Pamiršta rudenį, pavasarį nuvilia: kada kirpti bijūnus, kad krautų dvigubai daugiau žiedų

Kada imti sekatorių?

Bijūnų rudeninis genėjimas dažnai daromas per anksti, o tai gali kainuoti pavasario žiedus. Kol lapai žali, augalas dar kaupia maisto medžiagas šaknyse ir ruošiasi kitų metų vegetacijai.

Tinkamiausias metas kirpti ateina tada, kai lapai natūraliai pagelsta ir paruduoja, o antžeminė dalis pradeda aiškiai nykti. Lietuvos sąlygomis tai dažniausiai nutinka vėlyvą rudenį, tačiau tiksli data priklauso nuo oro.

Jei staiga užklumpa stiprios šalnos ir antžeminė dalis žūsta iš karto, delsti nebeverta. Per ilgai palikti nykstantys lapai drėgnu oru gali tapti palankia terpe grybinėms ligoms plisti.

Skirtingi bijūnai, skirtingas genėjimas

Daugiametės žolinės veislės ir Itoh hibridai genimi tik tuomet, kai antžeminė dalis visiškai nunyksta. Tuomet stiebai trumpinami paliekant apie 5 centimetrus virš žemės, o likučiai kruopščiai surenkami.

Visai kita taisyklė galioja krūminiams, vadinamiesiems medėjantiems bijūnams. Jų sumedėję stiebai peržiemoja, o ant jų jau būna susiformavę pumpurai, todėl nupjovus krūmą prie žemės kitą sezoną žiedų gali ir nebūti.

Krūminiams bijūnams rudenį paprastai pakanka higieninės tvarkos: pašalinti nudžiūvusius lapus, senus žiedynų likučius ir surinkti nukritusias liekanas aplink krūmą. Stipresnį formuojamąjį genėjimą patogiau palikti pavasariui.

Paruošimas žiemai ir tręšimas

Po genėjimo svarbu sutvarkyti lysvę: pašalinti lapus, stiebų liekanas ir piktžoles, kad prie šaknų neliktų drėgnos organikos. Taip sumažinama rizika, kad žiemojant ar ankstyvą pavasarį suaktyvės ligų sukėlėjai.

Giliai kasinėti prie pat kero nereikėtų, nes bijūnų šaknys yra palyginti arti paviršiaus ir lengvai pažeidžiamos. Jei norisi pagerinti dirvą, saugiau papildyti paviršių plonu subrendusio komposto sluoksniu.

Gerai įsitvirtinę seni kerai paprastai atsparūs šalčiui, tačiau jauniems augalams po pirmųjų šalnų gali padėti lengvas mulčias iš komposto, žievės ar šiaudų. Svarbu neužversti pačių pumpurų ir neformuoti storos, drėgnos dangos ties keru, kad nepadidėtų puvinių rizika.

Rudenį tręšiant svarbiausia nepersistengti ir vengti azoto, nes jis skatina naują žalumą, kuri nespėja subręsti iki šalčių. Šiuo laikotarpiu labiau tinka trąšos, kuriose dominuoja fosforas ir kalis, padedantys šaknims ir pasiruošimui žiemai.