Vyšnių ir trešnių genėjimas iškart po derliaus nuėmimo laikomas vienu svarbiausių vasaros darbų sode. Skirtingai nei obelys ar kriaušės, kaulavaisiai jautriau reaguoja į žiemos ir ankstyvo pavasario pjūvius, todėl praktikoje dažniau rekomenduojamas vasaros laikotarpis, kai medis aktyviai gyja.
Tinkamiausias metas dažniausiai būna rugpjūtis, kai nuskinti paskutiniai vaisiai, o iki šaltųjų orų dar lieka pakankamai laiko žaizdoms apaugti. Po itin sausos ir karštos vasaros darbai kartais atidedami į rugsėjo pradžią, tačiau užtęsti iki mėnesio vidurio rizikinga, nes medis turi suspėti pasiruošti žiemai.
Kodėl genėjimas vasarą svarbus?
Vasarą medis intensyviai augina audinius ir geriau užtraukia pjūvių vietas, todėl mažėja tikimybė, kad į žaizdas pateks ligų sukėlėjai. Kaulavaisiams ypač pavojingi bakteriniai ir grybiniai pažeidimai, o šalnų laikotarpiais rizika paprastai išauga, todėl vėlyvi pjūviai laikomi nepalankiais.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad genėjimas padeda išretinti lają, kad jos vidus gautų daugiau šviesos ir oro. Tokia aplinka mažiau palanki ligoms, o vaisiai, augantys ne šešėlyje, dažniau būna stambesni ir ryškesnės spalvos.
Kaip teisingai genėti?
Pirmiausia rekomenduojama pašalinti sausas, pažeistas ar akivaizdžiai sergančias šakas, o tik tuomet retinti per tankią lają. Tokia tvarka leidžia aiškiau matyti medžio būklę ir nepašalinti per daug sveikų ūglių.
Jauniems medeliams paprastai taikomas švelnesnis genėjimas: išpjaunamos į lajos vidų augančios, besikryžiuojančios šakos, paliekant kuo daugiau tinkamai išdėstytų vainiko ūglių. Senesniems medžiams dažniau reikia drąsesnio retinimo, ypač pašalinant stačiai į viršų augančius stiprius ūglius, kurie atima jėgas iš vaisinių šakelių.
Vyšnios dažniausiai dera ant vienmečių ūglių, todėl jų genėjimas dažnai derinamas su atjauninimu, trumpinant senesnes, mažiau produktyvias šakas ir skatinant naujus augimus kitų metų derliui. Trešnės linkusios derėti ant vyresnės medienos, todėl joms dažniau pakanka retinimo ir lajos „atvėrimo“, kad vidus neliktų užtamsintas.
Žaizdų apsauga ir dažniausios klaidos
Plonesniems ūgliams dažniausiai užtenka aštraus sekatoriaus, o storesnėms šakoms prireikia sodo pjūklo, kad pjūvis būtų lygus. Nelygūs, „išdraskyti“ pjūviai gyja prasčiau, todėl didėja infekcijų rizika, ypač jei darbai atliekami drėgnu oru.
Pjauti reikėtų prie pat šakos pagrindo, nepaliekant kelmelio, nes jis ilgainiui apmiršta ir tampa silpna vieta ligoms. Stambesnius pjūvius patariama iškart apsaugoti sodo tepalu ar specialiai žaizdoms skirtu preparatu, o įrankius dezinfekuoti, ypač jei šalinamos ligotos šakos.
Jei genėjimas praleidžiamas, laja metai iš metų tankėja, prastėja vėdinimas ir apšvietimas, o tai sudaro palankesnes sąlygas lapų, žievės ir vaisių ligoms. Be to, derėjimo zona pamažu slenka į lajos pakraščius, o skynimas tampa sudėtingesnis, didėja ir šakų lūžimo rizika, kai derlius susitelkia netolygiai.
Leave a Reply