Avietės laikomos vienais lengviausiai auginamų uogakrūmių, tačiau jų sėkmė dažnai priklauso ne nuo veislės, o nuo vietos. Pasodinus netinkamame kampelyje krūmai gali neprigyti, dažniau sirgti, o uogos būna smulkesnės ir mažiau saldžios.
Geriausiai avietės įsitvirtina rudenį, kai dirva dar šilta, o drėgmės paprastai netrūksta. Daugelyje Lietuvos vietovių tinkamas laikas tęsiasi nuo rugsėjo iki spalio pabaigos, kad augalas spėtų įsišaknyti iki stipresnių šalnų.
Avietėms labiausiai tinka saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta ir puri, humusinga, laidžiai drenuojama dirva. Optimalus dirvos rūgštingumas paprastai laikomas silpnai rūgštus, maždaug pH 5,5–6,5, o vanduo neturėtų užsistovėti šaknų zonoje.
Kur avietės dažniausiai „nepagauna“?
Viena rizikingiausių vietų yra žemumos ir įdubos, kur po lietaus ilgai laikosi vanduo. Aviečių šaknys gana sekliai išsidėsčiusios, todėl užmirkimas greitai sukelia stresą, o užsitęsusi drėgmė sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms ir šaknų puviniams.
Ne mažiau pavojingas yra gilus pavėsis po dideliais medžiais ar prie aukštų sienų. Tokiomis sąlygomis avietės ištįsta, sukrauna mažiau žiedų, o dėl konkurencijos su medžių šaknimis dažnai pritrūksta ir vandens, ir maisto medžiagų.
Trečia klaida yra sunki, suslėgta, prastai orui ir vandeniui laidi dirva. Joje šaknys tarsi dūsta, sodinukai prasčiau prigyja, o vėliau krūmai atsilieka augimu; situaciją dažniausiai pagerina dirvos struktūros lengvinimas kompostu ir, jei reikia, smėliu.
Vėjas ir „blogi pirmtakai“
Atvirose, perpučiamose vietose avietėms kenkia ne tik šaltis, bet ir nuolat džiūstanti dirva. Vėjas gali laužyti ūglius, didinti drėgmės garavimą, o jauni, rudenį pasodinti krūmai tokiose vietose ypač sunkiai peržiemoja.
Dar viena dažna nesėkmės priežastis yra sodinimas ten, kur neseniai augo avietės arba kiti panašiais ligų sukėlėjais ir kenkėjais besidalijantys augalai. Praktikoje dažnai rekomenduojama bent 3–4 sezonus vengti atsodinti į tą pačią vietą, kad dirvoje sumažėtų ligų ir kenkėjų fonas.
Ką verta padaryti prieš sodinimą?
Prieš sodinant naudinga įvertinti, ar vanduo po liūčių neužsistovi bent kelias valandas, ir ar vieta gauna pakankamai saulės. Jei sklype vyrauja sunkesnė dirva, ją verta pagerinti įterpiant gerai perpuvusio komposto, o esant rūgštingumo problemoms, sprendimą geriausia grįsti dirvos tyrimu.
Pastaraisiais metais sodininkai vis dažniau susiduria su temperatūrų svyravimais ir netolygiu kritulių pasiskirstymu, todėl vietos parinkimas tampa dar svarbesnis. Tinkamai paruošta, neužmirkstanti ir saulėta vieta avietėms dažnai yra paprasčiausias būdas užsitikrinti stabilesnį derlių kitą sezoną.
Leave a Reply