Vėjo jėgainės dažnai kritikuojamos dėl galimos žalos paukščiams, ypač jūrinėse teritorijose, kur sutampa migracijos keliai ir maitinimosi vietos. Tačiau naujas ilgo laikotarpio stebėsenos projektas Škotijoje rodo, kad realūs susidūrimų skaičiai gali smarkiai skirtis nuo anksčiau taikytų modelių prognozių.
Europos energetikos bendrovė „Vattenfall“ kartu su biologinės įvairovės technologijų įmone „Spoor“ atliko stebėseną prie Aberdyno jūrinio vėjo parko. Tyrimo tikslas buvo įvertinti jūrinių paukščių elgseną šalia turbinos ir patikrinti, ar praktikoje pasitvirtina ankstesniuose vertinimuose numatyta susidūrimų rizika.
19 mėnesių stebėjimo rezultatai
Stebėsena truko 19 mėnesių ir rėmėsi nuolatiniu aukštos raiškos vaizdo fiksavimu bei dirbtinio intelekto analize. „Vattenfall“ skelbia, kad per šį laiką užfiksuota 2 007 paukščių skrydžių trajektorijų, o elgsena vertinta 95 proc. šviesaus paros meto.
Esminė metodikos dalis buvo dviguba patikra, kai dirbtinio intelekto aptikimus peržiūrėjo ekspertai. Toks derinys skirtas sumažinti klaidingų atvejų skaičių ir užtikrinti, kad įrašai būtų interpretuojami vienodai, ypač sudėtingomis oro sąlygomis ar didesnių paukščių būrių situacijose.
Ką rodo duomenys apie susidūrimus?
Pagal anksčiau, 2018 metais, taikytus vertinimus buvo prognozuota, kad vienai turbinai gali tekti apie 8 paukščių susidūrimus per metus. Vis dėlto naujausioje „Vattenfall“ 2026 metais paskelbtoje informacijoje nurodoma, kad realiai šiame stebėtame taške susidūrimų nefiksuota, o statistinis įvertis siekė 0,002.
Stebėjimai taip pat parodė vadinamąją mikro-atsisakymo elgseną, kai paukščiai, artėdami prie menčių zonos, atlieka nedideles korekcijas ir išlaiko saugų atstumą. Skelbiama, kad paukščiai dažnai iš anksto nukrypdavo nuo trajektorijos ir praskrisdavo maždaug 107–137 metrų atstumu nuo menčių zonos.
Kodėl tai svarbu planuojant vėjo parkus?
Šie rezultatai nereiškia, kad vėjo energetika visada yra be poveikio paukščiams, nes rizika priklauso nuo vietos, rūšių, sezoniškumo ir konkrečių parko parametrų. Tačiau jie parodo, jog senesnės prielaidos, paremtos ribotais stebėjimais ar konservatyviais scenarijais, gali pervertinti pavojų, jei nėra nuoseklių realaus laiko duomenų.
Svarbi ir platesnė tendencija: poveikio aplinkai vertinimuose vis dažniau naudojami nuolatiniai sensoriai, kameros ir dirbtinio intelekto analizė. Tokia stebėsena leidžia tiksliau įvardyti, kur rizika iš tiesų didžiausia, ir atitinkamai taikyti priemones, pavyzdžiui, laikinas turbinos stabdymo strategijas intensyvaus paukščių judėjimo metu.
„Šis tyrimas rodo, kad jūriniai paukščiai gali aktyviai vengti turbinų menčių, o realūs susidūrimai gali būti labai reti“, – teigiama „Vattenfall“ pranešime.
Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vieno taško rezultatai neturėtų būti automatiškai perkeliami į visas vietoves. Praktikoje didžiausia nauda atsiranda tuomet, kai tokio tipo stebėsena tampa nuolatine priemone, leidžiančia koreguoti veiklą pagal faktinį laukinės gyvūnijos aktyvumą ir stiprinti pasitikėjimą duomenimis tiek visuomenei, tiek reguliuotojams.
Šaltiniai:
– https://group.vattenfall.com/uk/newsroom/pressreleases/2026/new-aberdeen-study-finds-seabirds-steer-clear-of-turbine-blades
Leave a Reply