Kai kurie klasikiniai patiekalai ir gėrimai savo pavadinimuose slepia ne vietovę ar ingredientą, o konkretaus žmogaus pavardę ar titulą. Istorijoje tokių vardų atsiradimas ne visada yra aiškus – kartais tai pagarba, kartais rinkodara, o kartais tiesiog patogi legenda.
Apie tai, kodėl kai kurie garsiausi pasaulio virtuvės „vardiniai“ patiekalai taip praminti, rašoma portale „TheCollector“. Istorijos sukasi apie keturis gerai žinomus pavadinimus: jautieną „Wellington“, picą „Margherita“, desertą „Pêche Melba“ ir arbatą „Earl Grey“.
Bendras šių pavadinimų bruožas – kiekvienas jų siejamas su istorine asmenybe, tačiau tikslus ryšys dažnai apipintas skirtingomis versijomis. Kai kuriais atvejais net ginčijamasi, ar garsusis žmogus iš tiesų turėjo ką nors bendra su patiekalu.
Skaitytojui tai įdomu ir praktiškai: žinant kilmę lengviau suprasti, kodėl meniu ar parduotuvėse vis dar sutinkami šie pavadinimai, o kartu – kaip gimsta kulinarinės tradicijos ir mitai, kurie išlieka dešimtmečius.
Jautiena „Wellington“: pagarba karo didvyriui ar sutapimas?
Jautiena „Wellington“ siejama su Arthuru Wellesley – 1-uoju Velingtono hercogu, vadovavusiu pergalei prieš Napoleoną Vaterlo mūšyje 1815 metų birželio 18 dieną. Patiekalas paprastai apibūdinamas kaip jautienos išpjova su įvairiais priedais (pavyzdžiui, grybais, žolelėmis, juodaisiais pipirais), suvyniota į sluoksniuotą tešlą ir iškepta.
Vis dėlto pabrėžiama, kad panašūs mėsos tešloje patiekalai egzistavo ir iki hercogo iškilimo. Viena versija teigia, kad patiekalas tiesiog pervadintas jo garbei – taip galėjo atsirasti „patriotiškas“ pavadinimas, prigijęs britų kulinarijoje.
Kitos teorijos aiškina, kad patiekalas galėjo išpopuliarėti tarp britų karių dėl patogumo gabenti, arba pavadinimas prigijo dėl panašumo į Velingtono aulinius batus. Kaip bebūtų, „Wellington“ išliko britiškos virtuvės klasika ir paplito gerokai už Jungtinės Karalystės ribų.
Pica „Margherita“: karalienės vizitas ar vėliau sugalvota reklama?
Pica „Margherita“ neretai pristatoma kaip sukurta 1889 metų birželį Italijos karalienės Margaritos (Savojos dinastijos) garbei. Pagal populiarią legendą, virtuvės šefas Raffaele Esposito karalienei pateikė tris picas, o ši esą pasirinko variantą su pomidorais, mocarela ir bazilikais – dėl Italijos vėliavos spalvas primenančio derinio.
Tačiau tekste pabrėžiama, kad šios istorijos patikimumas kelia abejonių. Nurodoma, jog šiuolaikiniai tyrimai ginčija tradicinį pasakojimą ir sieja jį su galimu 1930-ųjų rinkodaros manevru, neva paremtu suklastotu laišku.
Dar viena alternatyva – neapoliečių versija, kad pavadinimas galėjo kilti nuo „margherita“ (ramunės) ir apibūdinti picos papuošimą. Nepaisant ginčų, karalienės vardas su šia pica prigijo taip tvirtai, kad tapo neatsiejama jos tapatybės dalimi.
„Pêche Melba“ ir „Earl Grey“: istorijos, kuriose daugiau nei vienas „teisingas“ variantas
Desertas „Pêche Melba“ – persikai, aviečių padažas ir vaniliniai ledai – siejamas su garsiu prancūzų šefu Georges’u Auguste’u Escoffier ir australų operos soliste Nellie Melba. Pasakojama, kad desertas sukurtas jai pagerbti, tačiau detalės skiriasi: minimos skirtingos datos ir net skirtingos istorijos versijos.
Viena jų teigia, kad 1892–1893 metais desertas buvo patiektas ant ledo skulptūros su gulbe ir vadintas „Pêche au cygne“ („persikas su gulbe“). Vėliau, jau „Ritz-Carlton“, Escoffier desertą atkūrė ir pervadino į „Pêche Melba“. Pačios dainininkės autobiografijoje minimi 1904–1905 metai, bet čia iškyla neatitikimas, nes šefas „Savoy“ viešbutį buvo palikęs 1898 metais.
Tuo metu „Earl Grey“ arbata savo pavadinimą gavo nuo Charleso Grey – 2-ojo grafų Grey titulo savininko. Išskirtinis skonis siejamas su bergamočių aliejumi, tačiau ir čia pasakojimų ne vienas: nuo legendos apie išgelbėtą kinų pareigūno sūnų iki versijos, kad bergamotės buvo naudojamos paslėpti transportuojamos arbatos drėgmės kvapui, o grafui gėrimas pristatytas tik siekiant jo pritarimo.
Tekste neatmetama ir mintis, kad vardas galėjo atsirasti vėliau, kaip rinkodaros sprendimas. Vis dėlto pavadinimas įsitvirtino, o šiais laikais „Earl Grey“ populiarumą dar sustiprino popkultūra – ši arbata minima ir „Žvaigždžių kelio“ („Star Trek“) franšizėje, kur ji tapo vienu atpažįstamiausių personažo posakių elementų.
Nors tikslūs atsakymai kai kuriais atvejais taip ir lieka ginčytini, šie pavadinimai rodo, kaip lengvai kulinarinės istorijos susipina su legenda – ir kaip ilgai tokios asociacijos išlieka meniu bei kasdieniuose įpročiuose.
Leave a Reply