Lenkijoje užsitęsęs ginčas dėl to, kas vadovauja Konstituciniam tribunolui, po teisėjos Annos Korwin-Piotrowskos sprendimų faktiškai paralyžiavo šios institucijos darbą ir dar labiau paaštrino politinį konfliktą.
Buvęs Lenkijos premjeras Leszekas Milleris laidoje „Alfabet Millera“ teigė, kad situacijos nereikėtų vadinti valstybės perversmu. Jo vertinimu, tai veikiau bandymas jėga „gydyti“ tribunolą, tačiau daroma neturint pakankamo teisinio pagrindo.
Anot jo, didžiausią kainą moka ne politikai, o žmonės, kurie metų metus laukia svarbių jų gyvenimams bylų išsprendimo. Dėl vidinių kovų sprendimų priėmimas stringa, o teisinis neapibrėžtumas tik auga.
Krizė tęsiasi jau ne vienerius metus: ginčai dėl tribunolo sudėties ir veikimo Lenkijoje įsiplieskė dar 2015 metais. 2026 metais įtampą papildomai didino nauji parlamento sprendimai dėl teisėjų rinkimo ir prezidento Karolio Nawrockio sprendimas priesaiką priimti tik iš dalies paskirtųjų.
Krizė paaštrėjo po Korwin-Piotrowskos sprendimų
Konfliktas ypač suintensyvėjo 2026 metų spalio pabaigoje, kai Anna Korwin-Piotrowska, parlamento išrinkta 2026 metų kovą, paskelbė pertrauką Konstitucinio tribunolo pirmininko Bogdano Święczkowskio ir vicepirmininko Bartłomieja Sochańskio įgaliojimams.
Vėliau ji perėmė tribunolo darbo organizavimą, remdamasi „konstitucinės būtinosios būtinybės“ (būsena, kurią ji įvardijo kaip aukštesnės būtinybės situaciją) argumentu.
Žmogaus teisių ombudsmenas, dalis teisininkų organizacijų ir komentatorių kėlė abejonių dėl tokių potvarkių teisinio pagrįstumo. Viešojoje erdvėje akcentuota, kad pats sprendimų mechanizmas gali kelti daugiau klausimų nei atsakymų.
Milleris: ne „perversmas“, bet veiksmas be aiškaus pagrindo
Leszekas Milleris pabrėžė, kad esamų įvykių, jo manymu, nederėtų vadinti perversmu. Jis situaciją įvardijo kaip mėginimą jėga sutvarkyti instituciją, kuri jau ilgą laiką yra politinių kovų epicentre.
Vis dėlto buvęs premjeras suabejojo, ar Korwin-Piotrowskos žingsniai turi pakankamą atramą teisėje. Jo teigimu, „konstitucinės aukštesnės būtinybės“ sąvokos Lenkijos teisinėje sistemoje nėra, o vienos institucijos neveiklumas automatiškai nesuteikia kitai papildomų galių.
Tai yra Millero vertinimas, kuris savaime nenulemia galutinės teisinės sprendimų kvalifikacijos, tačiau parodo, kokios argumentų linijos vyrauja politiniuose debatuose.
Išeitį mato Konstitucijos keitime
Milleris sakė, kad reali išeitis iš aklavietės galėtų būti vadinamasis konstitucinis „perkrovimas“ – Konstitucijos pakeitimai, kurie aiškiau apibrėžtų tribunolo veikimą ir sumažintų panašių ginčų tikimybę ateityje.
Tačiau tam reikėtų plataus palaikymo parlamente, o tokį sutarimą dabartinėmis politinėmis sąlygomis pasiekti būtų itin sudėtinga. Jo nuomone, atkurti tribunolo autoritetą esamos sudėties institucijoje gali nepavykti bent iki parlamento kadencijos pabaigos.
Jis svarstė, kad daugiau galimybių susitarti atsirastų po rinkimų, jei naujas parlamentas imtųsi konstitucinių nuostatų, kurios sureguliuotų tribunolo veiklos „taisykles“ ir užkirstų kelią institucijos blokavimui.
Įtampa prie pastato ir prezidento įsikišimas
Konflikto eskalacijos metu prie Konstitucinio tribunolo pastato kilo susistumdymai, kuriuose dalyvavo policija ir Valstybės apsaugos tarnyba.
Prezidentas Karolis Nawrockis, nutraukęs kelionę, grįžo į šalį ir įėjo į tribunolo pastatą. Milleris svarstė, kad prezidento pasirodymas galėjo turėti ir įvaizdžio aspektą, tačiau kartu buvo moralinė parama vietoje buvusiems žmonėms.
Buvęs premjeras kritiškai įvertino tarnybų veiksmus, teigdamas, kad jos turėtų užtikrinti valstybės vadovo galimybę laisvai patekti į pastatą. Kartu jis pripažino nežinantis, ar buvo duoti nurodymai nesikišti.
Millerio vertinimu, šio epizodo interpretacija priklauso nuo politinių simpatijų, o žiniasklaida neretai konfliktą pateikia per palaikomos pusės prizmę. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad pirmosios visuomenės apklausos dažniausiai fiksuoja momentines emocijas, o tikresnį poveikį politinei situacijai esą galima vertinti kiek vėliau.
Leave a Reply