Odesos srityje užfiksuotas bukis: itin retai pamatomas paukštis balsu primena buliaus riaumojimą

Odesos srityje, Tuzlovo limanų nacionaliniame gamtos parke, gamtininkams pavyko nufilmuoti bukį – paukštį, kurio žemas balsas neretai lyginamas su buliaus riaumojimu. Apie netikėtą susitikimą su šiuo sunkiai pastebimu pelkių gyventoju pranešė parko mokslinių tyrimų skyriaus atstovai.

Bukis dažniausiai išduoda save ne išvaizda, o garsu: jo balsas sklinda iš tankių nendrynų, ypač sutemus ir naktį. Dėl to žmonės paukštį dažniau girdi nei pamato, o filmuota medžiaga tampa reikšmingu įrodymu, kad rūšis konkrečioje vietoje laikosi ir veisiasi.

„Tuzlovo limanuose yra paukščių, kurie puikiai susilieja su nendrynu. Galima praeiti ar pravažiuoti pro šalį ir nė neįtarti, kad šalia slepiasi toks paukštis“, – sakė biologas Ivanas Rusevas.

Pasak jo, bukiai lizdus įsirengia tankiuose nendrynuose, o medžiodami varles ar žuvis gali stovėti nejudėdami taip ilgai, kad juos beveik neįmanoma atskirti nuo aplinkos. Būtent tokia maskuotė yra viena priežasčių, kodėl net patyrusiems stebėtojams šį paukštį pamatyti pasiseka retai.

Tuzlovo limanų teritorija priskiriama vandens ir pelkių buveinėms, kuriose fiksuojama daugiau nei 260 paukščių rūšių. Tačiau bukis laikomas vienu slapčiausių šių vietovių gyventojų, todėl kiekvienas patvirtintas stebėjimas padeda tiksliau suprasti jo paplitimą ir buveinių būklę.

Bukis yra garninių šeimos paukštis, paplitęs Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Suaugęs individas gali siekti apie 70–80 centimetrų, o sparnų mostas – maždaug 125–135 centimetrus; plunksnų spalvos padeda jam susilieti su nendrių ir viksvų fone vyraujančiais atspalviais.

Rūšies buvimą dažniausiai parodo patino balsas – žemas, toli sklindantis dūzgimas, kuris tam tikromis sąlygomis girdimas net kelių kilometrų atstumu. Dėl šio garso skirtingose šalyse bukis turi pravardžių, siejamų su galvijų balsais, nors pats paukštis žmonių vengia.

Gamtininkai atkreipia dėmesį, kad tokios pelkių buveinės kaip limanai ir nendrynai yra svarbios ne tik bukiams, bet ir daugeliui migruojančių paukščių. Todėl fiksuojami reti stebėjimai dažnai vertinami kaip signalas apie būtinybę nuosekliai saugoti šlapžemes ir riboti jų trikdymą jautriausiais sezonais.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *