Tag: Paukščių migracija

  • Ukrainos gandrai tęsia migraciją per Afriką: vienas per savaitę kirto keturias šalis

    Keturi Ukrainoje stebimi gandrai tęsia migraciją per Afriką, o vienas jų per savaitę įveikė didžiausią atstumą – daugiau nei 1 700 kilometrų – ir kirto net keturių valstybių teritoriją.

    Paukščius, pavadintus Bojumi, Šikidimu, Stefanija ir Hartbitu, seka Ukrainos ornitologai. Apie naujausią jų judėjimo etapą pranešė Vakarų Ukrainos ornitologų draugija.

    Stebėjimai rodo, kad net tos pačios rūšies paukščiai gali rinktis labai skirtingas strategijas: vieni sparčiai juda į pietus, kiti ilgesniam laikui stoja ten, kur randa pakankamai maisto.

    Šių gandrų maršrutai driekiasi per saugomas savanas, nacionalinius parkus, druskingus ežerus ir vietoves, kur tebėra išsaugotos tradicinės vietos bendruomenių gyvensenos formos.

    Bojus: daugiau nei 1 700 km ir keturios šalys

    Aktyviausiai į pietus judėjo Bojus. Per savaitę jis kirto Pietų Sudaną, Ugandą ir Keniją, o vėliau pasiekė centrinę Tanzanijos dalį.

    Pietų Sudane jo kelias driekėsi per Bomos nacionalinį parką. Ugandoje gandras skrido virš Maténiko, Bokoros ir Pian-Upe saugomų teritorijų, sudarančių vientisą savanų sistemą istoriniame Karamodžos regione.

    Vėliau Bojus iš rytų pusės apskrido Elgono kalnų masyvą, esantį Ugandos ir Kenijos pasienyje. Tai vienas seniausių didžiųjų Rytų Afrikos ugnikalnių, kurio viršūnė siekia 4 321 metrą.

    Kenijoje paukštis praskrido į vakarus nuo Eldoreto miesto ir Pietvakarių Mau miškų masyvo, o tada kirto sieną su Tanzanija. Čia jo maršrutas ėjo greta Serengečio ir Ngorongoro teritorijų, vėliau – palei pietvakarinę Ejasio ežero pakrantę, o paskutiniai siųstuvo signalai gauti iš Manjonio apylinkių centrinėje Tanzanijoje.

    Hartbitas: kelias į Katavio nacionalinį parką

    Hartbitas Tanzanijoje judėjo į pietvakarius, kirsdamas Maros, Simijos, Šinjangos, Taboros ir Katavio regionus. Palikęs Serengečio savanas, jis skrido virš žemdirbystės rajonų ir miškingų centrinės Tanzanijos vietovių.

    Galiausiai paukštis pasiekė Katavio nacionalinį parką netoli Rukvos ežero. Ši vietovė siejama su miombo retmiškiais – vienu didžiausių Afrikos gamtinių kompleksų, kuriame kaitaliojasi miškai, krūmynai, žolynai ir sezoninės vandenvietės.

    Katavio parkas ypač garsėja didelėmis begemotų sankaupomis ir laikomas viena rečiau lankomų didžiųjų saugomų teritorijų Tanzanijoje. Per savaitę Hartbitas įveikė apie 700 km.

    Šikidimas: nuo Baltojo Nilo baseino iki Etiopijos aukštumų

    Šikidimas, palikęs Abjejaus apylinkes, pirmiausia skrido į rytus, vėliau pakeitė kryptį ir kirto sieną su Etiopija. Jo kelias vedė per Pietų Sudano šiaurines teritorijas, įskaitant vietoves netoli Kodoko ir Malakalio, esančias Baltojo Nilo baseine.

    Etiopijoje paukštis praskrido netoli Bėgio, pasiekė Gambelos apylinkes ir tęsė kelionę į rytus per vakarinę šalies dalį. Paskutinės koordinates fiksuotos Bedelės rajone.

    Įdomu tai, kad šis maršrutas atvedė gandrą į vieną istoriškai svarbių kavos auginimo regionų: Bedelės apylinkės siejamos su arabikos kavos plotais, o Etiopija laikoma šio augalo kilmės šalimi. Per savaitę Šikidimas įveikė apie 1 100 km.

    Stefanija: lėtesnis etapas Pietų Sudano savanose

    Skirtingai nei kiti trys paukščiai, Stefanija šią savaitę judėjo gerokai lėčiau. Kirsdama Sudano ir Pietų Sudano sieną, ji skrido į pietus per Vakarų Bachr el Gazalio valstiją.

    Vėliau gandras pasuko į pietryčius ir pasiekė Ašanos saugomą teritoriją, kur kurį laiką laikėsi beveik tame pačiame plote, atlikdama tik nedidelius perskridimus. Paskutiniai duomenys gauti iš pietinės rezervato dalies.

    Ornitologai pažymi, kad tokia stotelė nebūtinai reiškia migracijos pabaigą: jauni paukščiai gali ilgam užsibūti vietovėse, kuriose pakanka maisto. Per savaitę Stefanija įveikė apie 100–130 km.

  • Tyrimas: Šiaurės Amerikos paukščių patelės dažniau nei patinai neišgyvena iki kitų metų

    Naujas didelės apimties tyrimas rodo netikėtą tendenciją: daugelyje Šiaurės Amerikos paukščių rūšių patelės kasmet išgyvena rečiau nei patinai, todėl jų gyvenimo trukmė, tikėtina, trumpesnė.

    Išanalizavus daugiau nei pusės milijono sužieduotų suaugusių paukščių duomenis, mokslininkai nustatė, kad 82 iš 92 tirtų rūšių patelių metinis išgyvenamumas buvo mažesnis nei patinų, o 35 rūšyse skirtumas buvo statistiškai reikšmingas.

    Ryškiausi skirtumai fiksuoti tarp tolimus atstumus migruojančių rūšių. Tyrėjai svarsto, kad lemti tai gali didžiulės migracijos „kainos“ organizmui ir nevienodos galimybės pasiekti maisto ar tinkamas buveines.

    Kartu keliama ir platesnė gamtosaugos dilema: dalis paukščių ekologijos gali būti suprasta ne iki galo, nes istoriniuose tyrimuose dažnai daugiau dėmesio teko patinams, o ne patelėms.

    Pusė milijono įrašų iš JAV ir Kanados

    Tyrimą atliko Joannos Wu (Kalifornijos universiteto Los Andžele, UCLA) vadovaujama komanda, pasitelkusi Monitoring Avian Productivity and Survivorship (MAPS) programos medžiagą. Duomenys rinkti 1992–2018 metais 1 229 stotyse JAV ir Kanadoje.

    Analizei panaudoti 563 414 individualiai sužieduotų suaugusių paukščių įrašai. Gaudydami paukščius specialiais tinklais tyrėjai fiksavo jų lytį, amžių, svorį ir kitus rodiklius, o vėliau pagal žiedo numerį atpažindavo, jei paukštis sugrįždavo.

    Didžioji dalis paukščių daugiau nebebuvo sugauti, tačiau 22 415 individų fiksuoti bent du kartus su didesne nei šešių dienų pertrauka tais pačiais žiedavimo metais. Tai leido atskirti vietinius paukščius nuo galimai tik „praeinančių“.

    Bendras vaizdas išliko aiškus: patelių vidutinis metinis „akivaizdus išgyvenamumas“ siekė 47,9 proc., kai patinų – 53,8 proc. Santykinis skirtumas sudarė 12,4 proc.

    Kodėl pavojingiausia – migracija

    Tyrėjai pažymi, kad didžiausia atskirtis tarp lyčių pasirodė tarp tolimų migrančių: tokiose rūšyse patinai buvo gerokai labiau linkę „išlikti“ nuo vienų metų iki kitų nei patelės. Tuo metu sėslių, visus metus vienoje vietoje gyvenančių paukščių grupėje skirtumas buvo mažesnis.

    Viena galimų priežasčių – kai kuriose migruojančiose rūšyse patelės žiemoti traukia toliau į pietus nei patinai. Tai reiškia ilgesnį kelią ir didesnę riziką kelionėje, kuri ir taip reikalauja daug energijos.

    Užuominų suteikė ir sparnų forma: rūšyse, kurių sparnai apvalesni, mažiau „smailūs“ ir paprastai siejami su prastesniu ilgo nuotolio judėjimu, išgyvenamumo skirtumai buvo didesni.

    Dar vienas signalas – riebalų atsargos. Ten, kur patinai turėjo didesnes riebalų atsargas nei patelės, skirtumas taip pat ryškėjo, o tai gali sietis su konkurencija dėl geresnių maitinimosi teritorijų.

    Kas dar gali slypėti už skaičių

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vien migracija visko nepaaiškina: net ir nemigruojančiose rūšyse patelės dažnai atrodė „pralaiminčios“ pagal išgyvenamumo rodiklius. Be to, šiame darbe nebuvo tiesiogiai matuojama, kiek konkrečiai keliavo atskiri individai.

    Svarbi detalė – tai vadinamasis „akivaizdus išgyvenamumas“: duomenys ne visuomet leidžia tiksliai atskirti, ar paukštis žuvo, ar tiesiog visam laikui persikėlė kitur ir nebepateko į stebimųjų imtį.

    Aptariama ir genetinė hipotezė. Paukščių patinai turi dvi Z chromosomas, o patelės – ZW, todėl sutampančios chromosomos, teoriškai, galėtų suteikti daugiau „apsaugos“ nuo žalingų mutacijų, tačiau šio mechanizmo tyrėjai tiesiogiai patikrinti negalėjo.

    Vis dėlto darbo autoriai pabrėžia, kad gauti rezultatai turi praktinę reikšmę: jei patelės kai kuriose rūšyse patiria didesnę riziką dar iki sėkmingo dauginimosi, gamtosauginės priemonės ir buveinių apsauga gali būti nukreiptos ne ten, kur labiausiai reikia.

    Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.

  • Į Ukrainą masiškai atskrido sibirinės riešutinės: ornitologas paaiškino retą „invaziją“

    Šį rudenį Ukrainoje vis dažniau pastebimos neįprastos viešnios – riešutinės, į šalį atskridusios net iš Sibiro. Ornitologai tokį masinį pasirodymą vadina invazija – nereguliariomis migracijomis, kai paukščiai staiga atsiduria gerokai už įprasto arealo ribų.

    Kaip portalui UNIAN aiškino ornitologas Vitalijus Griščenka, šis reiškinys nėra kasmetinis: per pastaruosius dešimtmečius tokie atskridimai fiksuojami maždaug kas 8–10 metų. Ankstesni atvejai Ukrainoje registruoti 2018 ir 2008 metais, o dažniausiai invazija prasideda antroje rudens pusėje – spalį, kartais dar rugsėjo pabaigoje.

    Riešutinė Ukrainoje paprastai peri Karpatų regione, kai kur aptinkama ir Polesės šiaurėje. Tačiau šįkart kalbama apie šiaurinį porūšį, kurio pagrindinis arealas driekiasi Sibire ir šiaurės vakarų Europoje – dalis šių paukščių dabar pasiekė Ukrainą.

    Pasak ornitologo, pagrindinė priežastis – maisto stoka gimtuosiuose miškuose. Riešutinės invazijos siejamos su dideliu pagrindinių lesalo augalų nederliumi perėjimo vietose: kai maisto nepakanka visiems, paukščiai priversti klajoti ir ieškoti kitų teritorijų, kartais nuskrisdami net iki Vidurio ar Vakarų Europos.

    Kodėl invazija kartojasi kas kelerius metus

    Riešutinės pavadinimas (rusų kalboje ji dar vadinama „kedrovka“) tiesiogiai susijęs su jų racionu: rudenį ir žiemą svarbiausias lesalas yra sibirinės kedrinės pušies sėklos. Kai šių sėklų beveik nėra, paukščiai nebeturi kuo maitintis ir pradeda plataus masto klajones.

    Derlingumas, anot V. Griščenkos, kinta cikliškai. Jei keletą metų sėklų būna daug, paukščiams lengviau išgyventi, jų populiacija auga, tačiau vėliau gali ateiti sezonas, kai sėklų derlius menkas – tada maisto visiems nebeužtenka, ir prasideda migracijos į pietus bei pietvakarius.

    Tokie klajojimai nebūtinai baigiasi sėkmingai. Ornitologas atkreipė dėmesį, kad dalis paukščių gali bandyti įsitvirtinti naujose vietose, tačiau daug jų žūsta – tampa plėšrūnų grobiu arba neberanda pakankamai maisto, todėl galiausiai tai gali mažinti populiaciją.

    Dėl šios priežasties tiksliai nuspėti, kada pasikartos kitas masinis atskridimas, sudėtinga, nors bendra periodika – maždaug kas 8–10 metų – pastaruoju metu išlieka panaši.

    Kaip atpažinti riešutinę ir kodėl ji nebijo žmonių

    Riešutinės priklauso varninių šeimai – jos giminaitės yra varnos, kovai, kuosos. Išoriškai atskirti į Ukrainą atskridusią sibirinę riešutinę nuo Karpatų populiacijos esą beveik neįmanoma – ne specialistui jos atrodo labai panašios.

    Pasak ornitologo, tai tamsiai pilkas, beveik juodas paukštis su ryškiomis šviesiomis dėmelėmis, ypač matomomis ties uodega. Dar vienas požymis – specifinis, aštrus, „metališkas“ balsas, kuris išsiskiria iš kitų įprastų paukščių garsų.

    Invazijos metu riešutinės dažniausiai laikosi nedidelėmis grupelėmis – po dvi ar tris, kartais aptinkamos ir pavieniui. Literatūroje aprašomi ir didesni susibūrimai, tačiau tai, anot pašnekovo, reti atvejai.

    Kad paukščiai atskrido būtent iš šiaurės, sprendžiama iš jų judėjimo krypties: pirmieji pastebėjimai fiksuoti dar rugsėjo antroje pusėje šiaurės rytuose, vėliau jie pasirodė vis piečiau ir pietvakarių kryptimi.

    Kokios grėsmės laukia atskridusių paukščių

    V. Griščenka teigimu, pats tolimas skrydis riešutinėms nėra neįveikiama problema – jos tiesiog klajoja ieškodamos lesalo ir sustoja ten, kur randa kuo maitintis. Be to, jos nėra labai išrankios: gali lesinti ne tik sėklas, bet ir vabzdžius, uogas, net smulkius gyvūnus, pavyzdžiui, driežus.

    Persikėlimas į pietesnes teritorijas, kur klimatas švelnesnis, žiemą net gali palengvinti išgyvenimą. Tačiau vėliau daug paukščių nebegrįžta atgal dėl įvairių priežasčių – dalį sumedžioja plėšrūnai, dalis neranda maisto ar žūsta nuo nelaimingų atsitikimų, pavyzdžiui, atsitrenkę į langus.

    Kartu su riešutinėmis Ukrainoje šį sezoną fiksuojama ir kryžiasnapių invazija. Ornitologas pabrėžė, kad tai taip pat natūralus, periodiškai pasikartojantis procesas, dažniausiai susijęs su sėklų nederliumi šiaurėje ir šiaurės rytuose.

  • Odesos srityje po rusų dronų sprogimų žuvo migruojantys paukščiai: įvardijo priežastį

    Odesos srityje, netoli nacionalinio gamtos parko Tuzlovskės limanai, po galingų rusų smogiamųjų dronų sprogimų fiksuota migruojančių paukščių žūtis. Apie tai pranešta po to, kai teritorijoje aptikti žuvę giesminiai strazdai.

    Pasak biologijos mokslų daktaro, parko mokslinių tyrimų skyriaus vadovo Ivano Rusevo, paukščiai šiuo metu migruoja į pietus ir šią vietovę naudoja kaip laikiną poilsio stotelę. Jis paviešino ir nuotraukas, kuriose matyti nugaišę paukščiai.

    Specialistas teigia, kad žuvusiems paukščiams nustatyti ūmios sprogimo traumos požymiai – barotrauma, lydima itin stiprios organizmo šoko būklės. Tai siejama su smūgio banga ir staigiu atmosferos slėgio pokyčiu sprogimo metu.

    Aiškinama, jog paukščiai ypač jautrūs tokiems poveikiams dėl greitesnės medžiagų apykaitos, intensyvaus širdies ir kraujagyslių sistemos darbo bei mažo kūno dydžio. Dėl to slėgio šuoliai, anot mokslininko, gali beveik akimirksniu pažeisti vidaus organus.

    Kas yra barotrauma ir kodėl ji pavojinga

    Ivano Rusevo teigimu, sprogimo metu susidarantis staigus slėgio skirtumas perduodamas audiniams ir vidaus organams, o plonos kraujagyslių ir kapiliarų sienelės gali neatlaikyti tokios apkrovos. Dėl to fiksuojami daugybiniai kraujosruvų židiniai ir vidaus organų pažeidimai.

    Papildomu veiksniu įvardijama itin stipri stresinė reakcija. Sprogimo akimirką organizme staigiai didėja streso hormonų koncentracija, o tai veikia kraujagyslių tonusą ir širdies bei kraujagyslių sistemos veiklą.

    Dėl kraujagyslių spazmų ir slėgio šuolių gali sutrikti mikrocirkuliacija, pažeidžiamos kraujagyslių sienelės, o kraujas ima kauptis audiniuose ar kūno ertmėse. Ypač pažeidžiamos gali būti paukščių kepenys, nes šiame organe yra tankus smulkių kraujagyslių tinklas ir santykinai didelis kraujo tūris.

    Mokslininkas teigia, kad sunkiais atvejais galimi net kepenų audinio plyšimai ir vidinis kraujavimas. Tiriant žuvusius paukščius, specialistai aptiko pokyčių, kurie, pasak jo, gali rodyti reikšmingus kraujagyslių sistemos pažeidimus dėl sprogimo poveikio.

    Taip pat nurodoma, kad po sprogimo gali ištikti centrinės nervų sistemos šokas ir ūmus širdies sustojimas. Anot Rusevo, itin stiprus impulsas ir šokinis poveikis gali sutrikdyti kvėpavimo centro veiklą, o širdis gali pradėti virpėti (fibriliuoti) arba sustoti dėl ūmios hipoksijos.

    Dar viena aplinkybė – sprogimai paukščius galėjo užklupti naktinio poilsio metu. Mokslininko vertinimu, kai organizmas yra ramesnėje būsenoje, staigus ypač stiprus stresas gali sukelti kritinį reguliacinių mechanizmų sutrikimą, kuris tampa lemtingas.

    Karas ir poveikis Tuzlovskės limanams

    Tame pačiame Odesos regiono nacionaliniame parke anksčiau buvo fiksuoti ir kiti karo padariniai aplinkai. Skelbta, kad po smūgių uostams į Juodąją jūrą patekus augaliniam aliejui, audros užterštą masę vėl išmetė į nacionalinio parko smėlingas pakrantes.

    Tokie teršalai, kaip pabrėžta, neigiamai veikia jautrias vietos mikroorganizmų bendrijas ir visą pakrančių ekosistemą. Tuzlovskės limanai yra viena svarbių paukščių buveinių ir migracijos maršruto stotelių, todėl bet koks papildomas trikdymas gali turėti platesnių pasekmių laukinei gamtai.

  • Ukrainos gandras kirto pusiaują ir pasiekė Serengečio parką Tanzanijoje

    Vienas Ukrainoje pažymėtas gandras, kurio migraciją stebi ornitologai, kirto pusiaują ir pasiekė Serengečio nacionalinį parką Tanzanijoje.

    Tyrėjai paukščių judėjimą seka GPS siųstuvais, o lapkričio 3 dieną vėl gavo duomenis apie visų keturių stebimų gandrų buvimo vietą, praneša UNIAN.

    Dalis maršruto kurį laiką buvo „akla zona“ – Sudane kai kuriuose regionuose mobilusis ryšys nestabilus, todėl koordinatės pasiekdavo ne visada.

    Naujausi atnaujinimai rodo, kad paukščiai juda skirtingais Afrikos keliais: du jau priartėjo prie Pietų Sudano, vienas laikosi šalia didžiulių pelkių, o vienas pasiekė garsiausias Tanzanijos savanas.

    Duomenys vėl pasiekė tyrėjus

    Su dviem gandrais – Šikidimu ir Stefanija – ryšys buvo nutrūkęs ilgesniam laikui, nes paukščiai buvo vietovėse, kur mobiliojo ryšio padengimas ypač nepastovus.

    Vis dėlto lapkričio 3 dieną signalas atsinaujino: tyrėjai vėl pradėjo matyti jų koordinates ir galėjo patikslinti migracijos eigą.

    Šikidimo maršrutas: Egiptas–Čadas–Sudanas

    Skelbiama, kad 2026 metų rugsėjo 2 dieną Šikidimas išskrido iš Nasero ežero apylinkių Egipte, kirto sieną su Sudanu ir pasuko į pietvakarius.

    Rugsėjo 5 dieną jis pasiekė Čadą ir iki spalio 17 dienos laikėsi netoli Mangalmės miesto Gera regione. Po ilgesnės sustojimo paukštis vėl pajudėjo.

    Spalio 22 dieną Šikidimas sugrįžo į Sudaną, o lapkričio 3 dieną kirto sieną su Pietų Sudanu.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad šis maršrutas iš esmės kartoja kito gandro – Hartbito – kelią: Egiptas, Sudanas, Čadas, vėl Sudanas ir toliau per Abjėjaus regioną į Pietų Sudaną.

    Hartbitas: pusiaujas ir Serengetis

    Intensyviausias pastarųjų dienų kelias fiksuotas Hartbitui: spalio 28–31 dienomis jis judėjo į pietus per Keniją ir netoli Mogotijo gyvenvietės kirto pusiaują.

    Paukštis praskrido pro Nakuru miestą, užsuko į Nakuru, Elementaitos ir Naivašos ežerų rajoną, esantį Didžiajame Rifto slėnyje – tai vietovė, garsėjanti didele paukščių įvairove.

    Ilgai ten neužsibuvęs, lapkričio 3 dieną Hartbitas pasuko į pietvakarius, praskrido tarp nacionalinių parkų „Vartai į pragarą“ ir Longonoto kalno, o tuomet kirto Kenijos ir Tanzanijos sieną maždaug už 50 km į šiaurę nuo Natrono ežero.

    Dienos pabaigoje jis jau buvo įskridęs į Serengečio nacionalinį parką ir sustojo pietvakarinėje saugomos teritorijos dalyje. Per savaitę gandras įveikė apie 550 km.

    Kur šiuo metu yra kiti gandrai

    Skelbiama, kad Stefanija, kuri anksčiau taip pat buvo dingusi iš stebėjimo zonos, lapkričio 3 dieną buvo pasiekusi Sudano ir Pietų Sudano pasienį Pietų Darfūro regione.

    Tuo metu gandras Bojus iki spalio pabaigos buvo netoli Abjėjaus – ginčijamos teritorijos tarp Sudano ir Pietų Sudano. Lapkričio 1 dieną jis paliko šį rajoną ir pasuko į rytus per El Vahdos (Juniti) valstiją.

    Duomenimis, lapkričio 3 dieną Bojus buvo šiaurės rytinėje valstijos dalyje, maždaug už 25 km į šiaurę nuo No ežero, o per tris dienas įveikė apie 200 km.

    No ežeras yra netoli Baltąjį Nilą formuojančių upių santakos, o aplink plyti Suddo pelkės – vienos didžiausių šlapynių pasaulyje. Būtent šioje vietovėje ir laikėsi Bojus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuo metu jie vėl mato visų keturių stebimų gandrų judėjimą: Šikidimas ir Stefanija juda per Pietų Sudaną, Bojus – netoli Suddo šlapynių, o Hartbitas sustojo Serengečio savanose.

  • Kodėl rudenį dangų užplūsta juodų paukščių būriai: ornitologas paaiškino reiškinį

    Rudenį medžiuose ir danguje neretai galima pamatyti didžiulius juodų paukščių būrius – triukšmingus, nuolat judančius ir kartais tarsi „užtemdančius“ dangų. Toks vaizdas daugeliui kelia klausimą, kodėl paukščiai staiga ima telktis į šimtus ar net tūkstančius siekiančias grupes.

    Apie šį reiškinį leidiniui „Martha Stewart“ kalbėję ornitologai aiškina, kad dideli būriai daugeliui rūšių yra instinktyvus elgesys, ypač artėjant šalčiams. Skirtingai nei dauguma smulkių giesmininkų, migruojančių naktimis ir labiau individualiai, kai kurios rūšys migruoja dieną ir dažnai juda būriais.

    Į tokius būrius neretai susirenka įvairūs „juodieji“ paukščiai: pavyzdžiui, raudonsparnės juodaplunksnės, rūdžiosios juodaplunksnės, rudagalviai strazdai-parazitininkai ar didesni giesmininkai, iš tolo atrodantys panašiai. Be to, prie jų dažnai prisijungia ir europiniai varnėnai – nors jie nepriskiriami „tikriesiems“ juodiesiems paukščiams, savo išvaizda ir elgsena dažnai „įsilieja“ į bendrą srautą.

    Specialistai pabrėžia, kad rudenį, nuo vasaros pabaigos iki spalio, tokios vienarūšės arba mišrios grupės didėja palaipsniui: iš pradžių tai būna dešimtys paukščių, vėliau – šimtai, o kai kuriais atvejais ir tūkstančiai. Žmonės kartais mano matantys varnas ar kranklius, tačiau šios rūšys paprastai rečiau prisijungia prie tokių būrių.

    Kam paukščiams reikia būrio?

    Nors tiksliai „išmatuoti“ būrių naudą eksperimentais nėra paprasta, mokslininkai pateikia kelias tikėtinas priežastis. Viena jų – saugumas: kuo daugiau akių stebi aplinką, tuo lengviau pastebėti plėšrūnus, o būryje atskiro paukščio rizika dažnai mažėja.

    Kita priežastis susijusi su maistu. Būryje paukščiai gali greičiau rasti išteklių – vaisių, sėklų, riešutų – ypač tada, kai reikia sukaupti energijos plunksnų keitimui ir artėjančiai migracijai.

    Dar vienas svarbus aspektas – migracijos „sinchronizavimas“. Būryje lengviau judėti tuo pačiu tempu, kartu pasirinkti sustojimo vietas ir išlaikyti bendrą kryptį, ypač kai prasideda intensyvus rudeninis judėjimas.

    Be to, kaip aiškina specialistai, skrydis būriu gali turėti ir energetinių pranašumų: priekyje skrendančio paukščio sparnų judesiai sukuria oro srautus, kurie kitiems gali palengvinti skrydį ir sumažinti energijos sąnaudas.

    Ar dideli paukščių būriai kelia problemų?

    Nors įspūdingas būrys dažniau stebina nei kelia realią grėsmę, miestuose jis gali tapti nepatogumu. Paukščiams susirinkus nakvoti vienoje vietoje, dažnai lieka daug išmatų, o jei nakvynės vieta yra virš šaligatvių, įvažiavimų ar automobilių stovėjimo aikštelių, netvarkos gali būti nemažai.

    Ornitologai atkreipia dėmesį, kad jei paukščiai tuo metu minta vaisiais, žemiau esantys paviršiai gali būti ne tik sutepti, bet ir ryškiai nuspalvinti. Vis dėlto specialistai ragina į tai žiūrėti kaip į natūralų sezoninį procesą – paukščiai telkiasi dėl maisto ir saugumo, o pats reginys daugeliui yra įspūdingas gamtos „ritmo“ pavyzdys.

  • Ukrainoje fiksuojamas retų iš Sibiro atklydusių riešutinukių antplūdis

    Šį rudenį Ukrainoje vis dažniau pastebimos mūsų platumoms neįprastos paukščių viešnios – iš Sibiro masiškai atklydusios riešutinukės, dar vadinamos kedrovkomis. Šis reiškinys apima didelę teritoriją – nuo Polesės iki pietinių šalies sričių.

    Apie tai socialiniuose tinkluose pranešė Ukrainos gamtininkas Olegas Martsunas, atkreipęs dėmesį, kad toks masinis pasirodymas priskiriamas vadinamajai invazijai – kai paukščiai netipiškai gausiai migruoja už įprasto arealo ribų.

    Pasak jo, panašios migracijos pasikartoja maždaug kas 8–10 metų. Dažniausiai jos siejamos su prastu miško medžių sėklų derliumi už Uralo – ypač spygliuočių, tarp jų ir kedrinės pušies.

    Kai taigoje pritrūksta maisto, paukščiai yra priversti jo ieškoti už tūkstančių kilometrų nuo įprastų vietų. Būtent dėl to jie gali pasirodyti ir ten, kur įprastai laikomi reta rūšimi.

    Riešutinukės pastebėtos ir Kyjive

    Pranešimai apie riešutinukių sutikimus šį rudenį reguliariai pasirodė socialiniuose tinkluose. Pats gamtininkas teigė ilgai negalėjęs jų pamatyti, nors ne kartą lankėsi miškuose ir parkuose.

    Situacija pasikeitė, kai jis penktadienio vakarą pamatė žinutę apie kelias riešutinukes Kyjivo Nacionaliniame botanikos sode, pavadintame Mykolos Hryškos vardu. Jau kitą rytą, spalio 31 dieną, jis nuvyko į Kyjivą.

    Botanikos sode, pasak O. Martsuno, buvo galima suskaičiuoti mažiausiai šešis paukščius. Jie pasirodė gana patiklūs – leido stebėti iš arti ir fotografuoti.

    Daugiausia riešutinukės maisto ieškojo ant žemės, tačiau dvi jų buvo pastebėtos ir ant tujų – ten jos lesė sėklas. Gamtininkas priminė, kad nors šie paukščiai yra visaėdžiai, spygliuočių sėklos sudaro svarbią raciono dalį.

    Netikėtas papildomas „svečias“ – kryžiasnapiai

    Kelionė į botanikos sodą, anot O. Martsuno, pateikė ir dar vieną staigmeną: jis pamatė ir kryžiasnapių būrelį. Pasak jo, šiemet invazija fiksuojama ir tarp šių paukščių.

    Toks paukščių „antplūdžio“ efektas paprastai reiškia, kad gamtoje kažkur kitur susiklostė nepalankios maitinimosi sąlygos. Dėl to paukščiai, ieškodami sėklų ir kito maisto, pasirenka ilgesnes ir retesnes migracijos kryptis.

  • Tyrimas: kai kurių paukščių skrydis gali būti taupesnis už plaukimą

    Kai kurių didelių, sklandančių paukščių skrydis, esant tinkamoms sąlygoms, gali kainuoti mažiau energijos nei plaukimas. Tokią išvadą pateikia naujas, realiomis sąlygomis atliktas gyvūnų judėjimo energijos sąnaudų vertinimas.

    Pavyzdžiui, Andų kondoras ir trimituojanti gulbė sveria panašiai – apie 11 kilogramų, abu gali skristi, tačiau jų „kuro sąnaudos“ ore skiriasi kardinaliai. Nurodoma, kad gulbė apie 99 proc. skrydžio laiko plasnoja sparnais, o kondoras – vos apie 0,1 proc.

    Tyrėjų skaičiavimais, kondoras, įveikdamas tą patį atstumą, gali sunaudoti maždaug 79 proc. mažiau energijos nei gulbė. Pagrindinis skirtumas tas, kad gulbė labiau remiasi raumenų darbu, o kondoras sugeba „įdarbinti“ atmosferą.

    Šis rezultatas meta iššūkį įprastam požiūriui, kad energetiškai „pigiausias“ judėjimas gyvūnams yra plaukimas, po jo seka skrydis, o brangiausias – bėgimas. Pasirodo, aplinka – ypač vėjas ir kylančios oro srovės – gali iš esmės pakeisti kelionės kainą.

    Senas energijos „reitingas“ ne visada veikia

    Mokslininkai gyvūnų judėjimo kainą dažnai vertina rodikliu, vadinamu transporto kaina – tai energija, kurios reikia įveikti tam tikrą atstumą (dažnai vertinama atsižvelgiant į kūno masę). Pagal šią logiką vanduo gyvūnams tarsi „padeda“ išlaikyti svorį, todėl plaukti turėtų būti efektyviausia.

    Tačiau tarptautinė 68 mokslininkų komanda pabrėžia, kad didelė dalis ankstesnių žinių buvo gauta laboratorijose: žuvys plaukiojo rezervuaruose, paukščiai skraidė vėjo tuneliuose, o žinduoliai bėgo bėgtakiais. Tokios sąlygos patogios matuoti, bet gamtoje gyvūnų judėjimą smarkiai veikia aplinka.

    Pirmoji tyrimo autorė dr. Martina Scacco atkreipia dėmesį, kad dangus mums gali atrodyti tik fonas, tačiau skraidantiems gyvūnams tai – esminis išteklius, galintis dramatiškai pakeisti kelionės kainą.

    „Nemokama“ energija danguje: kaip veikia termikai

    Sklandantys paukščiai, tokie kaip ereliai ar grifai, gali ilgai išsilaikyti ore beveik neplasnodami. Jie išnaudoja fiziką: Saulei įkaitinus žemės paviršių, šis šildo orą, o šiltesnio oro „stulpai“ kyla aukštyn – tai vadinamieji termikai.

    Paukštis gali įskristi į tokį kylantį oro srautą ir ratu „užkilti“ beveik be raumenų darbo, o tada – sklęsti link tikslo, kol ras kitą termiką. Tyrėjai tai palygina su važiavimu liftu į viršų ir sklandymu iki kito „lifto“.

    Ši „išorės subsidija“ iš esmės ateina iš Saulės energijos, kuri sukuria atmosferos judėjimą. Todėl, esant palankioms sąlygoms, skrydis gali tapti itin ekonomiškas.

    Milijonai kilometrų skrydžio ir vos trupinėlis plasnojimo

    Kad įvertintų realias energijos sąnaudas gamtoje, tyrėjai sukaupė didelį duomenų rinkinį: sujungė 17 metų GPS ir akselerometrų įrašus iš maždaug 850 paukščių ir šikšnosparnių (38 rūšys). Taip pat į analizę įtraukė ketverių metų radarinius mažesnių paukščių stebėjimus, suskirstytus į 12 dydžio kategorijų.

    Iš viso buvo išanalizuota beveik 200 000 GPS fiksuotų skrydžio atkarpų ir tūkstančiai papildomų radarinių stebėjimų. Gyvūnų svoris svyravo nuo kiek daugiau nei 12 gramų iki daugiau nei 11 kilogramų.

    Akselerometrai leido atskirti energijai „brangų“ plasnojimą nuo taupesnio sklandymo, o judėjimo duomenys buvo sulyginti su informacija apie vėją ir kylančias oro sroves. Rezultatai parodė, kad kai kurios rūšys, ypač didieji sklandytojai, gali keliauti milžiniškus atstumus su labai menkomis raumenų sąnaudomis.

    Pavyzdžiui, analizuojant septynių grifų rūšių skrydžius, buvo sukaupta daugiau nei 4,3 mln. kilometrų kelionių duomenų ir apie 128 000 skrydžio dienų. Priklausomai nuo rūšies, paukščiai sparnais plasnojo tik 0,1–7 proc. laiko, o mažiausiai – Andų kondoras.

    Kodėl didesni paukščiai kartais efektyvesni

    Tyrimas parodė ir dar vieną tendenciją: didesnės rūšys dažnai plasnoja rečiau ir, vertinant pagal kūno masę, būna efektyvesnės skraidūnės. Nors absoliučiai didesniems gyvūnams energijos reikia daugiau, svarbu tai, kiek jos tenka vienam nuvažiuotam (ar „nuskristam“) atstumo vienetui.

    Vis dėlto yra ir „kaina“: didesni paukščiai labiau priklausomi nuo tinkamų atmosferos sąlygų – termikų ir palankių vėjų. Mažesni paukščiai yra lankstesni, bet dėl dažnesnio plasnojimo paprastai išeikvoja daugiau energijos.

    Tyrėjai pažymi, kad gautos energijos sąnaudos yra modeliuotos, o ne tiesiogiai išmatuotos metabolinės reikšmės. Tačiau pagrindinė žinutė aiški: kelionės „kaina“ priklauso ne vien nuo paties gyvūno, bet ir nuo aplinkos, kuri jį neša.

    Daroma prielaida, kad tai gali keisti ir požiūrį į migraciją: ilgesnis maršrutas su palankiais vėjais bei kylančiomis oro srovėmis gali pareikalauti mažiau energijos nei trumpesnis, bet „sunkesnis“ kelias. Tyrimas publikuotas žurnale „Science“.

  • Tyrimas: žvirblinės pelėdos protėviai Ameriką galėjo pasiekti perskridę Atlantą

    Naujas genetinis tyrimas leidžia manyti, kad žvirblinių pelėdų (angl. barn owls) protėviai Ameriką galėjo pasiekti ne sausumos keliais, o perskridę Atlanto vandenyną. Tai būtų vienas įspūdingiausių paukščių migracijos epizodų evoliucijos istorijoje.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai analizavo muziejuose saugomų egzempliorių DNR ir pagal genetinius skirtumus atkūrė šių pelėdų giminystės „medį“. Duomenys parodė netikėtą užuominą: seniausios Amerikos linijos pėdsakai veda ne į žemyną, o į Karibų salas.

    Ilgą laiką buvo svarstytos dvi labiausiai tikėtinos versijos: kad pelėdos į Ameriką pateko per Beringiją (senovinį sausumos tiltą tarp Sibiro ir Aliaskos) arba judėjo šiauriniu Atlanto maršrutu per to meto salas ir sausumas. Tačiau abi hipotezės kėlė abejonių, nes šie paukščiai prastai prisitaikę prie snieguotų, aukštų platumų sąlygų.

    Tyrėjų išvada: tikėtina, kad pirmasis „uostas“ Vakarų pusrutulyje buvo Karibai, kur pelėdos įsitvirtino, išsiskyrė į atskiras linijas ir vėliau išplito po Šiaurės bei Pietų Ameriką. Be to, genetika atskleidė ir kitų netikėtų istorijos detalių, susijusių su išnykusiomis milžiniškomis Karibų pelėdomis bei Galapagų salomis.

    Karibai – ne pakraštys, o pradžia

    Analizė parodė, kad būtent Karibų salose aptinkamos vienos seniausių išlikusių Amerikos žvirblinių pelėdų linijų. Dar daugiau – jų genetinė įvairovė didesnė nei žemyninėse populiacijose, o tai paprastai rodo ilgesnę ir sudėtingesnę evoliucinę istoriją konkrečioje vietovėje.

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į paradoksą: šiandien žvirblinės pelėdos plačiai paplitusios abiejuose Amerikos žemynuose, o Karibuose kai kur aptinkamos rečiau. Vis dėlto genetika leidžia daryti priešingą išvadą nei diktuotų vien dabartinis paplitimo žemėlapis.

    Skaičiavimai rodo, kad Eurazijos ir Vakarų pusrutulio žvirblinių pelėdų linijos išsiskyrė maždaug prieš 5 mln. metų. Pats perskridimas per vandenyną, kaip spėjama, galėjo įvykti vėliau – ledynmečio laikotarpiais arba netrukus prieš juos, o Amerikos žvirblinių pelėdų linija, tikėtina, susiformavo Karibuose prieš mažiau nei 2 mln. metų.

    Ar pelėda gali perskristi vandenyną?

    Iš pirmo žvilgsnio mintis apie pelėdos skrydį per Atlanto platybes gali skambėti neįtikėtinai, tačiau vienas istorinis epizodas primena, kad ilgi nuotoliai paukščiams nėra neįmanomi. 1722 metais anglų gamtininkas Markas Catesby aprašė matęs pelėdą virš laivo maždaug pusiaukelėje tarp Afrikos ir Amerikos.

    Žinoma, toks pasakojimas negali patvirtinti, kad būtent taip migravo senovinės populiacijos. Vis dėlto jis iliustruoja, kad net ir sausumą mėgstantys paukščiai kartais patenka toli į atvirą vandenyną ir gali įveikti didžiulius atstumus, ypač jei pasitaiko palankūs vėjai ar kitos aplinkybės.

    Milžiniškos Karibų pelėdos ir „chickcharney“ legenda

    Tyrimas primena ir kitą, mažiau žinomą Karibų gamtos puslapį: kadaise salose gyveno gerokai didesnės pelėdos nei šiandien. Viena jų – Tyto pollens – pasak mokslininkų, galėjo siekti maždaug metrą ūgio.

    Bahamų folklore egzistuoja pasakojimai apie „chickcharney“ – milžinišką, pelėdą primenančią būtybę, nešančią sėkmę arba nelaimes, priklausomai nuo to, kaip su ja elgiamasi. Tyrėjai neatmeta, kad legendos galėjo kilti iš realių susitikimų su kadaise salose gyvenusiais dideliais plėšriais paukščiais.

    Vis dėlto ši įvairovė neišliko. Tyrimas nurodo, kad mažiausiai šešios Karibuose gyvenusios žvirblinių pelėdų rūšys išnyko, o viena pagrindinių priežasčių galėjo būti grobio sumažėjimas po žmonių apsigyvenimo salose, buveinių nykimo ir invazinių rūšių atsiradimo.

    Galapagų salos: dvi atvykimo bangos

    DNR analizė atskleidė ir netikėtą Galapagų salų istoriją. Šis salynas yra maždaug 1 000 kilometrų nuo Ekvadoro krantų, tačiau, panašu, žvirblinės pelėdos jį kolonizavo net du kartus.

    Pasak tyrėjų, pirmoji linija į Galapagus galėjo atskristi iš Karibų vidurinio pleistoceno laikotarpiu, tikėtina, aplenkdama žemynines Amerikos teritorijas. Vėliau, jau gerokai po to, į salas atvyko kita populiacija iš Pietų Amerikos ir įsitvirtino San Kristobalio saloje.

    Dar viena svarbi tyrėjų žinutė – genetiniai skirtumai tarp kai kurių Galapagų pelėdų populiacijų tokie ryškūs, kad siūloma jas laikyti atskira rūšimi (Tyto punctatissima), o ne vien porūšiu. Tokia klasifikacija, mokslininkų teigimu, galėtų padėti aiškiau įvertinti apsaugos poreikį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.

  • GPS siųstuvai atskleidė: Ukrainos gandrai jau pasiekė Afriką ir aišku, kur jie žiemos

    Ukrainos ornitologai, naudodami ant paukščių pritvirtintus GPS siųstuvus, šį rudenį detaliai sekė baltųjų gandrų migraciją iki pat Afrikos. Stebėjimai parodė, kad dalis paukščių sėkmingai pasiekė žiemojimo vietas, o kelių maršrutai driekėsi per sudėtingus ir politiškai nestabilius regionus.

    Vienas iš sekamų gandrų, vardu Hartbitas, per maždaug savaitę įveikė apie 1 800 kilometrų. Jo kelias vedė per Pietų Sudaną, Etiopiją ir Keniją, o judėjimo duomenys leido gana tiksliai nustatyti, kur paukštis stojo poilsiui ir kur ieškojo maisto.

    Kitas stebimas gandras, vardu Bojus, ilgesniam laikui užsibuvo Abjejaus rajone. Ši teritorija laikoma ginčijama tarp Sudano ir Pietų Sudano, o tai svarbu ne tik geopolitiniu požiūriu: tokiose vietovėse paukščių migracijai įtaką daro vandens prieinamumas, ganyklų būklė ir bendras saugumo fonas.

    Hartbito maršrutas parodė ir gamtinių sąlygų įvairovę, su kuria susiduria migruojantys paukščiai. Skrydžiai driekėsi virš didelių upių sistemų ir sezoninių užliejamų teritorijų, o vėliau paukštis kirto Etiopijos pasienį ir toliau judėjo link Kenijos šiaurės.

    Duomenys taip pat rodo sustojimą Turkana regione Kenijoje, kuris garsėja sausringu klimatu ir nereguliariais krituliais. Ornitologai pabrėžia, kad tokiose vietovėse klimato kaita ir vandens stygius didina įtampą vietos bendruomenėms, o kartu keičia ir sąlygas laukinei gyvūnijai, įskaitant migruojančius paukščius.

    Mokslininkai pažymi, kad GPS stebėsena leidžia ne tik tiksliau suprasti gandrų migracijos kelius ir sustojimų zonas, bet ir laiku identifikuoti rizikas. Kintant klimatui, dažnėjant ekstremaliems orams ir sparčiai transformuojantis buveinėms, tokie duomenys tampa vis svarbesni tiek gamtosaugai, tiek tarptautiniam bendradarbiavimui saugant migracinius koridorius.

    Ornitologų teigimu, ilgalaikiai stebėjimai padeda atsakyti į praktinius klausimus, kodėl vieni paukščiai pasirenka vienus maršrutus, o kiti užtrunka tam tikrose zonose. Tai ypač aktualu baltiesiems gandrams, kurių sėkmingas perėjimas ir išgyvenamumas priklauso nuo tinkamų sustojimų vietų, maisto gausos ir saugių poilsio teritorijų pakeliui į žiemojimo vietas.