Baku surengtas meno savaitgalis „Fly to Baku“ lankytojus viliojo netikėtais kūrybos sprendimais – nuo tradicinių Karabacho kilimų interpretacijų šiuolaikiniame mene iki tapybos, kur dažus ant drobės menininkas lieja švirkštu.
Kaip rašo „Euronews“, renginyje susitiko kūrėjai iš Azerbaidžano ir užsienio, o programoje persipynė tapyba, skulptūra, fotografija, skaitmeninis menas ir kinas.
Vienas pagrindinių renginio leitmotyvų – gamta ir žmogaus santykis su ja. Tai atsispindėjo tiek kūriniuose, priminusiuose apie regiono biologinę įvairovę, tiek darbuose, nagrinėjusiuose laiko cikliškumą, nykimą ir atsinaujinimą.
Savaitgalio programa taip pat parodė, kaip šiuolaikinis menas gali peržengti įprastas technikas: dalis autorių sąmoningai renkasi „nepatogius“ įrankius ar medžiagas, kad žiūrovas į pažįstamus objektus pažvelgtų naujomis akimis.
Karabacho kilimai – kaip šiuolaikinio meno objektas
Azerbaidžano menininkas Faridas Rasulovas vienu atspirties taškų pasirinko kilimą – tradicinį, daugeliui šalies gyventojų nuo vaikystės pažįstamą daiktą. Jis pristatė serijos „Karabakh Carpets 2.0“ darbus, kuriuose praktinis buities objektas perkeltas į šiuolaikinio meno kontekstą.
Menininkas, gimęs Šušoje, pasakojo augęs tarp Karabacho kilimų, ypač puošiamų gyvūnų, augalų ir gamtos motyvais. Jo požiūriu, tradicija nėra sustingusi praeityje – ji gali kisti ir vystytis.
Tuo metu skulptorė Aydan Salahova įkvėpimo sėmėsi iš vieno garsiausių Baku simbolių – Mergelės bokšto. Jos instaliacija grįžta prie legendos apie su bokštu siejamą jauną moterį, tačiau istorija interpretuojama per laisvės ir pasirinkimo temą.
Salahova, gyvenimą dalijanti tarp Italijos ir Azerbaidžano, savo darbuose naudoja skirtingas medžiagas – nuo Kararos marmuro iki vietinio kalkakmenio, pabrėždama, kad skirtingos tekstūros reikalauja skirtingos meninės „kalbos“.
Vietoj teptuko – švirkštas ir religinės architektūros motyvai
Kinų menininkas Zhang Ji tapyboje pasirinko netradicinį įrankį: dažus ant drobės jis tepa ne teptuku, o švirkštais, taip kurdamas tekstūras ir sluoksnius, kurių įprasta technika nesuteiktų.
Jo kūryboje atsiranda ir religinės architektūros įkvėpti ornamentai bei skirtingų civilizacijų santykis su tiesa. Autorius pabrėžia, kad nenori, jog žiūrovas „iššifruotų“ kiekvieną nuorodą – svarbiausia, kad kūrinys būtų patiriamas.
Zhang Ji meną traktuoja kaip komunikaciją, kuriai nereikia bendros kalbos: skirtingų kultūrų žmonės, jo manymu, gali suprasti kūrinį per patirtį, o ne per vertimą.
Fotografija, skaitmeninis menas ir filmas apie Kaukazo leopardą
Skaitmeninio meno srityje Ryanas Koopmansas tyrinėjo, kas nutinka architektūrai, kai ją „susigrąžina“ gamta: jo darbuose apleisti pastatai pamažu apauga augmenija, primindami laiko cikliškumą.
Fotografas Ori Gersht savo kamera fiksavo akimirkas, kurios dažnai išsprūsta iš žmogaus regos ribų, ir nagrinėjo grožio bei destrukcijos ryšį. Jo teigimu, sunaikinimo momentas gali tapti naujos kūrybos pradžia, o technologijos išplečia fotografijos galimybes.
Kino programoje režisierė Harriet Pratten pristatė dokumentinį filmą „Europe’s Last Leopard“, pasakojantį apie Kaukazo leopardą ir jo išlikimo iššūkius. Ji pabrėžė, kad vizualus pasakojimas leidžia žmonėms susidomėti gyvūnu, kurio jie patys gali niekada nepamatyti.
Renginyje taip pat lankėsi tarptautinio meno pasaulio atstovai, tarp jų – aukcionininkas ir meno kuratorius Simonas de Pury, o organizatoriai akcentavo meno galimybę skatinti apmąstymą, įsitraukimą ir asmeninį ryšį, ypač kalbant apie gamtą ir ateitį.
Leave a Reply