Praėjus trejiems metams po emocingai įvertinto albumo „But Here We Are“, grupė Foo Fighters pristatė dvyliktąjį studijinį darbą „Your Favorite Toy“. Naujas leidinys žymi dar vieną etapą po netekčių, kurios pastaraisiais metais stipriai pakeitė grupės vidų ir skambesio kryptį.
„But Here We Are“, išleistas 2023 metais, tapo pirmuoju įrašu po ilgamečio būgnininko Tayloro Hawkinso mirties 2022 metais. Albumas buvo sutiktas kaip atviras, gedulą ir pyktį į muziką verčiantis darbas, daugelio kritikų pavadintas vėlyvos karjeros sugrįžimu į aukščiausią formą.
„Your Favorite Toy“ žada kitokį toną: daugiau energijos, mažiau konceptualaus sunkio ir aiški grįžimo prie ištakų ambicija. Klausantis pirmųjų kūrinių ryškėja dvi kryptys: viena vertus, tai griežtas, tiesmukas rokas su stambiomis gitaromis, kita vertus, daliai klausytojų gali pritrūkti netikėtumo, kuriuo išsiskyrė ankstesnis albumas.
Didžiausias pasikeitimas sudėtyje – naujas būgnininkas Ilanas Rubinas, anksčiau grojęs Nine Inch Nails. Jo partijos albume vertinamos kaip vienas stipriausių elementų: jos tikslios, energingos ir suteikiančios dainoms dinamikos, ypač greitesniuose numeriuose.
Vis dėlto bendras kritikų tonas nėra vienareikšmis. Nors „Your Favorite Toy“ giriamas už gyvą, neperkrautą skambesį ir trumpą, koncentruotą trukmę, dalis apžvalgininkų akcentuoja tekstų nelygumus ir per didelį pažįstamumą, lyginant su tuo, ką grupė pasiekė ankstesniuose karjeros pikuose.
Kur albume daugiausia jėgos?
„Your Favorite Toy“ labiausiai veikia tada, kai Foo Fighters nesiekia didelių deklaracijų ir leidžia kalbėti ritmui bei rifams. Greitesniuose kūriniuose atsiranda punkui artimas užtaisas, o gitarinis darbas ir būgnai išlaiko įtampą nuo pradžios iki pabaigos.
Tokio tipo dainos primena, kodėl grupė ilgus metus buvo laikoma viena patikimiausių stadioninio roko jėgų: aiški melodija, chorai, kuriuos lengva „pasigauti“, ir aranžuotės, kurios skamba taip, lyg būtų skirtos scenai.
Ką prisiminti iš ankstesnių įrašų?
Kalbant apie esminius Foo Fighters albumus, dažniausiai pirmiausia minimas „The Colour And The Shape“ iš 1997 metų. Jis laikomas vienu ryškiausių devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio roko dokumentų, su tokiais kūriniais kaip „Everlong“ ir „Monkey Wrench“.
Tarp fanų favoritų taip pat dažnai atsiduria „There Is Nothing Left To Lose“ iš 1999 metų, kuriame grupė pasuko radijui draugiškesne kryptimi, tačiau išlaikė emocinį svorį. Vėlesnėje diskografijoje svarbi vieta tenka „Wasting Light“ iš 2011 metų, kuris buvo įrašytas analogiškai ir daugeliui tapo geriausiu vėlesnio laikotarpio darbu.
Į platesnį kontekstą dera įtraukti ir debiutinį „Foo Fighters“ iš 1995 metų, kuris iš esmės buvo Dave’o Grolho vieno žmogaus projektas. O „But Here We Are“ iš 2023 metų išliks kaip kertinis įrašas, apibendrinantis gedulo ir atsitiesimo temą, kuri neišvengiamai lydi ir naują albumą.
Verdiktas: kam skirtas „Your Favorite Toy“?
„Your Favorite Toy“ tiksliausiai apibūdina grįžimą prie paprastesnės formulės: trumpas, greitas ir į koncertus orientuotas albumas. Jis gali patikti tiems, kurie iš Foo Fighters tikisi energingo roko be didelių eksperimentų ir nori dar vienos aiškios, „be triukų“ plokštelės.
Kita vertus, ieškantys to paties emocinio gylio ir kūrybinės rizikos, kurią grupė demonstravo 2023 metais, gali pasigesti ilgiau išliekančio įspūdžio. Tačiau kaip naujas etapas su atsinaujinusia sudėtimi, „Your Favorite Toy“ parodo, kad Foo Fighters vis dar turi parako ir aiškiai žino, kaip skambėti didelėse scenose.
Foo Fighters albumas „Your Favorite Toy“ jau pasiekiamas skaitmeninėse muzikos platformose ir fiziniu formatu.
Leave a Reply