Zamiokulkas, dar vadinamas doleriniu medžiu, dažnai laikomas vienu ištvermingiausių kambarinių augalų. Tačiau net ir jis neretai auga vangiai, o augintojams kyla klausimas, kaip paskatinti naujus ūglius ir sumažinti šaknų puvinio riziką. Viena iš priemonių, kuri kartais pasitelkiama namų praktikoje, yra vandenilio peroksidas.
Vandenilio peroksidas yra antiseptikas, kuris skyla į vandenį ir deguonį. Dėl šios savybės jis kartais naudojamas dirvožemiui aeruoti, kai įtariama, kad substrate trūksta oro, o šaknys kenčia nuo užmirkimo. Zamiokulkui tai ypač aktualu, nes jo gumbai jautrūs ilgai drėgmei ir prastam drenažui.
Kada toks sprendimas gali padėti?
Jei augalas perlaistytas, vazone jaučiamas rūgštus kvapas, o žemė ilgai neišdžiūsta, svarbiausias veiksmas yra koreguoti laistymą ir patikrinti drenažą. Peroksidas gali būti naudojamas kaip papildoma priemonė, tačiau jis nepakeičia tinkamo substrato ir vazono su skylėmis dugne. Jei šaknys jau pradėjusios pūti, dažnai reikia persodinti ir pašalinti pažeistas vietas.
Augalų priežiūros specialistai pabrėžia, kad zamiokulkui geriau per sausa nei per šlapia. Aktyvaus augimo laikotarpiu jis mėgsta ryškią, bet išsklaidytą šviesą, o žiemą laistymas turi būti dar retesnis. Naujų ūglių formavimuisi svarbus ir maistinių medžiagų balansas, todėl per dažnas bet kokių tirpalų naudojimas gali veikiau pakenkti.
Kaip peroksidas kartais naudojamas laistant?
Namų rekomendacijose dažniausiai minimas 3 proc. vandenilio peroksidas, skiedžiamas nusistovėjusiame kambario temperatūros vandenyje. Įprasta proporcija, kuri minima praktiniuose patarimuose, yra apie 2 valgomieji šaukštai vienam litrui vandens. Tirpalą siūloma sunaudoti iš karto, nes aktyvus deguonis greitai išsisklaido.
Tokiu tirpalu patariama laistyti retai, pavyzdžiui, maždaug kartą per dvi savaites, ir tik tada, kai žemė vazone jau aiškiai pradžiūvusi. Laistant verta drėkinti substratą tolygiai aplink vazono kraštą, o ne pilti tiesiai ant iš žemės kyšančių gumbų. Po laistymo vanduo lėkštelėje neturi užsistovėti.
Ko nepamiršti, kad augalas iš tiesų augtų greičiau?
Greitesnį augimą dažniausiai lemia ne vienas „stebuklingas“ priedas, o stabilios sąlygos. Zamiokulkui tinka laidus, greitai džiūstantis substratas, o vazone būtinas drenažo sluoksnis ir skylės vandens pertekliui nutekėti. Jei augalas stovi per tamsiai, jis gali ilgai neformuoti naujų ūglių net ir idealiai laistant.
Jeigu lapai gelsta, minkštėja stiebai arba žemė nuolat šlapia, verta įtarti perlaistymą ir šaknų problemas. Tokiais atvejais saugiausias kelias yra sumažinti laistymą, pagerinti substrato struktūrą ir, jei reikia, persodinti. Peroksido naudojimas turi būti atsargus ir epizodinis, ypač jautresniems augalams.
„Zamiokulkas geriausiai auga tada, kai tarp laistymų žemė spėja išdžiūti, o šaknys gauna oro“, – sako kambarinių augalų priežiūros rekomendacijos skelbiančių botanikos sodų specialistai.
Prieš taikant bet kokias papildomas priemones, verta įvertinti bazinius veiksnius: šviesą, laistymo dažnį, vazono dydį ir substrato laidumą. Būtent šie dalykai dažniausiai nulemia, ar zamiokulkas leis naujus ūglius ir atrodys tvirtas ištisus metus.
Šaltiniai:
https://www.rhs.org.uk/plants/zamioculcas/zamiifolia/details
https://edis.ifas.ufl.edu/publication/EP522
https://hgic.clemson.edu/factsheet/hydrogen-peroxide-for-plant-growth-and-care/
Leave a Reply