Vaismedžių sodinimas plikomis šaknimis daugeliui sodininkų tampa patraukliausiu pasirinkimu, kai norisi greitai ir racionaliai įveisti sodą. Tokie sodinukai dažnai kainuoja kelis kartus mažiau nei auginti vazonuose, nes medelynams nereikia konteinerių, substrato ir sudėtingesnio transportavimo.
Kitas svarbus privalumas – matoma šaknų sistema. Perkant galima įvertinti, ar šaknys gausios, elastingos, be pelėsio, puvinio ir pažeidimų, o pasodinus jos iš karto kontaktuoja su vietine dirva ir pradeda augti.
Vis dėlto plikomis šaknimis parduodami sodinukai yra jautresni išdžiūvimui. Todėl juos geriausia sodinti tą pačią dieną, o jei tai neįmanoma, šaknis būtina laikinai apsaugoti nuo saulės ir vėjo bei palaikyti drėgnas.
Kada sodinti ir ką rinktis?
Plikomis šaknimis vaismedžiai kasami ir parduodami ramybės laikotarpiu, kai nėra lapų ir augalas mažiau netenka drėgmės. Lietuvoje tam dažniausiai tinka du langai: vėlyvas ruduo iki stipresnių šalnų ir ankstyvas pavasaris, kol dar nepradėjo brinkti pumpurai.
Rudenį dirva dažnai būna šiltesnė ir natūraliai drėgnesnė, todėl šaknys gali spėti įsitvirtinti iki žiemos. Pavasarinis sodinimas laikomas saugesniu, jei vietovėje dažni stiprūs šalčiai ar permainingos žiemos, kai jaunos šaknys gali nukentėti.
Plikomis šaknimis dažniausiai siūlomi lapus metantys vaismedžiai – obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios ir trešnės. Renkantis verta atkreipti dėmesį į žievę: ji turėtų būti lygi, neperdžiūvusi, o šaknys – ne vienas plonas siūlas, bet keli tvirtesni pagrindiniai šaknų „spinduliai“.
Paruošimas prieš sodinimą
Prieš sodinant rekomenduojama apžiūrėti šaknis ir aštriomis, švariomis žirklėmis pašalinti nulūžusias ar pažeistas vietas. Per ilgas šaknis galima šiek tiek patrumpinti, kad jos duobėje nesilankstytų ir nesusisuktų.
Praktiškas žingsnis – šaknis pamirkyti vandenyje apie 30–60 minučių, kad jos atgautų drėgmę po transportavimo. Iki sodinimo šaknis svarbu laikyti pavėsyje, pridengtas drėgna medžiaga, nes net trumpas buvimas vėjyje gali jas stipriai išsausinti.
Kaip teisingai pasodinti?
Sodinimo gylį patogu nustatyti pagal kamiene dažnai matomą buvusios žemės liniją – sodinukas turėtų atsidurti panašiame lygyje, galima vos keliais centimetrais giliau. Esminė taisyklė – skiepo vieta turi likti virš dirvos, nes užpylus ją žemėmis medis gali silpti ir dažniau sirgti.
Duobė turėtų būti platesnė ir gilesnė nei išskleistos šaknys, kad jos laisvai tilptų neužlenktos. Duobės viduryje galima supilti nedidelį kauburėlį, ant jo išdėlioti šaknis „spinduliais“, užpilti žemėmis ir atsargiai suspausti rankomis, kad neliktų oro tarpų.
Pasodinus būtina gausiai palaistyti, net jei dirva atrodo drėgna – vanduo padeda žemei priglusti prie šaknų. Aplink kamieną pravartu paskleisti mulčio sluoksnį iš komposto ar žievės, tačiau mulčias neturėtų liestis prie pat kamieno, kad neskatintų puvinio.
Jei medelis liaunas ir vėjas jį lengvai judina, kuoliuką geriausia įkalti iš karto, dar prieš galutinai užpilant duobę. Taip sumažėja rizika vėliau pažeisti šaknis, o stabilumas pirmaisiais metais dažnai lemia, kaip greitai augalas įsitvirtins.
Ar reikia genėti iš karto?
Plikomis šaknimis sodinami vaismedžiai kasant praranda dalį šaknų, todėl po pasodinimo neretai rekomenduojama subalansuoti antžeminę dalį. Lengvas formuojamasis genėjimas gali padėti augalui nukreipti energiją į įsišaknijimą ir naujų ūglių auginimą.
Genėjimo intensyvumas priklauso nuo rūšies, sodinuko amžiaus ir jo formos, todėl universalaus vieno pjūvio nėra. Svarbiausia nepersistengti: per stipriai apkarpius galima atitolinti žydėjimą ir pirmą derlių, ypač jei sodinukas jau gerai išsivystęs.
Pastaraisiais metais sodininkai vis dažniau renkasi atsparesnes veisles ir poskiepius, o soduose planuoja laistymą bei mulčiavimą kaip standartą, nes pavasariai tampa sausesni, o temperatūrų svyravimai – dažnesni. Tokios priemonės ypač svarbios plikomis šaknimis sodintiems medeliams, kurių sėkmę pirmiausia lemia drėgmės režimas ir tinkamas pasodinimo gylis.
Leave a Reply