Literatūra, kuri peržengia sceną
Varšuvos Teatr Polski rodo režisieriaus Igoro Gorzkowskio spektaklį Atmerk akis, sukurtą pagal Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk apsakymus. Pastatymo pagrindu tapo du tekstai iš 2001 metais išleistos apsakymų rinktinės Grojimas daugeliu būgnų.
Spektaklis jungia istorijas Atmerk akis, tu jau miręs ir Generalinė repeticija, o jų sandūroje kuriamas kriminalinės komedijos ir psichologinės dramos mišinys. Kūrybinė komanda sako, kad čia svarbiausia ne žanro žaidimas, o tai, kaip pasakojimai išryškina šiuolaikinio žmogaus nerimą ir norą susikurti aiškią tvarką chaose.
Skaitytoja, kuri įžengia į istoriją
Pirmojoje siužeto linijoje pagrindinė veikėja yra aistringa skaitytoja, „ryjanti“ detektyvus dėl paprastos priežasties: juose viskas galiausiai susidėlioja į logišką seką. Režisierius pabrėžia, kad detektyvas yra patogi forma, nes žiūrovui pateikiami ženklai, o pabaigoje žadamas atsakymas.
Tačiau Tokarczuk tekste nusikaltimas ilgai nevyksta, įtampa tyčia tempiama, ir skaitytoja praranda kantrybę. Tuomet ji peržengia ribą tarp realybės ir fikcijos, įžengia į skaitomą pasaulį ir ima pati stumti istoriją pirmyn, tarsi kino pasakojime, kuriame herojus „prasiveržia“ į kitą tikrovės lygmenį.
„Būtent skaitymas plečia vaizduotę ir suteikia neribotas galimybes. Tuo šiuo spektakliu dar kartą norime paskatinti grįžti prie knygų“, – sakė aktorė Anna Cieślak.
Ji scenoje kuria Skaitytoją, kuri tampa pasakotoja ir ritmo varikliu, padedančiu komedijai įsibėgėti. Aktorės teigimu, toks vaidmuo reikalauja tiksliai „sukti spiralę“: kuo labiau įsivaizduojami personažai įsitraukia į konfliktus, tuo labiau žiūrovas priverčiamas abejoti, kas čia iš tiesų yra autorius ir kas kontroliuoja siužetą.
Antroji istorija ir pandemijos atgarsiai
Antrojoje pastatymo dalyje pasirodo pora, gyvenanti nuolatiniame konflikte ir kasdienybėje vengiantys vienas kito, nors yra priversti būti kartu. Situaciją pakeičia staigi katastrofa ir izoliacija, kai žmonės uždaromi namuose, o pabėgti nuo santykių įtampos nebelieka kur.
Režisierius akcentuoja, kad 2001 metais parašytas tekstas šiandien skamba beveik dokumentiškai, nes primena pandemijos laikotarpio patirtis. Uždarymas, baimė, neišvengiamas artumas ir priverstinis susidūrimas su savimi bei kitu čia tampa ne fonu, o pagrindiniu dramaturginiu varikliu.
Spektaklyje taip pat žaidžiama atpažįstamais detektyvų archetipais, o personažai, kaip ir klasikinėse kriminalinėse istorijose, nėra vienareikšmiai „geri“. Aktorių kuriami charakteriai sąmoningai turi trūkumų, o kai kurių sceninių sprendimų estetika subtiliai primena pačią autorę, nors kūrėjai pabrėžia, kad tai nėra Olgos Tokarczuk portretas, veikiau aliuzija ir žiūrovui skirtas mirktelėjimas.
Kultūros lauke tokie pastatymai vis dažniau tampa būdu naujai perskaityti literatūrą, ypač kai teatras pasitelkia kelių tikrovės sluoksnių pasakojimą. Varšuvos Teatr Polski atvejis rodo, kad Tokarczuk proza, paremta žanrų sankirta ir tiksliu psichologiniu stebėjimu, scenoje gali veikti kaip gyvas dialogas su šių dienų patirtimis.
Leave a Reply