Artėjant šildymo sezonui daugelis užsisako malkų, tačiau „krosninės“ ir „židininės“ malkos dažnai painiojamos. Toks pasirinkimas gali lemti ne tik prastą šilumą ir juodą židinio stiklą, bet ir didesnę suodžių gaisro riziką dūmtraukyje.
Nors abiem atvejais kalbame apie tą patį kurą, praktikoje skiriasi kokybės reikalavimai ir paruošimas. Židiniui dažniausiai reikia tolygesnio, švaresnio ir geriau išdžiovinto kuro, o krosnyse tolerancija prastesnėms malkoms neretai būna didesnė.
Vienas svarbiausių rodiklių yra drėgnumas, nes šlapios malkos didelę dalį energijos išnaudoja vandeniui išgarinti. Dėl to krenta šilumingumas, kyla dūmų ir degimo produktų kiekis, o dūmtraukyje greičiau kaupiasi degios nuosėdos.
Saugia laikoma praktika kūrenti gerai išdžiovintomis malkomis, kurių drėgnis apie 20 proc. arba mažesnis. Tai ypač aktualu šiuolaikiniams židinių įdėklams ir sandarioms krosnims, kur degimas jautresnis kuro kokybei.
Ne mažiau svarbi ir medienos rūšis: lapuočiai paprastai dega tolygiau ir išskiria daugiau šilumos, o spygliuočiai dėl dervų gali labiau kibirkščiuoti ir labiau teršti kaminą. Židiniuose, ypač atviro tipo, tai gali reikšti daugiau suodžių ir dažnesnę priežiūrą.
Skiriasi ir paruošimas: židiniui dažniau parenkami vienodesnio ilgio ir skersmens pagaliukai, kad būtų patogu krauti ir valdytųsi degimas. Jei malkos per ilgos, netolygiai skaldytos ar su daug žievės bei nešvarumų, didėja dūmingumas, o pelenų ir apnašų bus gerokai daugiau.
Praktinis patarimas paprastas: prieš perkant verta pasitikslinti, ar malkos išdžiovintos, kokio ilgio, iš kokios medienos ir kaip laikytos. Jei kyla abejonių, saugiausia rinktis sausas lapuočių malkas ir pasirūpinti reguliaria dūmtraukio patikra bei valymu.
Leave a Reply