CP v2

Tag: Paukščių migracija

  • Nemokamas žygis Paneriuose: atveria retas vietas ir kviečia stebėti paukščių palydas

    Šeštadienį vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į nemokamą pėsčiųjų žygį Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje. Organizatoriai ragina ne tik pajudėti, bet ir prisidėti prie rudeninės paukščių stebėsenos, kai tūkstančiai sparnuočių traukia migracijos keliais.

    Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinis laikomas viena didžiausių sostinės saugomų teritorijų. Jis driekiasi kairiajame Neries slėnio šlaite, tarp Žemųjų Panerių, Aukštųjų Panerių, Užusienio ir Kirtimų, o jo reljefą formavo vandens erozija ir slėnio šlaitų procesai.

    Ši vietovė išsiskiria stačiais šlaitais, daubomis ir gūbriais, todėl maršrute gali pasitaikyti statesnių įkalnių ir nuokalnių. Dėl to dalyviams patariama įvertinti savo fizinį pasirengimą ir pasirinkti patogią, reljefui pritaikytą avalynę.

    Gamtos paminklai ir retas reljefas

    Žygio metu planuojama aplankyti ir teritorijas, kurios svarbios ne tik rekreacijai, bet ir gamtos pažinimui. Ties Gariūnais esantis Gariūnų sufozinis cirkas laikomas įspūdingu geologiniu objektu, susiformavusiu dėl grunto slinkimo ir ertmių atsivėrimo.

    Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad saugomose teritorijose ypač svarbu laikytis pažymėtų takų. Tai padeda saugoti jautrias augavietes, mažinti dirvožemio eroziją ir netrikdyti laukinių gyvūnų buveinių.

    Kultūros ir istorijos ženklai Paneriuose

    Panerių apylinkėse gausu kultūros paveldo objektų, kurie primena skirtingus miesto ir šalies istorijos sluoksnius. Minimi Panerių piliakalniai, Gariūnų piliakalnis, Panerių geležinkelio tunelis, Senojo Vilniaus–Kauno kelio atkarpa bei kiti istoriniai taškai.

    Dalis šių vietų siejasi su tragiškais XX amžiaus įvykiais, todėl žygiuojant rekomenduojama išlaikyti pagarbą aplinkai ir atminimo vietoms. Tokie maršrutai dažnai tampa proga ne tik aktyviai praleisti laiką, bet ir geriau suprasti miesto istoriją.

    Paukščių stebėsena rudenį

    Žygio dalyviai taip pat kviečiami stebėti ir skaičiuoti paukščius, prisijungiant prie Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyvos Paukščių palydos 2026. Rudenį Lietuva yra svarbioje migracijos zonoje, todėl net miesto pakraščiuose galima išvysti gausius migruojančių rūšių būrius.

    Norintiems prisidėti prie stebėsenos patariama pasiimti žiūronus ir užrašų priemonių, o pastebėtus paukščius fiksuoti atsakingai, jų nebaidant. Organizatoriai primena, kad paukščių skaičiavimai padeda geriau suprasti migracijos tendencijas ir aplinkos pokyčių poveikį.

    Planuojama, kad žygis truks apie 2,5–3 valandas, o maršruto ilgis sieks apie 8–9 kilometrus, priklausomai nuo oro sąlygų ir grupės tempo. Startas numatytas 11 valandą prie Metalo stotelės, o maršrutas bus žiedinis, tad finišas planuojamas toje pačioje vietoje.

    Į starto vietą galima atvykti viešuoju transportu, o dalyvių prašoma iš anksto užsiregistruoti. Kartu žygiuoti kviečiami įvairaus amžiaus žmonės, taip pat laukiami ir draugiški augintiniai, jei jie netrikdys kitų dalyvių ir gamtos.

  • Tai ne balandžiai: Ukrainos miestuose vis dažniau pastebimi miškiniai karveliai ir strazdinės žieduotosios

    Ukrainos miestuose gyventojai vis dažniau pastebi paukščius, kurie iš pirmo žvilgsnio primena įprastus miesto balandžius, tačiau elgiasi kitaip ir atrodo ne visai taip pat. Ornitologų teigimu, tarp įprastų pilkųjų karvelių vis dažniau matomi miškiniai karveliai (uoliniai karveliai su jais painiojami) ir žieduotosios karvelinės, o kai kur pasitaiko ir retesnių rūšių.

    Tokia tendencija siejama su keliais veiksniais: švelnėjančiomis žiemomis, miestų želdynų gausa, lengvai pasiekiamu maistu bei tuo, kad dalis miškinių rūšių pamažu prisitaiko prie žmogaus kaimynystės. Miestuose atsiranda daugiau ramių žaliųjų zonų, kuriose paukščiams saugiau perėti ir maitintis.

    Miškinis karvelis dažnai atrodo gerokai stambesnis už įprastą miesto balandį, o jo plunksnos neretai turi pilkai violetinį atspalvį. Vienas ryškiausių požymių yra baltos dėmės kaklo šonuose, nors jaunikliams jos gali būti menkiau matomos.

    Skiriasi ir elgsena: miškiniai karveliai dažniau laikosi poromis ar nedidelėmis grupelėmis, paprastai išlaiko didesnį atstumą nuo žmonių. Šaltuoju sezonu dalis jų migruoja, todėl jų gausa miestuose gali keistis priklausomai nuo metų laiko ir oro sąlygų.

    Žieduotoji karvelinė paprastai yra mažesnė ir grakštesnė už balandį, jos plunksnos dažniau rusvai pilkos, o kakle aiškiai matomas tamsus „žiedas“. Miestuose ji vis dažniau sutinkama parkuose, skveruose ir gyvenamuosiuose rajonuose, ypač ten, kur gausu medžių ir krūmų.

    Kai kur Ukrainoje sutinkama ir paprastoji karvelinė, tačiau ji laikoma gerokai retesne ir dažniau renkasi lapuočių miškus bei jų pakraščius. Nuo žieduotosios karvelinės ji skiriasi ryškesniu raštu ant sparnų ir labiau išreikštu dėmėtumu.

    Ornitologinėje literatūroje miestų „užkariavimas“ aiškinamas kaip prisitaikymo procesas: urbanizuotos teritorijos suteikia šiltesnį mikroklimatą, pastovesnius maisto šaltinius ir nemažai vietų lizdams. Prie to prisideda ir žmonių įpročiai šerti paukščius, nors ne visada tinkamu maistu.

    Specialistai pabrėžia, kad paukščiams ypač kenkia duona ir bandelės, nes toks maistas gali sutrikdyti virškinimą ir sukelti ligas. Jei norisi padėti šaltuoju metu, geriau rinktis nesūdytas sėklas ar grūdus, o šėrimą vykdyti saikingai, kad paukščiai neprarastų natūralių mitybos įgūdžių.

    Pastebėjus neįprastai besielgiančius ar akivaizdžiai sergančius paukščius, rekomenduojama apie tai pranešti vietos gyvūnų globos organizacijoms ar aplinkosaugos specialistams. Tai padeda stebėti ligų židinius ir mažinti riziką kitoms miesto paukščių populiacijoms.

  • Odesos srityje užfiksuota auksinė sūkurė: paukštis, kurio ginčas įkvėpė Gineso rekordus

    Odesos srityje, Tūzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo auksinę sūkurę, dar vadinamą auksine sėjike. Vaizdo įrašais pasidalijo parko tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Anot jo, paukštį buvo galima stebėti auštant, kai jis judėjo seklumoje. Iš šono tai priminė tikslų, ritmišką žingsniavimą, todėl kadrai greitai patraukė gamtos mylėtojų dėmesį.

    Auksinė sūkurė (Pluvialis apricaria) peri šiaurinėje Eurazijos dalyje nuo Skandinavijos iki Rytų Sibiro. Ukrainoje šis paukštis dažniausiai pastebimas migracijų metu, kai sustoja pailsėti ir pasimaitinti įvairiose šlapynėse.

    Tūzlų limanai yra svarbi paukščių stotelė pakrantės migracijų maršrutu, vedančiu per Juodosios jūros regioną į Viduržemio jūros šalis. Tokiose vietose paukščiai ieško maisto seklumose ir druskingose lagūnose, kur gausu bestuburių.

    Šis paukštis minimas ir dėl istorijos, kuri siejama su Gineso rekordų knygos idėjos gimimu. Pasakojama, kad praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, po medžioklės Airijoje, kilo ginčas, kuris Europos medžiojamasis paukštis yra greičiausias, o patikimo šaltinio ginčui išspręsti nebuvo.

    Ši situacija tapo impulsu sukurti leidinį, kuriame būtų galima greitai rasti atsakymus į panašius faktinius klausimus. Vėliau ši idėja virto Gineso rekordų knyga, pirmą kartą išleista 1955 metais.

    Ornitologai pabrėžia, kad migracijos metu užfiksuoti stebėjimai padeda tiksliau suprasti paukščių judėjimą ir šlapynių reikšmę jų kelionėse. Tokie parkai kaip Tūzlų limanai yra kritiškai svarbūs, nes suteikia poilsio ir maitinimosi vietas ilguose maršrutuose.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad sezoniniai susitelkimai seklumose leidžia palyginti skirtingų metų migracijos intensyvumą ir įvertinti, kaip paukščius veikia buveinių pokyčiai bei žmogaus veikla.

    „Migracijos metu šiuos paukščius galima pamatyti įvairiose Tūzlų limanų seklumose, ypač auštant ir dieną“, – sakė Ivanas Rusevas.

  • Mįslingas juodasis gandras su GPS siųstuvu netoli Lenkijos sienos: mokslininkai tikrina, ar tai Oniks

    Lvivo srityje, Konivo kaime, užfiksuotas juodasis gandras su kojos žiedu ir ant nugaros pritvirtintu sekimo įrenginiu. Paukštį maždaug 9–10 kilometrų nuo Ukrainos ir Lenkijos sienos rugsėjo 19 dieną nufotografavo ir nufilmavo vietos gyventoja.

    Įrašuose matyti, kad paukštis stovi atviroje vietoje netoli sodybų, o vėliau juda kaimo keliuku. Ant nugaros esantis įrenginys primena ornitologinį GPS siųstuvą su saulės baterija, o toks „kuprinės“ tipo tvirtinimas dažnai naudojamas migruojančių paukščių stebėsenai.

    Vietos stebėtojai bandė įskaityti žiedo numerį, tačiau dėl vaizdo kokybės simboliai kol kas nėra aiškūs. Vis dėlto preliminariai minimas variantas 16A2 arba 18A2, o būtent 16A2 paskatino ieškoti galimo sutapimo su Lenkijoje vykdomu tyrimu.

    Pagal viešai skelbiamą stebėsenos kroniką, toks žiedas siejamas su jaunu juoduoju gandru, vardu Oniks, kilusiu iš lizdo, kurį stebi Lenkijos mokslininkai. Šiame projekte daliai jauniklių pritvirtinami siųstuvai, kad būtų galima tiksliau sekti pirmąją migraciją ir suprasti, kur paukščiai ilsisi bei kokiose vietose jiems kyla didžiausios rizikos.

    Versiją sustiprina ir migracijos duomenys, kuriuos projekto dalyviai sieja su Onikso judėjimu Ukrainoje. Teigiama, kad rugpjūčio pabaigoje jis jau buvo Ukrainos teritorijoje, o rugsėjo pradžioje fiksuotas maitinęsis žuvininkystės tvenkiniuose Lvivo srities regione.

    Vis dėlto galutinai tvirtinti, kad Konive nufilmuotas būtent Oniks, kol kas negalima. Norint patvirtinimo, būtina suderinti tikslią stebėjimo vietą ir laiką su siųstuvo perduodamais duomenimis, taip pat tiksliai identifikuoti žiedo numerį.

    Juodasis gandras yra viena atsargesnių Europos paukščių rūšių, dažniau besilaikanti atokiau nuo žmonių, todėl jo pasirodymas šalia gyvenviečių neretai sukelia susidomėjimą. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie stebėjimai, jei jie patvirtinami, tampa vertingu migracijos maršrutų ir buveinių naudojimo papildymu.

    Lenkijoje vykdomą projektą, su kuriuo siejamas Oniks, įgyvendina Valstybinių miškų regioninė direkcija Lodzėje kartu su Lodzės universitetu. Projekto organizatoriai yra skelbę, kad 2026 metais keli jauni juodieji gandrai buvo sužieduoti ir aprūpinti GPS įrenginiais, siekiant palyginti skirtingų tipų siųstuvus ir išsamiau ištirti paukščių kelią į žiemojimo vietas.

  • Odesos srityje nufilmuota reta akimirka: rožiniai pelikanai ir mažosios baltosios garnės ruošiasi migracijai

    Odesos srityje, Tuzlų limanų nacionaliniame gamtos parke, mokslininkai užfiksavo, kaip reti paukščiai intensyviai maitinasi ir telkiasi prieš rudeninę migraciją. Vaizdo įraše matyti rožiniai pelikanai ir mažosios baltosios garnės, besimaitinančios greta sekliose lagūnose.

    Apie stebėjimą pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Pasak jo, paukščiai ruošiasi ilgam skrydžiui net ir karo fone, kai natūralias buveines nuolat pasiekia triukšmas.

    „Tai karo 2026 metų ruduo. Paukščiai aktyviai maitinasi ir ruošiasi rudeninei migracijai, nepaisant galingo karo triukšmo Tuzlų limanų nacionaliniame parke“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Kodėl šis laikotarpis ypač svarbus?

    Rudeninė migracija vandens paukščiams reiškia didžiulį energijos poreikį, todėl prieš išskrisdami jie kaupia riebalų atsargas. Lagūnos ir limanai tam itin tinkami, nes seklūs vandenys dažnai būna turtingi smulkia žuvimi ir bestuburiais, o tai leidžia greitai atkurti jėgas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokiose vietose paukščiams ypač svarbi ramybė: trikdymas gali priversti juos dažniau kilti į orą ir be reikalo eikvoti energiją. Tai aktualu ir saugomose teritorijose, ypač kai aplinkos foną papildo intensyvūs garsai.

    Mažosios baltosios garnės ir rožiniai pelikanai

    Mažosios baltosios garnės yra socialūs paukščiai, dažnai perintys kolonijomis, o jų mitybos pagrindą sudaro smulki žuvis, varliagyviai, vandens vabzdžiai ir vėžiagyviai. Skirtingai nei didžiosios baltosios garnės, kurios neretai ilgai tyko grobio, mažosios dažniau medžioja aktyviai, judėdamos seklumoje ir išbaidydamos žuvis.

    Rožiniai pelikanai yra vieni įspūdingiausių vandens paukščių: suaugę individai išsiskiria šviesiu plunksnų apdaru su rožiniu atspalviu ir dideliu sparnų mostu. Ukrainoje šis paukštis laikomas saugotinu, o tinkamų maitinimosi ir poilsio vietų išsaugojimas yra viena svarbiausių jo apsaugos sąlygų.

    Migracijos kryptys ir iššūkiai

    Pasak tyrėjų, mažosioms baltosioms garnėms gali tekti įveikti tūkstančius kilometrų iki žiemojimo vietų Afrikoje, o rožinių pelikanų maršrutai paprastai būna kiek trumpesni, tačiau vis tiek reikalauja didelių energijos atsargų. Tokios kelionės sėkmę lemia ne tik oras, bet ir tai, ar paukščiai pakeliui ras tinkamų šlapynių pailsėti ir pasimaitinti.

    Gamtininkai primena, kad šlapynių būklė Europoje ir kaimyniniuose regionuose turi tiesioginę įtaką migracijai, nes prastėjant buveinėms mažėja saugių sustojimų skaičius. Dėl to tokie parkai kaip Tuzlų limanai išlieka kritiškai svarbūs tiek retoms rūšims, tiek platesniems migracijos srautams.

  • Odesos srityje vėl pasirodė rožiniai flamingai: per apšaudymus paukščiai palieka lizdus

    Rožiniai flamingai jau šeštus metus iš eilės grįžta į Odesos sritį, į Tūzlos limanus, tačiau karas ir nuolatinis triukšmas vis dar neleidžia susiformuoti stabiliai perinčiai kolonijai. Nacionalinio parko Tūzlos limanai atstovai sako, kad paukščiai čia randa daug maisto, bet perėjimo metu tampa ypač jautrūs bet kokiems trikdžiams.

    Rožinis flamingas yra viena iš šešių flamingų rūšių pasaulyje, paplitusi nuo pietų Europos iki Azijos regionų. Tiksliai pasakyti, iš kur atskrenda būtent šioje Ukrainos dalyje stebimi paukščiai, sudėtinga, tačiau specialistai neatmeta, kad dalis jų galėjo atkeliauti iš Turkijos ar kitų Viduržemio jūros baseino vietovių.

    Tūzlos limanai flamingams patrauklūs pirmiausia dėl mitybinės bazės: sekliose sūroko vandens lagūnose gausu smulkių dumblių, vabzdžių lervų ir sūriavandenių vėžiagyvių, tarp jų ir artemijų. Būtent su maistu siejamas ir jų rausvas atspalvis, nes dalis organizmų, kuriais jie minta, turi pigmentų, darančių įtaką plunksnų spalvai.

    Pirmieji pavieniai rožiniai flamingai šiame regione buvo fiksuojami dar iki 2021 metais, o vėliau pradėjo rastis ir didesni būriai. Vietos ekologai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti natūralus rūšies plitimo procesas, kai augant populiacijoms paukščiai ieško naujų tinkamų vietų maitintis ir perėti.

    Didžiausia problema, su kuria susiduria flamingai, yra perėjimo laikotarpiu kylantis stresas dėl sprogimų ir intensyvaus skrydžių triukšmo. Pasak parko atstovų, paukščiai, išgąsdinti staigių garsų, pakyla nuo lizdų, o tai sukuria galimybę plėšriems paukščiams sunaikinti kiaušinius ar suardyti pačius lizdus.

    „Stiprus triukšmas verčia flamingus pakilti nuo lizdų, o tada kolonijoje atsiranda plėšrūnų, kurie sunaikina dėtis“, – sakė nacionalinio parko Tūzlos limanai atstovas Ivanas Rusevas.

    Specialistų teigimu, problema nėra plėšrių paukščių elgsena, nes ji natūrali, o tai, kad dėl nuolatinių trikdžių flamingai priversti dažniau palikti lizdus. Dėl to perėjimas tampa nestabilus, o net ir susiformavus kolonijai, jai sudėtinga išlikti iki jauniklių išsiritimo.

    Flamingai yra socialūs paukščiai, migruojantys dideliais būriais, o jų judėjimo kryptys gali apimti kelias valstybes. Žiedavimo duomenys rodo, kad dalis individų tarp sezonų gali persikelti į Rumuniją, Bulgariją, Italiją ar Ispaniją, todėl regiono kolonijos glaudžiai susijusios su platesniu Europos ir Viduržemio jūros baseino migracijos tinklu.

    Šie paukščiai gyvena ilgai, neretai daugiau nei 30 metų, o perėjimo sėkmė priklauso nuo stabilios aplinkos. Paprastai flamingai deda vieną, rečiau du kiaušinius, o lizdus supila iš dumblo, smėlio ir kriauklelių seklumose, kad net pakilus vandeniui kiaušiniai liktų virš vandens.

    Ekologai pabrėžia, kad karas ne tik tiesiogiai trikdo perėjimą, bet ir apsunkina nuoseklų gamtos stebėjimą, nes dalis teritorijų išlieka nesaugios ar neprieinamos. Vis dėlto Tūzlos limanuose tęsiamas monitoringas laikomas svarbiu, siekiant suprasti, kaip ilgalaikis triukšmas ir stresas gali paveikti šių paukščių populiacijas ateityje.

  • Odesos srityje į pastatą įskrido spalvinga paprastoji raudonuodegė: migruoja į Afriką

    Odesos srityje į Nacionalinio gamtos parko Tuzlo limanai inspektorių pastatą netikėtai įskrido paprastoji raudonuodegė. Apie šį atvejį pranešė parko mokslininkas ir tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pasidalijęs įrašu, kuriame užfiksuotas paukštis.

    Pasak specialisto, šiuo metų laiku per parko teritoriją vyksta intensyvi smulkiųjų paukščių migracija. Nuo aušros iki saulėlydžio virš smėlingos nerijos ir pakrančių buveinių praskrenda dešimtys tūkstančių įvairių rūšių paukščių, keliaujančių žiemoti į Afriką.

    Paprastoji raudonuodegė yra nedidelis, apie 15 centimetrų ilgio vabzdžiaėdis paukštis, kurio patinai išsiskiria ryškesne spalva. Migracijos metu jos dažnai laikosi atviresnėse vietose, pamiškėse ar krūmynuose, o vabzdžių vaikymasis kartais baigiasi netikėtais „vizitais“ į žmonių statinius.

    Ivanas Rusevas teigė, kad šį kartą paukštis, gaudydamas vabzdžius, įskrido į inspektorių patalpas pasienio poste, vadinamame Tuzlo Amazonija. Paukštis buvo apžiūrėtas ir netrukus paleistas atgal į gamtą.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad migracija vyksta net ir karo sąlygomis, tačiau triukšmas bei nuolatiniai trikdžiai gali daryti apčiuopiamą poveikį kai kurioms rūšims. Anksčiau parko atstovai yra minėję, kad dėl padidėjusios triukšmo taršos ir bepiločių orlaivių keliamo streso regione sumažėjo retųjų rožinių flamingų.

    Pasak Ivano Rusevo, didesnė flamingų grupė, fiksuota vasaros pradžioje, vėliau susitraukė iki kelių mažesnių būrelių, kurių bendrai buvo kiek daugiau nei šimtas paukščių. Jis taip pat yra aiškinęs, kad 2023 metais šie paukščiai pirmą kartą perėjo Tuzlo limanuose, tačiau vėlesniais metais perėjimas buvo nesėkmingas, o dalis lizdų neišliko dėl karo poveikio.

    Specialistų teigimu, tokie atvejai primena, kad pakrančių parkai yra ne tik saugomos teritorijos, bet ir svarbūs migracijos koridoriai, kuriuose bet koks trikdymas gali turėti pasekmių. Todėl rudeninės ir pavasarinės migracijos metu ypač svarbu mažinti triukšmą jautriose buveinėse ir saugoti paukščių poilsio vietas.

  • Tūkstančiai gandrų Izraelyje sustojo tik vienai nakčiai: kodėl Agmon-Hulos rezervatas toks svarbus

    Tūkstančiai gandrų rudeninės migracijos metu trumpam nusileido Izraelio šiaurėje, Hulos slėnyje esančiame Agmon-Hulos pelkių ir ežerų komplekse. Gamtoje įprasta, kad didžioji dalis šių paukščių čia užsibūna tik vieną naktį, o ryte tęsia skrydį į Afriką.

    Užfiksuotuose vaizduose matyti, kaip didelės gandrų grupės telkiasi nakvynei ir ilsisi po ilgo skrydžio. Gamtininkai aiškina, kad tokios „vienos nakties“ stotelės leidžia paukščiams greitai papildyti energijos atsargas ir išvengti bereikalingų rizikų ilgesniam užsibuvimui.

    Hulos slėnis yra viename svarbiausių migracijos koridorių, jungiančių Europą, Vakarų Aziją ir Afriką. Izraelio geografinė padėtis tarp Viduržemio jūros ir dykumų sukuria natūralų „butelio kakliuką“, per kurį sezonais juda didžiuliai paukščių srautai.

    Agmon-Hula išsiskiria tuo, kad čia yra seklūs vandens telkiniai, pelkės ir atviros pievos, kur lengva rasti maisto bei saugią nakvynės vietą. Tokiose buveinėse migruojantys paukščiai gali greitai atsigauti: atsigaivinti, pasimaitinti bestuburiais ir smulkiais vandens organizmais, pailsėti nuo skrydžio.

    Gamtosaugos organizacija KKL-JNF skelbia, kad per Hulos slėnį per migracijos sezonus juda itin dideli paukščių skaičiai, o regione fiksuojama šimtai rūšių. Dėl to vietovė tapo svarbi ne tik gyvūnų ekologijai, bet ir moksliniams stebėjimams bei gamtos turizmui.

    Ornitologai pabrėžia, kad baltieji gandrai dažnai migruoja „bangomis“: susitelkia dideliais būriais, išnaudoja palankius vėjus ir stengiasi kuo greičiau įveikti atstumą. Kuo trumpesnės ir tikslesnės stotelės, tuo mažiau energijos prarandama, o kelionė tampa saugesnė.

    Dar vienas veiksnys yra oro sąlygos ir termikų dinamika: ryte, šylant orui, susidaro palankesnės sąlygos sklendžiamajam skrydžiui. Todėl nakvynė tokiose vietose kaip Agmon-Hula leidžia laiku „pataikyti“ į tinkamiausią migracijos langą.

    Pastaraisiais metais mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad gandrų migracijos maršrutai ir žiemojimo vietos gali kisti dėl klimato pokyčių, žemėnaudos ir maisto prieinamumo. Dalis paukščių kai kuriais atvejais renkasi trumpesnes keliones ar sustoja neįprastose vietose, tačiau Hulos slėnis išlieka viena patikimiausių stotelių regione.

  • Kur iš tiesų migruoja Ukrainos gandrai: ornitologas paaiškino, kodėl kelias ne visada siekia 10 000 km

    Įprasta manyti, kad rudenį Ukrainos baltieji gandrai visuomet leidžiasi į itin tolimą, maždaug 10 000 kilometrų kelionę iki pačios pietinės Afrikos. Tačiau ornitologų stebėjimai ir paukščių sekimas siųstuvais rodo kitokį vaizdą: nemaža dalis gandrų Afriką pasiekia greitai, bet ne visada skrenda taip toli, kaip įsivaizduojama.

    Ornitologas Vitalijus Griščenka, remdamasis stebėsenos duomenimis, aiškina, kad 10 000 kilometrų scenarijus galimas, bet jis nėra universalus. Vieni paukščiai iš tiesų pasiekia tolimesnes žiemojimo vietas, tačiau kiti sustoja gerokai anksčiau, o dalis žiemoja regione, kuris jiems tampa pagrindiniu tikslu.

    „Iš esmės gandrai migruoja į Afriką, bet svarbu patikslinti: 10 000 kilometrų jie nuskrenda ne iš karto ir ne visada. Kai kurių paukščių kelias gali būti ir perpus trumpesnis“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Pasak specialisto, rytų Europos gandrų rudeninė migracija prasideda labai anksti, praktiškai dar vasarą. Dalis paukščių Afriką pasiekia vienu intensyviu etapu, judėdami greitai ir vengdami ilgų sustojimų, o atskirų individų tempas stebina net tyrėjus.

    Migracijos maršrutas dažnai nėra tiesi linija iš šiaurės į pietus. Pavyzdžiui, Lenkijos ir vakarinės Ukrainos gandrai paprastai suka pietryčių kryptimi palei Karpatų masyvą, vėliau keliauja link Dunojaus žemupio ir per Rumuniją bei Bulgariją pasiekia Bosforą, o toliau kerta Turkiją ir per Artimuosius Rytus pasiekia Egiptą.

    Stebėsena siųstuvais atskleidžia ir kelionės greitį. Vienas Lenkijoje žymėtas gandras per 12 dienų įveikė 3 288 kilometrus ir pasiekė Egiptą, vidutiniškai per parą nuskrisdamas apie 274 kilometrus, o tai rodo, kad palankiomis sąlygomis kelionė į Afriką gali būti labai intensyvi.

    Šių metų duomenys taip pat parodė didelius atstumus per trumpą laiką: Slovakijoje žymėtas gandras, vardu Maksas, per 17 dienų nuskrido 5 800 kilometrų ir pasiekė Čadą. Tokie skaičiai padeda geriau suprasti, kodėl migracijos „atstumas“ dažnai klaidingai siejamas su vienu fiksuotu skaičiumi.

    Pirmasis svarbus daugelio Ukrainos gandrų tikslas, pasak ornitologų, yra Sahelis. Tai plati pusdykumių ir savanų juosta į pietus nuo Sacharos, besidriekianti per Sudaną, Čadą, Nigerį ir kitas valstybes, o čia paukščiai neretai sustoja ilgesniam poilsiui ir energijos atsargų atkūrimui.

    Sahelyje gandrai gali užsibūti bent mėnesį, o kai kurie net visą žiemą praleidžia šiame regione. Skubėjimas išskristi iš perėjimo vietų aiškinamas sezoniškumu tropikuose: atskridę į Sudaną ar Čadą paukščiai dažnai pataiko į laikotarpį po liūčių sezono, kai augmenija suveši, o smulkių gyvūnų, kuriais minta gandrai, gausu.

    Ar gandrai skrenda toliau į pietus, priklauso nuo išorinių aplinkybių, pirmiausia nuo maisto. Jei jo mažėja, paukščiai gali traukti į Rytų Afriką, o esant prastesnėms sąlygoms ir dar toliau, iki pietinės žemyno dalies, kur tuomet kelionės mastas iš tiesų priartėja prie 10 000 kilometrų ribos.

    Įtakos turi ir vidiniai veiksniai, susiję su individualiu elgesiu. Ornitologai pabrėžia, kad paukščiai, kaip ir žmonės, skiriasi polinkiais: vieni renkasi ilgesnę migraciją, kiti apsiriboja trumpesniu maršrutu, jei sąlygos leidžia saugiai peržiemoti arčiau.

    Skiriasi ir grįžimo dinamika. Žiemai einant į pabaigą, paprastai vasario mėnesį, gandrai iš skirtingų Afrikos regionų pradeda judėti šiaurės kryptimi, jungdamiesi į bendrą srautą per Nilo slėnį, Artimuosius Rytus, Turkiją ir Balkanus, o vėliau „išsiskaido“ į mažesnes grupes po Rytų ir Vidurio Europą.

    Specialistai pažymi, kad rudeninė migracija paprastai ima rimti artėjant spaliui, nors pavienės praskrendančios būrių sankaupos dar gali būti pastebimos vėlyvą rudenį. Vis daugiau stebėsenos projektų ir žymėjimo siųstuvais duomenų leidžia tiksliau suprasti, kad gandrai neturi vieno universalaus maršruto, o jų kelionės ilgį lemia klimatas, maisto situacija ir individualūs pasirinkimai.

    Gandrai migruodami remiasi oro srautais ir termikais, todėl dažnai renkasi sausumos koridorius ir vengia labai plačių vandens plotų, kur pakilimo srautų mažiau. Dėl šios priežasties jų kelias neretai būna ilgesnis geografiškai, tačiau energetiškai saugesnis ir patikimesnis.

  • Odesos srityje užfiksuoti reti pelikanai: kai kurių sparnų mostas siekia beveik 3 metrus

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, pastebėtos retos didžiosios vandens paukščių rūšys – rožiniai ir garbanotieji pelikanai. Apie stebėjimą socialiniuose tinkluose pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas.

    Paskelbtame vaizdo įraše matyti keli stambūs paukščiai, stovintys seklumoje ir besiilsintys po medžioklės. Pasak I. Rusevo, rožiniai pelikanai ilsėjosi Šaganų limane, o kadre taip pat sukinėjosi įprastos žuvėdros ir vaikščiojo pilkieji garniai.

    „Garbanotasis pelikanas yra priekyje, o rožiniai pelikanai ilsisi po medžioklės Šaganų limane. Gamtoje dabar dar komfortiškas metas paukščiams, kai aplink nesigirdi karo triukšmo…“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Garbanotasis pelikanas atpažįstamas iš pakaušio plunksnų „karūnos“, dėl kurios ir kilo jo pavadinimas. Ši rūšis laikoma viena didžiausių skraidančių paukščių Europoje: kūno masė gali siekti iki 12 kilogramų, ilgis – iki 180 centimetrų, o sparnų mostas – beveik 3 metrus.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad garbanotasis pelikanas priskiriamas pažeidžiamoms rūšims, todėl jo stebėjimai svarbūs vertinant populiacijos būklę ir migracijos maršrutus. Rūšis įtraukta į tarptautinius apsaugos mechanizmus, susijusius su nykstančių rūšių apsauga ir migracinių paukščių išsaugojimu.

    Rožinis pelikanas yra kiek mažesnis, tačiau taip pat įspūdingo dydžio. Nurodoma, kad jo kūno masė dažniausiai siekia 10–12 kilogramų, o sparnų mostas – apie 1,7–2 metrus; suaugusių paukščių plunksnos baltos su rausvu atspalviu, o aplink akis matomas neplunksnuotas gelsvas arba pilkšvas žiedas.

    Tokios didelės ir saugomos rūšys jautriai reaguoja į buveinių pokyčius, trikdymą ir maisto išteklių svyravimus, todėl jų pasirodymas konkrečiose vietose dažnai tampa reikšmingu signalu tyrėjams. Tuzlų limanai yra viena svarbiausių šlapynių teritorijų Juodosios jūros regione, kur susitelkia migruojantys ir perintys paukščiai.

    Pastaraisiais metais šiame parke fiksuojama ir daugiau retų rūšių, o specialistai atkreipia dėmesį, kad perėjimo sėkmę gali lemti tiek natūralūs veiksniai, tiek žmogaus veikla. Karo triukšmas ir bendras trikdymas, pasak tyrėjų, kai kuriais sezonais apsunkino ramesnių vietų pasirinkimą perėjimui, todėl kiekvienas naujas stebėjimas padeda tikslinti situaciją vietoje.