Hortenzijos gali nuvysti net tada, kai žemė po jomis drėgna, todėl vien laistymas ne visada išsprendžia problemą. Dažniausiai tai susiję ne su vandens trūkumu, o su tuo, kaip greitai augalas sugeba vandenį perkelti iš šaknų į lapus ir žiedus.
Karštomis vasaros popietėmis hortenzijos lapai intensyviai garina vandenį, o palyginti negiliai esanti šaknų sistema ne visuomet spėja jo papildyti. Tokiu atveju augalas trumpam praranda stangrumą, bet vakare ar atvėsus orui dažniausiai atsigauna, todėl papildomai lieti nereikia.
Dažniausia bėda – perlaistymas
Jei hortenzija atrodo vystanti ryte, o po laistymo būklė dar labiau blogėja, tikėtina, kad problema slypi šaknyse. Per dažnas laistymas ir prastai drenuojama dirva lemia deguonies trūkumą, šaknys pradeda pūti, o pažeista sistema nebesugeba įsiurbti vandens, nors jo dirvoje netrūksta.
Paprastas būdas pasitikrinti – įkišti pirštą kelis centimetrus į žemę. Jeigu viršutinis sluoksnis vis dar aiškiai drėgnas, o hortenzija suglebusi, laistymą verta stabdyti ir pirmiausia pasirūpinti vandens nutekėjimu bei purenesne žeme.
Dirva ir pH gali apgauti
Hortenzijoms palankiausia silpnai rūgšti dirva, maždaug pH 5,5–6,5. Kai dirva tampa šarmingesnė, augalui sunkiau pasisavinti dalį maisto medžiagų, todėl jis silpsta, gali gelsti lapai, o bendra išvaizda primena vandens stoką, nors tikroji priežastis kita.
pH galima pasitikrinti sodo testeriu, o dirvą pagerinti įmaišant rūgštesnių komponentų, pavyzdžiui, spygliuočių žievės ar specialaus substrato rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Praktikoje svarbi ir vandens kokybė, nes kietas vanduo ilgainiui gali kelti dirvos pH.
Kaip greitai padėti augalui
Jei vystimas susijęs su karščiu, hortenzijai dažnai padeda dalinis pavėsis, ypač per popietinę kaitrą. Taip pat verta mulčiuoti, nes 5–7 centimetrų sluoksnis sulaiko drėgmę, sumažina dirvos įkaitimą ir palengvina sąlygas paviršinėms šaknims.
Laistymo taisyklė paprasta: rečiau, bet gausiau, ir tik tada, kai pradžiūsta viršutinis dirvos sluoksnis. Auginant vazone būtina užtikrinti skylutes dugne, drenažo sluoksnį ir neleisti vandeniui stovėti lėkštelėje, nes tai vienas greičiausių kelių į šaknų puvinį.
Jeigu vystimas tęsiasi nepriklausomai nuo oro ir laistymo, verta įvertinti ligų ar kenkėjų riziką. Ilgai užmirkusi dirva didina šaknų ligų tikimybę, o amarai ir voratinklinės erkės silpnina augalą, todėl jis prasčiau reguliuoja vandens apykaitą ir greičiau praranda stangrumą.
Leave a Reply