Perzas yra daugiametė varpinė piktžolė, kuri dažniausiai plinta ne sėklomis, o požeminiais šakniastiebiais. Jie sudaro tankų tinklą, iš kurio mazgų nuolat išauga nauji ūgliai. Dėl to net mažas šakniastiebio gabalėlis, likęs dirvoje, gali greitai atkurti visą kerą.
Būtent todėl vien tik nuolatinis rovimas už lapų dažnai neduoda rezultato, o kasant kastuvu ar frezuojant dirvą problema kartais dar paaštrėja. Ašmenys šakniastiebius susmulkina į dalis ir jas išmėto po lysvę. Po kurio laiko vietoje vieno augalo galima sulaukti kelių ar net keliolikos naujų židinių.
Veiksmingesnis būdas yra kelmą pakelti sodo šakėmis, o ne kastuvu. Šakės purena žemę, tačiau rečiau pjauna šakniastiebius, todėl juos lengviau ištraukti ilgomis atkarpomis. Pakėlus velėną ar dirvos gabalą verta kantriai perrinkti gruntą ir pašalinti visas šviesias, virveles primenančias ataugas.
Geriausia tai daryti, kai dirva šiek tiek drėgna, bet ne permirkusi. Sausoje, kietoje žemėje šakniastiebiai dažniau nutrūksta, o šlapiame grunte juos sunkiau pastebėti. Jei perzas auga tarp daržovių ar gėlių, dirvą reikėtų purenti nedideliu rankiniu įrankiu, kad būtų kuo mažiau pažeistos auginamų augalų šaknys.
Kai teritorija labai užžėlusi, perzą galima alinti atimant šviesą. Ant plikos žemės klojamas kartonas su persidengimais arba neperšviečiama danga, o ant viršaus užpilamas storesnis organinis sluoksnis, pavyzdžiui, kompostas, žievė ar medžio skiedros. Šis būdas nėra greitas, tačiau, laikant dangą kelis mėnesius, ūgliai silpsta, nes negali atlikti fotosintezės ir papildyti požeminių atsargų.
Jei perzas jau įsitvirtinęs lysvėje, svarbu gaudyti kiekvieną naują ūglį anksti. Kuo mažiau lapų jis spėja užauginti, tuo mažiau energijos grąžina į šakniastiebius. Reguliarus jaunos antžeminės dalies pašalinimas per laiką išsekina augalą, tačiau reikia nuoseklumo, nes pavienis nupjovimas problemos neišsprendžia.
Vejose situacija sudėtingesnė, nes perzas priklauso tai pačiai augalų grupei kaip ir veja, todėl priemonės, skirtos daugeliui dviskilčių piktžolių, paprastai neveikia. Pavienius kerus geriausia iškasti su žemės atsarga, kruopščiai išrinkti šakniastiebius, užpilti šviežio grunto ir atsėti žolę. Jei užkrėstas plotas didesnis, kartais tenka nuimti velėnos gabalą, išvalyti gruntą ir atkurti veją, vėliau stebint, ar perzas neatauga iš pakraščių.
Populiarūs namų mišiniai su actu ir druska dažnai nuvilia: actas dažniausiai pažeidžia tik lapus, o šakniastiebiai atželia. Druska dar pavojingesnė, nes blogina dirvos savybes ir gali pakenkti tiek dirvožemio organizmams, tiek būsimiems augalams. Verdantis vanduo kartais tinka plytelių ar takelių siūlėms, bet lysvėse ir vejoje jis apdegina viską, kas pakliūva, ir paprastai nepasiekia viso požeminio tinklo.
Pašalintų perzo šakniastiebių nereikėtų mesti į vėsų kompostą, nes jie gali išgyventi ir su kompostu grįžti į daržą. Saugiau juos visiškai išdžiovinti saulėje ir tik tada tvarkyti toliau. Net ir po sėkmingo išvalymo verta reguliariai apžiūrėti vietas, kur perzas augo anksčiau, nes jis gali atkeliauti iš kaimyninio sklypo ar su atvežtine žeme.
Leave a Reply