Nuolatiniai pranešimai, el. paštas ir darbiniai skambučiai vis dažniau lydi net atostogas, todėl daliai keliautojų poilsis ima priminti nuotolinį darbą. Reaguodami į tai, ypač milenialsų ir Z kartos atstovai renkasi keliones, kuriose sąmoningai atsijungiama nuo ekranų ir ryšio.
Šis požiūris tarptautinėje žiniasklaidoje vadinamas deadzoning, lietuviškai dažniausiai apibūdinamas kaip poilsis vadinamosiose mirusiose zonose. Idėja paprasta: pasirinkti vietas su prastu ryšiu arba iš anksto susikurti griežtas taisykles, kada ir kaip naudojami įrenginiai, kad atostogos netaptų darbo tęsiniu.
Kas yra mirusios zonos?
Praktikoje tai nebūtinai reiškia visišką dingimą be pėdsakų. Dažnas keliautojas renkasi apgyvendinimą atokiau nuo miestų, kur mobilusis ryšys silpnas, arba susitaria su savimi dėl aiškių ribų: išjungti darbo telefoną, nutildyti pranešimus, o el. paštui įjungti automatinį atsakymą.
Turizmo vadybos mokslų daktarė Birgit Trauer pabrėžia, kad kelionės dažnai yra ne tik siekis pasiekti tikslą, bet ir noras nuo kažko atsitraukti. Tai gali būti darbas, informacinis triukšmas ar kasdienės rutinos spaudimas, kuris ilgainiui prisideda prie perdegimo.
„Dažnai galvojame apie keliones kaip apie judėjimą link tikslo, tačiau lygiai taip pat tai ir bandymas nuo kažko atsitraukti, pavyzdžiui, nuo darbo ar kitų stresorių“, – sakė Birgit Trauer.
Kaip tai veikia savijautą?
Anot ekspertų, sąmoningas laiko prie ekranų ribojimas gali sumažinti stresą ir nerimą, pagerinti nuotaiką bei sustiprinti buvimo čia ir dabar pojūtį. Papildomas efektas, kurį mini sveikatingumo srities specialistai, yra miego kokybės gerėjimas, nes mažiau vakarinio naršymo ir pranešimų reiškia mažiau dirgiklių prieš poilsį.
Trauer taip pat akcentuoja socialinį aspektą: atsijungus nuo nuolatinių skaitmeninių impulsų lengviau grįžti į gyvą bendravimą, atidumą šalia esantiems žmonėms ir asmeninį refleksijos laiką. Kitaip tariant, mirusios zonos kelionės neretai tampa ne tik apie tylą, bet ir apie santykį su savimi.
Galimi minusai grįžus
Vis dėlto toks formatas turi ir rizikų. Viena jų vadinama atvirkštiniu kultūriniu šoku: po ramesnių, nuo ryšio atjungtų atostogų žmogus grįžta su pasikeitusiu tempu ir lūkesčiais, o aplinka namuose lieka tokia pati.
„Tai gali būti sunku, nes atsiranda atotrūkis: žmogus nebenori grįžti prie senų įpročių, todėl gali kilti noras vėl bėgti, o ne integruoti pokyčius į kasdienę rutiną“, – teigė Birgit Trauer.
Ekspertė taip pat atkreipia dėmesį, kad mirusios zonos nebūtinai turi būti brangios ar tolimos. Nors kai kurie keliautojai tam renkasi Australiją ar dalį Azijos regionų, atsijungimo principas gali būti pritaikomas ir arčiau namų, planuojant trumpesnes išvykas su aiškiomis skaitmeninėmis taisyklėmis.
Tarp vietų, kurios dažnai minimos kaip tinkamos ramiam atsitraukimui, įvardijamos tradicinį gyvenimo ritmą išlaikiusios žvejų gyvenvietės Graikijos Amorgo saloje, taip pat ilgieji pėsčiųjų maršrutai, pavyzdžiui, Rumunijoje besidriekiantis Transylvanica takas per miškus, kaimus ir kalnų keteras. Ieškant vėsesnio klimato ir atvirų erdvių, keliautojai taip pat renkasi ramius Danijos fjordų peizažus.
Mirusios zonos tendencija įsilieja į platesnį lėtesnio, sveikatingumu grįsto turizmo posūkį. Pastaraisiais metais vis daugiau žmonių keliones planuoja ne pagal maksimalų aplankytų vietų skaičių, o pagal tai, kiek realaus poilsio jos suteiks ir ar padės atkurti dėmesį bei energiją.
Šaltiniai:
https://www.euronews.com/travel/2026/04/23/can-the-deadzoning-trend-be-a-way-to-improve-our-wellbeing-while-travelling
Leave a Reply