Tarp retesnių dekoratyvinių ir valgomų augalų vis dažniau minimas galvinis sedulas (Cornus capitata), dar vadinamas Himalajų sedulu. Natūraliai jis gali augti kaip nedidelis medis, o mūsų platumose dažniausiai pasiekia apie 3–5 metrų aukštį. Sodininkus jis traukia dėl išskirtinės išvaizdos ir neįprastų, braškes primenančių vaisių.
Šis augalas ryškiausiai sužiba du kartus per metus. Pavasario pabaigoje jis pasipuošia kremiškai baltais, kartais švelniai rausvais pažiedlapiais, kurie iš tolo primena didelius žiedus. Rudenį šakas nusėja raudoni, gumbuoti vaisiai, dėl kurių sedulas ir pramintas braškiniu medžiu.
Kur slypi didžiausia rizika?
Nors galvinis sedulas atrodo įspūdingai, Lietuvos sąlygomis daugiausia iššūkių kelia jo ribotas atsparumas šalčiui. Staigūs temperatūrų svyravimai, atšiaurūs vėjai ir besikartojantys atlydžiai žiemą gali pažeisti ūglius ir žiedinius pumpurus. Dėl to ne kiekvienais metais pavyksta sulaukti gausesnio derliaus.
Sėkmingai auginti šį augalą lengviau šiltesnėse, nuo vėjų apsaugotose vietose, kur susiformuoja palankesnis mikroklimatas. Praktikoje tai reiškia saulėtą, užuovėją turinčią sklypo pusę, o jautresnėse vietovėse neretai pasirenkamas auginimas dideliuose vazonuose. Tokiu atveju prieš didesnius šalčius augalą galima perkelti į šviesią, vėsią, bet nešąlančią patalpą.
Kokios sąlygos jam tinka?
Galviniam sedului svarbi šiluma ir šviesa, tačiau jis gali augti ir lengvame pusšešėlyje. Dirva turėtų būti derlinga, humusinga ir gerai pralaidi vandeniui, nes užmirkimas žiemą dažnai baigiasi šaknų problemomis. Sunkus molis ir ilgai stovintis vanduo šiam augalui yra vienas prasčiausių derinių.
Priežiūra paprastai nėra sudėtinga, jei augalas auga tinkamoje vietoje. Dažniausiai pakanka pavasarį pašalinti apšalusias ar pažeistas šakas, o formuoti lają kasmet paprastai nereikia. Jaunesniems augalams rudenį pravartu skirti papildomą apsaugą nuo šalčio, ypač šaknų zonai.
Vaisiai kaip braškės: ar tikrai vertingi?
Didžiausias šio sedulo išskirtinumas – rudeniniai vaisiai, vizualiai primenantys braškes ar avietes. Jie dažniausiai būna apie 2–3 centimetrų skersmens, o jų paviršius šiurkštokas, kietesnis. Skonis apibūdinamas kaip saldžiarūgštis, kartais juntamas lengvas sutraukiantis poskonis.
Vaisiai vertinami dėl maistinių medžiagų, ypač vitamino C, taip pat skaidulų ir antioksidantų. Dažniau jie naudojami ne valgymui ką tik nuskintus, o perdirbimui, nes viduje būna nemažai sėklų, o odelelė ne visiems maloni. Iš jų verdamos uogienės, gaminami drebučiai ar kiti namų gamybos konservai, o subrendęs skonis labiau atsiskleidžia būtent termiškai apdorojus.
Galvinis sedulas labiausiai tinka tiems, kurie ieško išskirtinio, rečiau sutinkamo sodo akcento ir yra pasiruošę skirti daugiau dėmesio žiemojimui. Tinkamai parinkus vietą ir apsaugą nuo šalčio, augalas gali atsidėkoti įspūdingu pavasariniu vaizdu ir neįprastais rudens vaisiais.
Leave a Reply