimato, dirvožemio tipo, drėgmės sąlygų bei to, kaip parkas prižiūrimas. Vis dėlto tyrimas rodo aiškią kryptį: atsinaujinančios energetikos plėtra turi būti vertinama kartu su žemės ekosistemų atsaku, o ne atskirai nuo jo.
Šaltiniai:
– https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S030147972600650X
Leave a Reply