Per Atlantą besidriekiantis vadinamasis Didysis Atlanto Sargassum diržas pastaraisiais metais tapo vienu ryškiausių jūrinių reiškinių: tai milžiniška plūduriuojančių rudųjų dumblių Sargassum sankaupa, nusitęsianti nuo Vakarų Afrikos link Karibų ir Meksikos įlankos. Mokslininkai pabrėžia, kad atviroje jūroje šios „salos“ yra svarbi buveinė daugeliui rūšių, tačiau pakrantėms jos dažnai virsta brangiai kainuojančia problema.
Sargassum augimui labiausiai reikia šviesos ir maistinių medžiagų, ypač azoto ir fosforo. Ilgą laiką buvo svarstoma, iš kur jų atsiranda tiek daug: tarp pagrindinių versijų minėtos Amazonės upės atnešamos medžiagos, Sacharos dulkės bei vandenyno srovių ir vandens masių maišymasis.
Reikšmingu veiksniu laikomas ir vadinamasis upwellingas, kai vėsesni, mineralais turtingesni gilesni vandenys pakyla į paviršių. Taip į saulės apšviestą zoną patenka maistinės medžiagos, kurios gali spartinti fotosintetinančių organizmų, įskaitant sargasus, augimą.
Kas pasikeitė pastaraisiais metais
Naujesni tyrimai išryškino, kad svarbus gali būti fosforo atitekėjimas iš pusiaujo zonų Atlante. Šis elementas, tyrėjų vertinimu, gali netiesiogiai sustiprinti mikroorganizmų, gebančių „pririšti“ atmosferos azotą, aktyvumą, o tai galiausiai padidina azoto prieinamumą ir skatina dumblių vešėjimą.
Dar daugiau dėmesio sulaukė hipotezė, kad patys sargassum sąžalynai vis geriau „užsuka“ maistinių medžiagų ciklą savo viduje. Kitaip tariant, diržą gali palaikyti ne tik išoriniai šaltiniai, bet ir vis efektyvesnis medžiagų perdirbimas ten pat, kur dumbliai auga.
Gyvybės sala ir pakrančių galvosūkis
Plūduriuojančios Sargassum sankaupos nėra vien dumblių masė: jos sudaro sudėtingą mikroekosistemą, kurioje gyvena žuvys, krevetės, krabai ir daugybė smulkių organizmų. Maitindamiesi jie iš aplinkos paima medžiagas, o vėliau jų apykaitos produktai vandenį praturtina maistinėmis medžiagomis, kurios vėl gali būti panaudotos dumbliams.
Problemos prasideda tada, kai dideli kiekiai dumblių suplūsta į seklumas ar išmetami į paplūdimius. Pūvant biomasai gali išsiskirti sieros vandenilis, suprastinantis oro kokybę, o storas dumblių sluoksnis pajėgus kenkti pakrančių ekosistemoms ir apsunkinti turizmo bei vietos paslaugų veiklą.
Pasak mokslininkų, kuo tiksliau bus suprasta, iš kur Sargassum gauna maistines medžiagas ir kaip jas perdirba, tuo patikimiau bus galima prognozuoti būsimus suvešėjimus. Tai svarbu ne tik jūrų ekologijai, bet ir pakrantėms, kurios kasmet susiduria su vis didesniais valymo, logistikos ir visuomenės sveikatos iššūkiais.
Leave a Reply