Kodėl upės tapo klimato problema?
Moksliniame žurnale „Global Change Biology“ paskelbta analizė rodo, kad pasaulio upės vis dažniau tampa reikšmingu šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltiniu. Anot tyrėjų, upėse vykstantys biogeocheminiai procesai lemia, kad į atmosferą patenka daugiau anglies dioksido, metano ir diazoto oksido.
Pagrindinis mechanizmas siejamas su mikroorganizmų veikla: į upes iš žemės ūkio ir nuotekų patekę organinis anglies kiekis bei maistinės medžiagos skaidomos, o šalutiniai produktai yra klimatą šildančios dujos. Šis procesas ypač suintensyvėja, kai vanduo šiltesnis, o deguonies jame mažiau.
DI, palydovai ir 20 metų duomenų
Tyrėjai sujungė matavimus iš daugiau nei 1 000 upių stebėsenos taškų su palydoviniais duomenimis ir DI modeliais. Taip buvo įvertinta, kaip aplinkos veiksniai veikia vandens temperatūrą, ištirpusio deguonies kiekį ir šiltnamio dujų koncentracijas.
Gautas sąsajas mokslininkai pritaikė daugiau nei 5 000 pasaulio baseinų, vertindami laikotarpį nuo 2002 iki 2022 metų. Rezultatai rodo kryptingą tendenciją: upės šyla, praranda deguonį ir vis labiau prisotinamos dujomis, kurios vėliau patenka į atmosferą.
Kas labiausiai blogina situaciją?
Analizė išryškino, kad spartūs pokyčiai ypač matomi regionuose, kur plečiasi žemės ūkis ir urbanizacija. Ten vandens temperatūros kilimas sutampa su didesniu maistinių medžiagų ir organinės anglies prietaku, o tai sukuria palankias sąlygas intensyvesniam mikroorganizmų darbui.
Ekspertai pabrėžia, kad tokiose vietose susidaro savotiški karštieji taškai, kai nepalankūs veiksniai vienas kitą sustiprina. Dėl to upių vandenyje greičiau kaupiasi šiltnamio dujos, o jų išsiskyrimas į atmosferą didėja.
„Vis dažniau stebime, kad upės tampa reikšmingu šiltnamio dujų šaltiniu. Daugiausia tai lemia mikroorganizmų vykdomi skaidymo procesai“, – sakė Karlsrūhės technologijos instituto tyrėjas Ralfas Kiese.
„Vidutiniškai ištirpusio deguonies kiekis mažėja 0,058 miligramo litre per dešimtmetį, tai vyksta greičiau nei ežeruose ir vandenynuose“, – teigė Karlsrūhės technologijos instituto mokslininkas Ricky Mwanake.
Pasak tyrėjų, per 2002–2022 metų laikotarpį papildomos žmogaus veiklos nulemtos upių emisijos galėjo siekti apie 1,5 mlrd. tonų anglies dioksido ekvivalento. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad toks indėlis anksčiau ne visada būdavo tinkamai įvertinamas pasauliniuose šiltnamio dujų balansuose.
Kartu jie pabrėžia, kad situacija nėra negrįžtama. Ribojant teršalų patekimą į upes, mažinant maistinių medžiagų perteklių ir gerinant nuotekų tvarkymą, dalį neigiamų procesų galima pristabdyti arba apsukti, o tai reikštų ir tiesioginę naudą klimatui.
„Jei geriau apsaugosime upes ir sumažinsime kenksmingų medžiagų prietaką, šį efektą galima apsukti. Upės apsauga iš esmės yra aktyvi klimato apsauga“, – sakė R. Mwanake.
Leave a Reply