Senos tujos bėgant metams neretai praretėja, paruduoja iš vidaus ir praranda tankią formą, todėl gyvatvorė ima atrodyti pavargusi. Vis dėlto dažnu atveju augalą dar galima atgaivinti, jei atjauninimas atliekamas tinkamu laiku, palaipsniui ir skiriant dėmesio priežiūrai po kirpimo.
Tujos yra visžaliai spygliuočiai, jautrūs tiek sausrai, tiek netinkamam genėjimui. Daugiausia problemų sukelia staigus ir per gilus kirpimas iki „plikos“ medienos, nes tuja iš visiškai sumedėjusių, be žalių spyglių esančių vietų dažniausiai naujų ūglių nebeužaugina.
Kada kirpti atjauninimui?
Saugiausias metas regeneraciniam kirpimui yra ankstyvas pavasaris, kai augalas dar nepradėjęs intensyviai augti. Praktikoje tai dažniausiai būna kovo–balandžio laikotarpis, kai nebelieka stiprių šalnų rizikos, o tuja turi daugiausia jėgų naujiems ūgliams formuoti.
Antras tinkamas langas yra vasara, kai pirmoji augimo banga jau pasibaigusi. Paprastai tai būna birželio pabaiga–liepos pradžia, o vėliausias terminas laikomas rugpjūtis, nes vėlyvas kirpimas rudenį didina riziką, kad jauni ūgliai nespės sumedėti ir bus pažeisti šalčių.
Dažniausia klaida – per didelis skubėjimas
Didžiausia klaida atjauninant apleistą tują yra noras per vieną kartą radikaliai „nuleisti“ augalą iki norimos formos. Toks kirpimas sukelia stiprų stresą, gali palikti tuščias, nebeužželsiančias vietas, o silpnesni augalai po to tampa jautresni ligoms ir džiūvimui.
Patikimesnė strategija yra darbą išskaidyti per 2–3 sezonus, kasmet pašalinant tik dalį perteklinės masės. Pirmiausia verta išpjauti sausas, nulūžusias, ligotas šakas ir praretinti vidų, kad į lajos centrą patektų daugiau šviesos ir oro.
Kaip kirpti, kad tuja tankėtų?
Šoninius ūglius saugiausia trumpinti ne daugiau kaip per pusę jų ilgio, visada paliekant žalią, spygliais padengtą dalį. Viršūnę prasminga trumpinti tik tada, kai tuja pasiekė norimą aukštį, o jei reikia smarkiai mažinti – tai taip pat daryti etapais per kelis metus.
Formuojant gyvatvorę verta išlaikyti principą, kad apačia būtų kiek platesnė nei viršus. Tokia forma padeda apatinei augalo daliai gauti daugiau šviesos, todėl mažėja rizika, kad tuja pradės plikti nuo apačios.
Kirpti patartina sausą, šviesią dieną, nes lietus ir didelė drėgmė didina grybelinių infekcijų tikimybę šviežiose žaizdose. Įrankiai turi būti aštrūs ir dezinfekuoti, kad ūgliai nebūtų traiškomi, o ligos nebūtų pernešamos nuo vieno augalo kitam.
Priežiūra po kirpimo: vanduo ir tinkamos trąšos
Po genėjimo tuja daug energijos skiria regeneracijai, todėl jai ypač svarbi pastovi drėgmė. Artimiausias savaites dirva turėtų būti lengvai drėgna, o sausringu laikotarpiu būtinas reguliarus laistymas, nes vandens trūkumas po kirpimo gali greitai išprovokuoti rudavimą.
Drėgmę išlaikyti padeda mulčias, pavyzdžiui, pušų žievė, kuri taip pat stabilizuoja temperatūrą šaknų zonoje. Tręšiant pavasarį ir vasarą tinka kompostas arba spygliuočiams skirtos kompleksinės trąšos, o vasaros pabaigoje geriau rinktis mišinius su daugiau kalio ir fosforo bei mažiau azoto.
Jei tuja buvo stipriai apleista, svarbu nusiteikti, kad idealios išvaizdos ji gali neatgauti per vieną sezoną. Tačiau nuoseklus, saikingas kirpimas, pakankamas laistymas ir tinkama mityba dažnai leidžia per kelis metus susigrąžinti žalesnę spalvą ir kur kas tankesnę lają.
Leave a Reply