Kostela – sena deserto obuolių veislė, šiandien laikoma retenybe, tačiau vis dar aptinkama senuose soduose, sodybose ir kolekciniuose želdynuose. Šių obuolių dažniau pasitaiko vietos turgeliuose ar pas augintojus, kurie saugo istorines veisles, nes didelės prekybos grandinės jų beveik neaugina.
Ši veislė vertinama ne už prekinę išvaizdą ar ilgaamžiškumą sandėliuojant, o už skonį ir tekstūrą. Prinokę kostelos obuoliai būna itin saldūs, sultingi ir traškūs, o rūgšties turi mažai, todėl geriausiai atsiskleidžia valgant šviežius.
Legenda apie karaliaus sodą
Su kostela siejamas pasakojimas apie Abiejų Tautų Respublikos valdovą Janą III Sobieskį, esą itin mėgusį šiuos obuolius. Tačiau istorikai ir pomologai pabrėžia, kad dalis tokių istorijų yra labiau graži tradicija nei patikimai dokumentuotas faktas.
Dažniausiai minima, kad veislė galėjo būti išvesta dar XVI amžiaus pabaigoje, o vėliau paplito dvarų ir vienuolynų soduose. Būtent todėl kostela neretai pristatoma kaip istorinė, su regiono sodininkyste glaudžiai susijusi veislė.
Kaip atpažinti ir kada skinti
Kostelos obuoliai paprastai yra vidutinio dydžio, apvalūs, žalsvi arba žalsvai gelsvi. Vėliau, visiškai prinokę, jie įgauna šiaudų geltonumo atspalvį, o saulėtoje pusėje gali pasirodyti nežymus rausvumas.
Derlius dažniausiai subręsta rudens pradžioje ar viduryje, o ryškiausias skonis atsiskleidžia vėliau, kai vaisius pasiekia pilną brandą. Svarbu nepramiegoti momento, nes pernokę obuoliai lengvai nukrenta, todėl juos verta rinkti reguliariai.
Kodėl tinka ne viskam
Nors virtuvėje kostela maloniai saldina patiekalus, mažas rūgštingumas turi ir minusų. Iš vien kostelos keptas pyragas ar virti obuolių gaminiai kai kam gali pasirodyti pernelyg švelnūs, todėl konditeriai dažnai pataria ją maišyti su rūgštesnėmis veislėmis.
Kasdienėje mityboje šie obuoliai ypač tinka valgyti švieži, dėti į košes, varškę ar salotas, kur reikia natūralaus saldumo. Dėl traškumo jie taip pat gerai dera sumuštiniuose, kai norisi ryškesnės tekstūros.
Pastaraisiais metais susidomėjimas senosiomis vaismedžių veislėmis Europoje auga, nes žmonės ieško įvairesnių skonių ir nori atgaivinti vietinį paveldą. Dėl to kostela vis dažniau minima kaip viena iš veislių, kurias verta išsaugoti, net jei jos netinka masinei prekybai.
Leave a Reply