Karo veiksmai sugriovė ne tik medžius, bet ir visą tarpusavyje susijusią kraštovaizdžio sistemą.
Serebrianskio miškas iki karo buvo dalis didesnio gamtinio komplekso palei Šiaurinio Doneco upę, kur smėlingos terasos, užliejamos pievos, pelkinės buveinės ir skirtingų tipų miškai sudarė vientisą ekosistemą. Ekologas Valentynas Ščerbynas pabrėžia, kad būtent ši sąveika kūrė vietos mikroklimatą ir palaikė gyvybei svarbų drėgmės režimą.
Pasak specialisto, tai buvo ne vien medynas, o klimatinis buferis ir drėgmės kaupimo zona, stabilizavusi smėlingus plotus bei gruntinius vandenis. Tokiose vietovėse miško paklotė, dirvožemio sluoksniai ir sėklų bankas veikia kaip „atmintis“, leidžianti gamtai atsikurti po gaisrų ar sausrų, tačiau karo sukelti pažeidimai šią „atmintį“ vietomis sunaikino.
Kas labiausiai nukentėjo
Ekologas teigia, kad karo metais dalis stambiųjų gyvūnų galėjo pasitraukti, nes elniai ar briedžiai yra pajėgūs migruoti. Vis dėlto didžiausi smūgiai teko tiems, kurie pabėgti negali: dirvožemio mikroorganizmams, bestuburiams ir vietinėms vabzdžių populiacijoms, kurios lemia dirvos gyvybingumą ir augalijos atsinaujinimą.
„Jie žuvo ne vien nuo skeveldrų. Kritiškai svarbūs buvo stabilūs drėgmės ir temperatūros režimai, o būtent juos karo veiksmai suardė“, – sakė Valentynas Ščerbynas.
Ypač pažeidžiami tapo reti ir endeminiai augalai, kurių dalis buvo prisitaikę prie specifinių smėlingų dirvožemių ir siauro arealo. Kai tokie augalai praranda buveines, vien medžių atsodinimas problemos neišsprendžia, nes reikia atkurti ir dirvos struktūrą, drėgmės balansą, apdulkinimo bei sėklų sklaidos grandis.
Kodėl neužtenka „pasodinti mišką“
Specialistas akcentuoja, kad miško atsodinimas gali sukurti žalią vaizdą, bet negrąžinti ankstesnės ekosistemos. Greitas teritorijos apsodinimas, pavyzdžiui, vien pušimis, dažnai reiškia dirbtinį, supaprastintą medyną, kuris ilgainiui gali būti mažiau atsparus sausroms, kenkėjams ir gaisrams.
„Esminis klausimas ne tai, ar galime pasodinti medžius. Klausimas, ar pavyks atkurti natūralią sistemą su jos ryšiais ir funkcijomis“, – sakė Valentynas Ščerbynas.
Jo vertinimu, ateities scenarijai gali skirtis: kai kur teritorijos gali ilgai likti nestabilios dėl erozijos ir gaisrų rizikos, kitur gali vykti natūrali sukcesija, kai pirmiausia įsitvirtina pionierinės rūšys, vėliau krūmai ir lapuočiai, o tik po to formuojasi mišrūs medynai. Tačiau net ir sėkmingai atsikūrus, rūšių sudėtis bei struktūra gali nebeatitikti to, kas buvo iki karo.
Ilgalaikė tarša ir atkūrimo terminai
Vienas sunkiausių padarinių, pasak ekologų, yra išsisklaidžiusi tarša sprogmenų liekanomis ir jų skilimo produktais, taip pat sunkiaisiais metalais iš amunicijos ir technikos. Smėlinguose dirvožemiuose tokie teršalai gali lengviau skverbtis gilyn, migruoti su vandeniu ir įsitraukti į medžiagų apytakos ciklus, todėl poveikis gali tęstis dešimtmečius.
Ekologas pabrėžia, kad karo zonoje pilna apimties valymas ar rekultivacija dažnai yra nepraktiški, ypač kol teritorija išlieka nesaugi. Dėl to po karo vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti išsami inventorizacija, kartografavimas ir tyrimai, o ne skubotos masinės sodinimo kampanijos.
Kalbėdamas apie laiką, reikalingą tikrai artimai natūraliai miško ekosistemai sugrįžti, ekspertas mini ilgą perspektyvą. Jei pavyktų išsaugoti ar atkurti vandens režimą, artimesnis natūraliai miškas gali formuotis per 70–100 metų, o per 10–15 metų dažniausiai įmanoma pasiekti tik želdinių stadiją, kuri dar nereiškia stabilios ekosistemos.
Leave a Reply