Daugiametės žolinės bijūnės gali augti vienoje vietoje 20–30 metų, tačiau laikui bėgant kerelio vidurys pradeda nykti, ūgliai sutankėja, o žydėjimas silpnėja. Sodininkai pastebi, kad po 7–10 metų augalui dažnai prireikia atjauninimo: dalijimo ir persodinimo, kad jis vėl augtų sveikai ir gausiai žydėtų.
Didžiausia rizika šioje procedūroje slypi detalėse: net ir nedidelis netikslumas dalijant kerą ar parenkant sodinimo gylį gali lemti, kad bijūnas kelerius metus kraus tik lapus. Todėl svarbu laikytis aiškių terminų ir technikos, ypač jei norite žiedų, o ne vien vešlios žalumos.
Geriausias laikas persodinti
Tinkamiausias laikotarpis bijūnėms dalyti dažniausiai yra nuo rugpjūčio antros pusės iki rugsėjo vidurio. Žemė dar būna šilta, o augalas jau baigia aktyvų antžeminės dalies augimą, todėl daugiau energijos skiria šaknų sistemai, kuri iki žiemos spėja įsitvirtinti.
Praktikoje verta rinktis apsiniaukusią dieną arba vakarą, kad atidengtos šaknys neperdžiūtų. Per vėlai, ypač po rugsėjo vidurio, persodinti bijūnai gali nespėti pakankamai įsišaknyti ir žiemą būti jautresni šalčiui.
Kaip teisingai dalyti kerą
Pirmiausia antžeminę dalį patartina patrumpinti, paliekant maždaug 10–15 centimetrų stiebų. Tuomet kerą reikėtų atkasti plačiai, kad kuo mažiau pažeistumėte storas, mėsingas, bet trapias šaknis, ir atsargiai iškelti visą šaknų gumulą.
Nuplovus žemes ir leidus kerui šiek tiek apdžiūti pavėsyje, jis dalijamas aštriu, švariu peiliu. Geriausias sodinukas paprastai turi 3–5 augimo pumpurus ir kelias tvirtas, sveikas šaknis, o pažeistos, minkštos ar supuvusios dalys pašalinamos.
Sodinimo gylis, kuris nulemia žydėjimą
Svarbiausia taisyklė persodinant bijūnus yra sodinimo gylis: augimo pumpurai turi būti maždaug 3–5 centimetrai po dirvos paviršiumi. Pasodinus per giliai, bijūnas dažnai augina vešlius lapus, tačiau žiedų gali tekti laukti ne vieną sezoną, o pasodinus per sekliai pumpurai rizikuoja nušalti.
Duobė paprastai paruošiama apie 30–40 centimetrų gylio, parenkant saulėtą, nuo vėjų kiek apsaugotą vietą. Dirvai tinka laidus, derlingas substratas, dažnai praturtinamas kompostu, o pasodinus augalą būtina gausiai palaistyti, kad neliktų oro tarpų prie šaknų, ir palikti apie 80–100 centimetrų atstumą iki kaimyninių augalų.
Dar viena svarbi detalė – bijūnų nereikėtų sodinti į tą pačią duobę nepakeitus žemės, jei ten ilgai augo senas keras. Ilgainiui šaknų išskyros ir nualintas dirvožemis gali slopinti naujų sodinukų augimą, todėl saugiausia yra pakeisti žemę arba parinkti kitą vietą.
Po persodinimo bijūnas dažnai pirmu sezonu visą energiją skiria šaknims, todėl gali visai nežydėti arba sukrauti tik kelis kuklius pumpurus. Įprastai ryškesnio, stabilaus žydėjimo tikimasi antrais ar trečiais metais, tad šiuo atveju kantrybė yra tokia pat svarbi kaip ir tikslumas.
Leave a Reply