Tamarilas (Solanum betaceum), anksčiau dažnai vadintas storialape cifomandra, kilęs iš Andų regionų Pietų Amerikoje. Natūralioje aplinkoje šis augalas auga daugiau nei 2000–3000 m aukštyje virš jūros lygio, todėl yra prisitaikęs prie didelių temperatūrų svyravimų tarp dienos ir nakties. Dėl to tamarilas paprastai geriau pakelia vėsesnius orų epizodus nei daugelis tropinių vaisinių augalų, o auginant terasoje ar namuose vasarą pasitaikantys atvėsimai jam būna mažiau pavojingi.
Tamarilas auga kaip nedidelis medelis arba stipriai išsišakojęs krūmas. Gamtoje jis gali viršyti 5 m, tačiau auginant vazone dažniausiai pasiekia 1,5–3 m, tad tinka balkonams, žiemos sodams ar šiltnamiams. Augalas formuoja vieną kamieną, jo struktūra minkšta, pusiau sumedėjusi, o laja gana plati. Vaisiai mezgasi ant jaunų, vienmečių ūglių, todėl reguliarus genėjimas skatina naujų šakų augimą ir padeda sulaukti gausesnio derliaus kitą sezoną.
Vienas didžiausių tamarilo privalumų – palyginti ankstyvas derėjimo pradėjimas. Palankiomis sąlygomis pirmieji pavieniai vaisiai gali pasirodyti praėjus 10–18 mėnesių nuo sėjos, tačiau namuose dažniausiai reguliariai žydi ir dera antrais arba trečiais metais, o pilną derėjimą pasiekia dar vėliau. Vaisiai gali užaugti iki 10 cm ilgio, noksta svyrančiomis kekėmis, primenančiomis slyvų grupes. Plona, lygi odelė slepia sultingą, šiek tiek želė primenantį minkštimą su smulkiomis sėklomis.
Įdomu ir tai, kad tamarilo lapai dideli, širdiški, patrinti skleidžia intensyvų, kiek žemišką aromatą. Augalo audiniuose esantys kvapieji junginiai gali sumažinti kai kurių smulkių kenkėjų aktyvumą, todėl sode ar terasoje tamarilą neretai puola mažiau vabzdžių nei įprastus lauko pomidorus. Be to, tai daugiametis augalas – dažniausiai gyvena 5–12 metų ir didžiąją šio laikotarpio dalį gali reguliariai derėti.
Tamarilo auginimas vazone: svarbiausi reikalavimai
Auginimą paprasčiausia pradėti iš subrendusio vaisiaus išimtų sėklų. Geriausia jas sėti iškart, nes ilgainiui sėklų luobelė prasčiau sugeria vandenį. Taip pat galima dauginti ir ūgliais – stiebo auginiai drėgname substrate paprastai lengvai įsišaknija.
Substratas, sėja ir vieta
Sėklos sėjamos į lengvą, durpinį substratą maždaug 1 cm gyliu ir švelniai palaistomos. Esant 20–25 °C temperatūrai, pirmieji daigai paprastai pasirodo po 7–10 dienų. Jauni augalai auga sparčiai, todėl juos reikėtų pikuoti vos pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams – vėliau persodinimas gali būti sudėtingesnis dėl greitai stiprėjančios šaknų sistemos.
Tamarilo ūgliai gana trapūs, todėl vazoną verta statyti nuo stipraus vėjo apsaugotoje vietoje arba pasirūpinti atramomis.
Augalas šaknijasi gana sekliai, todėl jam reikia lengvos, laidžios, bet drėgmę išlaikančios žemės. Auginimas vazone tai palengvina, tačiau kartu reiškia, kad drėgmės stygių tamarilas pajunta greitai. Labai svarbu, kad vandens perteklius galėtų laisvai nutekėti – užmirkimas skatina šaknų puvimą ir stabdo augimą. Vazoną rekomenduojama didinti kas 12–18 mėnesių, nes ribota erdvė šaknims dažnai lemia silpnesnį žydėjimą.
Šviesa ir žiemojimas
Tamarilas geriausiai auga šilumoje ir pilnoje saulėje. Trūkstant šviesos, ūgliai ištįsta, o augalas praranda kompaktišką formą. Rudenį jį būtina įnešti į patalpą dar prieš šalnas, nes temperatūra apie 0 °C jauniems augalams gali būti pražūtinga.
Žiemą tamarilui reikia šviesios vietos ir maždaug 12–15 °C temperatūros. Dažniausia problema – šviesos trūkumas, dėl kurio augalas ima mesti lapus ir silpsta. Per šiltose, centrinio šildymo patalpose tamarilas gali augti ir toliau, tačiau dažnai ištįsta ir tampa jautresnis ligoms, todėl praktiškai neretai taikomas papildomas apšvietimas LED lempomis nuo lapkričio iki vasario.
Žiemojimo metu augalą verta reguliariai apžiūrėti – šiuo laikotarpiu jis gali būti jautresnis amarams, todėl pirmuosius kenkėjų požymius svarbu pastebėti laiku.
Laistymas, tręšimas ir genėjimas
Vasarą tamarilas sunaudoja daug vandens, nes dideli lapai intensyviai garina drėgmę. Reguliarus laistymas padeda formuotis mėsingiems vaisiams, tačiau tarp laistymų substratas turėtų šiek tiek pradžiūti.
Tręšimas pomidorams skirtais mišiniais padeda augalui formuoti žiedus ir vaisius. Ankstyvą pavasarį atliekamas genėjimas skatina šakojimąsi ir didina būsimų užuomazgų skaičių. Negeniant tamarilas linkęs augti stačiai ir mažiau derėti, o po genėjimo jį lengviau formuoti kaip terasai tinkamą vaismedį.
Kaip valgyti tamarilo vaisius: skonis, maistinė vertė ir panaudojimas virtuvėje
Perpjovus vaisių matyti, kad tamarilo odelė gana stora ir kartoka, todėl dažniausiai nevalgoma. Vertingiausia dalis – sultingas minkštimas, kurio skonis primena pomidoro, pasifloros ir slyvos derinį su lengva rūgštele. Paprasčiausias būdas – perpjauti vaisių pusiau ir išvalgyti minkštimą šaukšteliu, panašiai kaip kivį.
Nokę vaisiai įgauna ryškiai oranžiškai raudoną spalvą ir išraiškingesnį aromatą. Skoniui įtakos turi ir auginimo sąlygos: šiek tiek ribojant laistymą, minkštimas gali tapti intensyvesnis ir subtiliai pikantiškas.
Tamarilo vaisiuose yra vitaminų A ir C, β-karoteno bei maistinių skaidulų. Taip pat aptinkama flavonoidų, karotenoidų ir antocianinų, kurie siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.
Virtuvėje tamarilas gali būti naudojamas ir kaip vaisius, ir kaip daržovė. Žalias tinka salotoms, desertams ar sumuštiniams vietoje įprasto pomidoro. Termiškai apdorotas jis įgauna gilesnį, kiek vyninį aromatą ir dera su mėsos ar žuvies patiekalais. Dažnai iš jo gaminami padažai, čatniai ir marinatai, taip pat galima troškinti su čili, imbieru ar česnaku – tuomet vaisius tampa natūraliu patiekalų parūgštintoju. Dėl pektinų tamarilas gali padėti sutirštinti padažus ar uogienes be miltų ar krakmolo.
