„Urban mining“ (miestų kasyba) – tai idėja, kuri atliekas paverčia vertingų žaliavų šaltiniu: nuo aukso senuose telefonuose iki vario kabeliuose ar plieno demontuojamuose statiniuose.
Kaip pabrėžiama pateiktame tekste, vien 2022 metais pasaulyje buvo išmestos elektroatliekos, kuriose slypėjo metalų už maždaug 91 mlrd. dolerių. Tai rodo, kad dalis „šiukšlių“ ekonomine prasme prilygsta neišnaudotam ištekliui.
Skirtumas nuo įprasto perdirbimo tas, kad urban mining domisi ne tik tuo, kas oficialiai jau tapo atlieka, bet ir tuo, kas dar laikoma infrastruktūra ar „nenaudojamu turtu“ – senais vamzdynais, apleistais pastatais, nebenaudojamais metalo gaminiais.
Toks požiūris svarbus ir kasdieniams vartotojams: kuo daugiau elektronikos surenkama ir tinkamai perduodama tvarkytojams, tuo didesnė tikimybė, kad vertingi metalai sugrįš į gamybą, o ne liks sąvartynuose.
Kas yra „urban mining“ ir kuo jis skiriasi
„Urban mining“ miestus traktuoja kaip didžiulę antrinę „kasyklą“. Užuot ieškojus metalų rūdos giliai po žeme, žaliavos „išgaunamos“ iš jau pagamintų daiktų ir konstrukcijų, kurios baigia savo tarnavimo laiką.
Pateiktame tekste aiškinama, kad įprastas perdirbimas dažniausiai apima tas atliekas, kurios jau aiškiai atskirtos ir patenka į tvarkymo sistemą. Tuo metu urban mining siekia eiti toliau – identifikuoti vertingas medžiagas ir ten, kur jos dar nėra „atliekų“ statuso.
Idėja nėra nauja: ji siejama su Japonija ir profesoriaus Hideo Nanjyo darbais XX amžiaus pabaigoje. Šalis, susidūrusi su žaliavų trūkumu, miestų kasybą ėmė vertinti kaip strategiją, padedančią mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.
Kodėl miestų kasyba vis dažniau laikoma būtinybe
Tekste pabrėžiama, kad 2026 metų realybėje urban mining vis rečiau laikomas vien ekologiniu eksperimentu. Viena priežasčių – riboti natūralių išteklių klodai ir brangstantis jų gavybos procesas.
Kita priežastis – geopolitinis nestabilumas ir tiekimo grandinių sutrikimai. Kai žaliavų tiekimas priklauso nuo kelių tiekėjų, vietinis žaliavų susigrąžinimas tampa ekonominio saugumo klausimu.
Prie to prisideda ir Europos Sąjungos kryptis į žiedinę ekonomiką: didesni reikalavimai pakartotiniam naudojimui bei perdirbimui skatina ieškoti efektyvesnių būdų, kaip „grąžinti“ medžiagas į rinką.
Kokie metalai slypi elektronikos atliekose
Didžiausias potencialas siejamas su naudota elektronika. Pateiktame tekste teigiama, kad elektroatliekose, kaip žaliavose, aukso, sidabro ir platinos gali būti net iki 50 kartų daugiau nei natūraliuose mineralų telkiniuose.
Įvardijama, kad iš elektroatliekų galima atgauti ne tik tauriuosius metalus, bet ir baterijoms svarbius elementus, tokius kaip litis ir kobaltas, taip pat varį bei paladį.
Tekste pateikiamas palyginimas, kad vienoje tonoje aukso rūdos tradicinėje kasykloje paprastai būna 1–5 gramai aukso, o tonoje elektroatliekų – nuo 50 iki 200 gramų. Vario koncentracija naudotame įrenginyne taip pat gali būti kelis kartus didesnė nei rūdoje.
Atskiras pavyzdys – automobilių katalizatoriai, kuriuose platinos, paladžio ir rodžio koncentracijos nurodomos kaip ypač didelės. Tokie „koncentruoti“ šaltiniai ir laikomi patraukliausiais miestų kasybai.
Ribojimai: kodėl visko susigrąžinti nepavyksta
Nors potencialas didelis, urban mining nėra stebuklingas sprendimas visoms žaliavų problemoms. Tekste cituojami Tarptautinės energetikos agentūros vertinimai, kad iki 2040 metų kritinių žaliavų paklausa gali išaugti net 30 kartų.
Net ir maksimalus metalų atgavimas iš elektroatliekų kai kuriose šalyse padengtų tik dalį baterijoms reikalingų metalų poreikio. Be to, pasauliniu mastu nurodoma, kad šiuo metu atgaunama tik apie 1 proc. retųjų žemių metalų, esančių elektroatliekose.
Pagrindinės kliūtys – technologinis sudėtingumas, ekonominis neapsimokėjimas, kai žaliavų kainos krenta, ir tai, kad dalies medžiagų kokybė po pakartotinio perdirbimo gali blogėti.
Vis dėlto tekste pažymima, kad ten, kur vertingų metalų koncentracija didelė – pavyzdžiui, katalizatoriuose ar specifinėje įrangoje – miestų kasyba gali būti ypač efektyvi, o jos plėtra priklausys ir nuo reguliavimo, skatinančio surinkimą bei perdirbimą.
Lenkijos pavyzdys: augantis elektroatliekų ir baterijų surinkimas
Tekste pateikiami ir Lenkijos duomenys. Nurodoma, kad 2023 metais šalyje surinkta 558,1 tūkst. tonų elektroatliekų – tai 14 proc. daugiau nei metais anksčiau, o vienam gyventojui teko daugiau nei 13 kg.
Taip pat teigiama, kad 2023 metais Lenkija pasiekė beveik 65 proc. baterijų surinkimo lygį, kai tuo metu Europos Sąjungos minimumas buvo 45 proc. Pasak teksto, tai rodo, kad visuomenė vis geriau supranta, kur turi keliauti panaudotos baterijos.
Dar vienas akcentas – pastaraisiais metais Lenkijoje atsiradę modernūs perdirbimo pajėgumai, specializuoti ličio jonų baterijų perdirbime. Tai, teksto teigimu, stiprina šalies žaliavinį savarankiškumą.
Leave a Reply