Granulinis šildymas pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių pasirinkimų namuose, kuriuose ieškoma automatizuoto, palyginti švaraus ir patogaus kūrenimo sprendimo. Vis dėlto pirkėjams dažnai kyla praktinis klausimas: rinktis spygliuočių granules ar lapuočių, ir ar skirtumas iš tiesų juntamas katilo darbe bei išlaidose.
Nors abi rūšys gaminamos iš medienos pjuvenų, jų savybės skiriasi: spygliuočiuose natūraliai daugiau dervų, o lapuočiai paprastai pasižymi didesniu tankiu. Dėl to gali skirtis užsikūrimo greitis, degimo stabilumas, peleningumas ir tai, kaip dažnai teks valyti katilą.
Spygliuočių granulių privalumai
Spygliuočių, pavyzdžiui, pušies ar eglės, granulės dažnai laikomos universaliu pasirinkimu daugumai šiuolaikinių granulių katilų. Dėl dervingumo jos paprastai lengviau užsidega ir greičiau pasiekia darbo režimą, o tai aktualu, kai katilas dažnai startuoja trumpais ciklais.
Praktikoje tai dažnai reiškia stabilesnį paleidimą ir mažiau problemų su neužsidegančiu kuru, ypač pereinamaisiais sezonais. Dar vienas dažnas argumentas yra nedidelis pelenų kiekis, tačiau jis labiausiai priklauso ne nuo rūšies, o nuo granulių kokybės ir priemaišų.
Lapuočių granulės: kada jos pasiteisina
Lapuočių, pavyzdžiui, ąžuolo ar buko, granulės paprastai būna tankesnės, todėl kai kuriuose įrenginiuose gali degti tolygiau ir kiek lėčiau. Dėl mažesnio dervingumo rečiau minimas lipnių apnašų susidarymas, tačiau šiuolaikiniuose degikliuose skirtumas dažnai nėra esminis, jei kuras yra sertifikuotas.
Finansiškai lapuočių granulės kartais vilioja kaina, bet vertinti vien jos nepakanka. Svarbu skaičiuoti ne tik už toną, bet ir pagal tai, kiek šilumos realiai gaunate, kaip dažnai tenka valyti katilą, ir ar kuras nesukelia šlako bei sukepimų, kurie didina gedimų riziką.
Kaip išsirinkti saugiausiai
Renkantis granules svarbiausia atsižvelgti į katilo ir degiklio reikalavimus bei gamintojo rekomendacijas. Netinkamas kuras gali lemti dažnesnius užsikūrimo trikdžius, didesnes sąnaudas ir daugiau priežiūros, ypač jei granulių sudėtyje yra žievės, smėlio ar kitų priemaišų.
Patikimiausias orientyras yra kokybės sertifikatai, pavyzdžiui, ENplus A1 arba DINplus, nes jie paprastai reiškia griežtesnę kontrolę dėl drėgmės, peleningumo, mechaninio patvarumo ir priemaišų. Jei renkatės tarp dviejų panašios kainos variantų, dažniausiai laimi tas kuras, kuris užtikrina stabilesnį degimą ir mažiau priežiūros jūsų konkrečiame katile.
Leave a Reply