Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį po obelimis dažnai susikaupia nemažai nukritusių obuolių. Dalis jų nukrenta nuo vėjo, kiti atsiduria ant žemės dėl pažeidimų ar pradėjusio gedimo, todėl svarbiausia yra ne skubėti viską mesti į vieną krūvą. Sodininkai pabrėžia, kad nukritę obuoliai gali būti naudingi, tačiau tik tada, jei jie tinkamai atrenkami.
Pirmas žingsnis – paprastas rūšiavimas pagal būklę. Sveiki, be puvinio, dėmių ar kenkėjų pažeidimų vaisiai dar gali būti panaudoti sode, o su aiškiais gedimo požymiais turėtų būti atskiriami iš karto. Toks įprotis ne tik taupo laiką, bet ir mažina riziką, kad ligos ar kenkėjai kitą sezoną vėl grįš į sodą.
Sveiki obuoliai tinka kompostui
Jei obuolys nukrito, bet neturi matomų puvinio židinių, ligų dėmių ar kirmijimo požymių, jį galima kompostuoti. Toks organinis „žalias“ priedas komposte padeda didinti organinės medžiagos kiekį, o ilgainiui virsta maistingu humusu, kuris praverčia daržui, gėlynams ar vaismedžiams.
Vis dėlto patariama nukritusių obuolių nelaikyti krūvoje ilgai. Net ir iš pažiūros geras vaisius, kelias dienas pagulėjęs ant žolės, gali pradėti rūgti ar pelyti, ypač jei naktys drėgnos. Todėl praktiškiausia juos perrinkti ir panaudoti kuo greičiau.
Puviniai ir kirmijantys kelia riziką
Obuoliai su pažengusiu puviniu, įtartinomis dėmėmis ar aiškiais kenkėjų pažeidimais nėra tinkama žaliava įprastam kompostui. Tokia organika gali tapti infekcijų ir kenkėjų plitimo šaltiniu, o nepageidaujami procesai komposto krūvoje ypač sustiprėja šiltu oru.
Saugiausias sprendimas tokius vaisius pašalinti atskirai, kad jie neliktų po medžiu ir nepritrauktų vabzdžių. Jei savivaldybėje surenkamos maisto ir sodo atliekos, tokie obuoliai dažniausiai turėtų keliauti į biologinių atliekų srautą, o ne į kompostą kieme.
Įdomus panaudojimas prie rūgščią dirvą mėgstančių augalų
Sodininkai primena, kad sveiki nukritę obuoliai gali būti panaudoti ir kitaip – juos galima negiliai užkasti dirvoje šalia rūgštesnę dirvą mėgstančių augalų. Tam tinka plačiai, bet negiliai iškastas duobutės tipo įgilinimas, stengiantis nepažeisti šaknų. Užtenka užkasti kelis vaisius ir užberti juos žeme.
Svarbiausia – nekasti giliai ir neardyti šaknyno vien tam, kad obuoliai atsidurtų arčiau augalo. Tokia organika skyla palaipsniui, todėl šį būdą verta taikyti saikingai, kad dirvoje nesusidarytų vienoje vietoje per didelė rūgimo židinio rizika.
Praktiškiausia strategija paprasta: renkant obuolius turėti du kibirus ir iškart atskirti sveikus nuo įtartinų. Tada sveiki vaisiai keliauja į kompostą arba panaudojami sode, o pažeisti pašalinami atskirai. Taip sumažinama netvarka po medžiu ir geriau išnaudojama organika, kuri kitu atveju virstų vien tik atlieka.
Leave a Reply