CP v2

Author: admin

  • Senovės gydytojai atskleidė ilgaamžiškumo paslaptį: ką kasdien darė romėnai ir graikai

    Senovės gydytojai atskleidė ilgaamžiškumo paslaptį: ką kasdien darė romėnai ir graikai

    Kaip ir šiandien, senovėje žmonės ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi ilgai ir išlikti sveiki. Graikai ir romėnai klausėsi pasakojimų apie tolimas tautas, kurios esą sulaukdavo gerokai daugiau nei 100 metų.

    Graikų eseistas Lukianas (apie 120–180 m. po Kr.) rašė:

    „Iš tiesų yra net ištisos tautos, kurios gyvena neįprastai ilgai, pavyzdžiui, seresai (kinai), apie kuriuos sakoma, kad jie gyvena 300 metų. Vieni jų senatvę aiškina klimatu, kiti – dirvožemiu, dar kiti – mityba, mat teigiama, jog visa ši tauta negeria nieko kito, tik vandenį.

    Taip pat sakoma, kad Atono žmonės gyvena 130 metų, o apie chaldėjus pranešama, jog jie gyvena daugiau nei 100 metų, regėjimo aštrumą esą išsaugodami miežine duona.“

    Kad ir kiek tiesos būtų šiuose pasakojimuose, daug senovės graikų ir romėnų troško ilgo bei sveiko gyvenimo. Todėl gydytojai domėjosi, kokius įpročius kasdien puoselėja ilgaamžiai ir kaip tai galėtų prisidėti prie jų sveikatos.

    Graikų gydytojas Galenas (129–216 m. po Kr.) pateikė du pavyzdžius iš Romos, kuriuos esą pažinojo asmeniškai.

    Pirmasis – gramatikas Telefas, gyvenęs beveik iki 100 metų. Pasak Galeno, Telefas valgė tik tris kartus per dieną, o jo mityba buvo labai paprasta. Pirmojo valgymo metu jam pakakdavo vandeniu virtos košės, sumaišytos su žaliu, aukščiausios kokybės medumi.

    Vėliau, apie septintą valandą arba kiek anksčiau, jis pietaudavo: pirmiausia valgydavo daržoves, o po to ragaujant žuvies arba paukštienos. Vakare Telefas apsiribodavo vien duona, sudrėkinta praskiestu vynu.

    Galenas mini ir įpročius, kurie šiandien kai kam pasirodytų neįprasti. Telefas kasdien mėgo būti įtrinamas alyvuogių aliejumi ir masažuojamas, o maudydavosi tik kelis kartus per mėnesį:

    „Žiemą jis turėjo įprotį maudytis du kartus per mėnesį, vasarą – keturis kartus per mėnesį. Tarpiniais metų laikais jis maudydavosi tris kartus per mėnesį. Tomis dienomis, kai nesimaudydavo, apie trečią valandą būdavo patepamas aliejumi ir trumpai pamasažuojamas.“

    Antrasis Galeno paminėtas ilgaamžis – pagyvenęs gydytojas Antiochas, sulaukęs aštuntos dešimties. Kaip ir Telefas, jis laikėsi paprastos mitybos: rytais dažniausiai valgydavo paskrudintą duoną su medumi. Pietums rinkdavosi žuvį, ypač tokią, kuri buvo sugaunama prie uolų arba gilesniuose vandenyse. Vakarienei jis valgydavo arba košę su oksimeliu (acto ir medaus mišiniu), arba paukštieną su paprastu padažu.

    Be mitybos, Antiochas kasryt eidavo pasivaikščioti. Jis taip pat mėgdavo pasivažinėti vežimu arba būti nešamas po miestą kėdėje, padedant tarnams.

    Galenas pridūrė, kad Antiochas atlikdavo „vyresnio amžiaus žmogui tinkamus pratimus“, ir pabrėžė, jog mankšta turi būti saikinga:

    „Vienas dalykas, kurį reikėtų daryti su vyresniais žmonėmis ankstyvą rytą kaip mankštą: po masažo aliejumi skatinti juos pasivaikščioti ir atlikti pasyvius pratimus nepavargstant, atsižvelgiant į vyresnio žmogaus galimybes.“

    Galiausiai Galenas darė išvadą, kad Antiocho rutina greičiausiai padėjo jam išlikti geros būklės iki pat gyvenimo pabaigos:

    „Taip rūpindamasis savimi senatvėje, Antiochas tęsė iki pat galo, išlaikęs nepakenktus pojūčius ir tvirtas visas galūnes.“

    Galenas pabrėžė, kad Telefą ir Antiochą siejo keli bendri bruožai: jie valgė vos kelis kartus per dieną, rinkosi paprastą maistą (duoną, grūdus, medų, laukinę mėsą) ir kasdien judėjo.

    Senovės autoriai suprato, kad ne visi sulauks 100 ar daugiau. Vis dėlto Lukianas savo esė apie aštuoniasdešimtmečius siūlė paguodą:

    „Kiekvienoje žemėje ir kiekviename klimate žmonės, kurie laikosi tinkamo judėjimo ir sveikatai labiausiai tinkančios mitybos, gyveno ilgai.“

    Jo patarimas paprastas: jei norime gyventi ilgai ir sveikai, verta sekti tais, kurie jau įrodė, kad saikinga mityba, nuoseklus kasdienis judėjimas ir pastovūs įpročiai gali duoti rezultatų.

    Konstantine Panegyres, antikos ir senovės istorijos dėstytojas, „The University of Western Australia“.

  • Išbandžiau 4 plaukų įtrynimus nuo slinkimo: vienas tapo hitu, kitas – visiška nesėkmė

    Išbandžiau 4 plaukų įtrynimus nuo slinkimo: vienas tapo hitu, kitas – visiška nesėkmė

    Mano pažintis su plaukų įtrynimais prasidėjo tą akimirką, kai su siaubu pastebėjau, kad plaukai slenka saujomis. Jei tada būčiau turėjusi dabartines žinias, būčiau sutaupiusi nemažai pinigų. Šiandien dalinuosi patirtimi ir apžvelgiu keturis populiarius produktus: „Anwen Grow Us Tender“, „Pharmaceris H-Stimuforen“, „Hairy Tale Sniffy“ ir „Onlybio Hair In Balance“. Kuris pasiteisino labiausiai, o kuris nuvylė?

    Mano kova dėl tankesnių ir sveikesnių plaukų tęsiasi ne vienerius metus. Retėjantys plaukai smilkinių srityje ir lėtas augimas ilgą laiką nedavė ramybės, todėl įtrynimai tapo viena svarbiausių sąmoningos priežiūros dalių.

    Pirmasis išbandytas produktas buvo jau kultiniu vadinamas „Anwen Grow Us Tender“. Paskatinta gerų atsiliepimų tikėjausi proveržio – ir jis įvyko. Tai vienas iš tų įtrynimų, kurių poveikis matomas plika akimi. Po naudojimo juntamas dilgčiojimas ir šiluma sudarė įspūdį, kad priemonė aktyviai veikia ir skatina kraujotaką. Po kelių savaičių reguliaraus naudojimo pastebėjau daug naujų trumpų plaukelių, vadinamųjų „baby hair“ – plaukai sustiprėjo ir slinko mažiau.

    Vis dėlto verta žinoti, kad tai nėra švelni priemonė. Dėl intensyvaus poveikio maždaug po trijų mėnesių teko padaryti pertrauką, tačiau prie jos periodiškai grįžtu tada, kai norisi stipresnės stimuliacijos.

    Kitas produktas, ilgam apsigyvenęs mano vonioje, – dermokosmetinis „Pharmaceris H-Stimuforen“. Jo griebiausi tada, kai galvos odos būklė buvo prasta, ir nesigailiu. Šio įtrynimo formulė visiškai kitokia nei „Anwen“: jis bekvapis, nesukelia jokio dilgčiojimo, o lengva konsistencija neapsunkina plaukų, todėl patogu naudoti kasdien.

    Derinant su tos pačios linijos šampūnu, rezultatai buvo pastebimi: plaukai atrodė tankesni, atsirado naujų „baby hair“. Nors poveikio teko palaukti ilgiau, šią priemonę vertinu už švelnumą ir stabilų rezultatą. Tai gali būti geras pasirinkimas tiems, kurie ieško patikrintos vaistinės kilmės rutinos ir nemėgsta intensyvių kvapų ar šildančio efekto.

    Ieškodama naujovių atradau „Hairy Tale Sniffy“ – vadinamąjį olfaktorinį įtrynimą, kuris iškart sudomino. Jo veikimas siejamas su plaukų folikuluose esančių uoslės receptorių stimuliacija, naudojant ingredientą „Sandalore“. Iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, bet nusprendžiau pabandyti – ir tai buvo vienas sėkmingiausių pasirinkimų.

    Priemonė pasižymi prabangiu, parfumeriniu kvapu, kuriame juntamos santalmedžio, citrusų ir arbatos natos. Svarbiausia – maždaug po dviejų mėnesių reguliaraus naudojimo pastebėjau naujų plaukelių augimą visoje galvoje. Drąsiai rekomenduočiau ją tiems, kurie ieško efektyvaus produkto su inovatyvia idėja.

    Galiausiai pasilikau priemonę, iš kurios tikėjausi daugiausia, bet ji tapo didžiausiu nusivylimu – „Onlybio Hair In Balance“. Suviliojo pažadai skatinti plaukų augimą ir malonus kvapas, todėl testavau ją kruopščiai ir reguliariai. Deja, nepastebėjau jokių realių pokyčių: neatsirado naujų „baby hair“, o plaukų slinkimas nemažėjo.

    Be to, nors formulė vandeninga, atrodė, kad produktas palieka lengvai lipnų sluoksnį ir sukelia švelnų niežėjimą. Nors kiti šią priemonę giria už galvos odos drėkinimą ir gaivą, mano atveju tai nevirto apčiuopiamais rezultatais.

  • Stulbina: mokslininkai atkūrė 3,7 mln. metų senumo žmogaus giminaičio veidą

    Stulbina: mokslininkai atkūrė 3,7 mln. metų senumo žmogaus giminaičio veidą

    Mokslininkai atkūrė vienos garsiausių homininų fosilijų veidą.

    3,67 mln. metų senumo Australopithecus egzempliorius, pramintas „Little Foot“, yra stebėtinai gerai išsilaikęs, nors jo kaukolė per ilgus tūkstantmečius buvo sutraiškyta ir deformuota, nes buvo įkalinta kieto, į betoną panašaus uolienų sluoksnio.

    Naujame tyrime, kuriam vadovavo paleoantropologė Amélie Beaudet iš „Université de Poitiers“ Prancūzijoje, pirmą kartą skaitmeniniu būdu buvo sudėliotas „Little Foot“ veidas.

    Vėliau komanda išanalizavo rekonstrukciją ir palygino ją su kitais homininais bei beždžionėmis. Tai padėjo užpildyti kai kurias spragas mūsų veido evoliucijos istorijoje – ir geriau suprasti senovinių giminaičių išvaizdą.

    „Little Foot“ pirmą kartą buvo aptiktas 1980 m. „Sterkfontein Cave“ urve Pietų Afrikoje. Kaip sufleruoja pravardė, pirmiausia rasti keturi maži čiurnos kaulai. Tik 1990-aisiais mokslininkai aptiko likusį skeletą, įstrigusį urvo sienoje, o jo atsargus išlaisvinimas iš tvirtos uolienos užtruko dar apie 15 metų.

    Paprastai manoma, kad radinys priklauso Australopithecus genčiai, tačiau tiksliai nustatyti rūšį sudėtinga. Viena priežasčių – per milijonus metų uolienų „kapo“ slėgis ir judėjimas sutraiškė bei suskaldė kaukolę.

    Todėl naujajame tyrime komanda siekė grąžinti kaukolę į pirminę formą. Rentgeno mikro-KT skenavimai buvo atlikti „Diamond Light Source“ sinchrotrone Jungtinėje Karalystėje, o jų pagrindu sukurta skaitmeninė 3D rekonstrukcija, kurios raiška siekė 21 mikrometrą.

    Tada kaulai ir dantys buvo virtualiai atskirti nuo aplinkinės uolienos. Kaukolė suskirstyta į penkis „blokus“, kurie 3D modelyje buvo judinami tarsi dėlionės dalys, bandant juos sugrąžinti į pradinę padėtį.

    Komanda taip pat identifikavo ir išmatavo atskaitos taškus atkurtoje kaukolėje, išanalizavo jos formą ir palygino su kitų Australopithecus egzempliorių kaukolėmis, taip pat šiuolaikinio žmogaus, gorilos, šimpanzės ir orangutano kaukolėmis.

    Paaiškėjo, kad nors „Little Foot“ rasta Pietų Afrikoje, kaukolės dydis ir forma labiau primena Australopithecus egzempliorius iš rytinių žemyno regionų.

    Vis dėlto akiduobių (orbitų) sritis atrodo išskirtinė, palyginti su kitais pavyzdžiais, ir tai gali suteikti papildomų užuominų apie šio hominino evoliucinę istoriją.

    „Evoliucinis spaudimas galėjo veikti būtent akiduobių sritį pietų Afrikos plioceno laikotarpio homininuose, galbūt kartu su aplinkos nestabilumu, kai maisto ištekliai tapo retesni ir sunkiau pastebimi, o „atsarginis“ maistas galėjo reikalauti specifinių regos gebėjimų“, – rašo mokslininkai.

    Tačiau, kaip dažnai nutinka tiriant sudėtingą homininų praeitį, komanda pabrėžia, kad tvirtas išvadas daryti sudėtinga dėl kelių priežasčių.

    Klausimas, kuriai rūšiai priklauso „Little Foot“, vis dar išlieka diskusijų objektu – neatmetama, kad tai netgi galėtų būti nauja rūšis. Be to, tos pačios rūšies patinų ir patelių skirtumai gali būti reikšmingi, o tai apsunkina skirtingų fosilijų priskyrimą.

    Tyrėjai taip pat pripažįsta, kad jų rekonstrukcija yra preliminari ir ateityje galėtų būti patikslinta, nes kai kurių deformacijų ištaisyti nepavyko. Tolesni darbai, anot jų, galėtų padėti dar aiškiau atkurti mūsų senovinių giminaičių veidus.

    Tyrimas publikuotas žurnale Comptes Rendus Palevol.

  • Įdėkite tai į tešlą: duona bus skanesnė, sveikesnė ir ilgiau išliks šviežia

    Naminės duonos kepimas vis dažniau tampa ne tik būdu pasigaminti gardžios, šviežios duonos. Tai ir galimybė sąmoningai formuoti jos konsistenciją, skonį bei prisitaikyti prie savo mitybos poreikių. Tai, ką įdedame į tešlą, neretai svarbiau už pačius pagrindus – miltus, raugą ar mieles. Sėklos, prieskoniai ir džiovinti vaisiai lemia ne tik aromatą: jie daro įtaką duonos drėgnumui, pjūvio struktūrai ir net savijautai po valgymo.

    Kepant namuose lengva įklimpti į monotoniją, nors kartais pakanka visai nedidelių pakeitimų, kad receptas taptų ir skanesnis, ir palankesnis sveikatai. Todėl verta išbandyti derinius, kurie be gero skonio suteikia ir solidžią maistinę vertę.

    Aliejinės sėklos duoną paverčia sotesniu produktu nei įprasta miltinė duona. Linų sėmenys turi daug tirpiųjų skaidulų – augalinio gleivingumo, kuris, susilietęs su vandeniu, brinksta. Tešloje šis procesas padidina drėgmę ir gali lėtinti skrandžio išsituštinimą po valgio.

    Moliūgų sėklos ir saulėgrąžos praturtina kepinį riebalais ir augaliniais baltymais, o toks derinys padeda stabilizuoti virškinimo tempą. Dėl to riekė duonos su sėklomis dažnai pasotina ilgesniam laikui, nors porcija gali būti tokio pat dydžio, tik kiek kaloringesnė. Svarbu nepamiršti sėklų pamirkyti prieš dedant į tešlą: sausos sėklos „išgers“ vandenį iš miltų, o iškepusi duona bus kietesnė ir labiau sukrentanti.

    Be to, aliejinės sėklos suteikia omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių, taip pat magnio ir cinko – medžiagų, svarbių nervų sistemai ir raumenims. Reguliarūs tokie priedai duonoje gali padėti palaikyti tolygesnį energijos lygį po valgio ir sumažinti staigius alkio šuolius tarp valgymų.

    Sėklos turi įtakos ir tam, kiek laiko duona išlieka minkšta. Esminis dalykas – paruošimas. Į tešlą subertos sausos sėklos vandenį ims ne tik kepimo metu, bet ir jau iškepus, todėl minkštimas greičiau sausės ir trupės.

    Išankstinis mirkymas leidžia sėkloms vandenį sugerti dar prieš kepimą, todėl drėgmė tolygiau pasiskirsto visame kepale. Tokia duona lėčiau džiūsta ir kelias dienas išlieka elastinga. Svarbi ir sėklų frakcija: smulkesni gabalėliai lengviau „įsėda“ į tešlos struktūrą, o stambesni gali ją vietomis susilpninti, palikdami ertmes. Tinkamai sudrėkinti priedai taip pat mažina riziką, kad plutelė trūkinės ar kepalas kils netolygiai.

    Prieskoniai veikia kitaip nei sėklos – labiau per aromatą ir eterinius junginius. Kmynai ir juodgrūdė tradiciškai dedami į sunkesnę, ruginę ar pilno grūdo duoną. Jie dažnai padeda geriau jaustis po valgio, ypač kai duonoje daug skaidulų ir riebalų. Intensyvus aromatas neretai sulėtina valgymą ir sumažina norą siekti dar vienos riekės.

    Vis dėlto labai svarbus kiekis: per daug prieskonių užgoš duonos skonį ir ims varginti. Geriausia juos įmaišyti į tešlą, o ne berti vien ant plutelės – tuomet aromatas pasiskirstys tolygiau ir bus švelnesnis. Kmynai ir juodgrūdė suteikia eterinių aliejų ir fenolinių junginių, siejamų su palankesniu virškinimo sistemos darbu. Dėl jų duona gali būti lengviau toleruojama net tuomet, kai joje gausu skaidulų.

    Džiovintas meškinis česnakas dažnai pasiteisina geriau nei šviežias, nes nesuteikia aštrumo ir neįneša perteklinės drėgmės. Kepant jo kvapas tampa švelnus, žolinis, o duona įgauna išskirtinumo. Kaip ir kitais atvejais, geriausia jį dėti tiesiai į tešlą – taip aromatas pasiskirstys per visą kepalą.

    Pakanka nedidelio kiekio, kad duona geriau derėtų su riebesniais priedais ar daržovių užtepėlėmis. Per didelė porcija sunaikins natūralų miltų ir sėklų skonį. Svarbu ir tai, kad džiovintas meškinis česnakas nekeičia duonos struktūros ar drėgnumo, todėl nereikia koreguoti vandens kiekio recepte. Jis taip pat turi natūralių sieros junginių ir polifenolių, kurie siejami su bendra organizmo pusiausvyra.

    Džiovintų vaisių priedas sūrioje duonoje gali iš esmės pakeisti viso kepalo pojūtį net ir tada, kai jų įdedama visai nedaug. Džiovintos slyvos suteikia natūralaus saldumo ir lengvos rūgštelės, o kepant jų minkštimas suminkštėja ir sudrėksta. Dėl to riekė tampa sultingesnė, nors receptas gali beveik nesikeisti. Spanguolės yra ryškesnės, rūgštesnės ir dažniau išlaiko savo formą, todėl labiau tinka tvirtesnei, labiau suspaustai duonai.

    Vaisius verta smulkiai supjaustyti ir iš anksto pamirkyti, kad jie neatimtų vandens iš tešlos. Tuomet saldus akcentas pabrėš sėklų ir prieskonių skonį, bet neužgoš sūrumo. Džiovintos slyvos suteikia skaidulų ir fenolinių junginių, o spanguolėse gausu organinių rūgščių ir polifenolių. Nedideliais kiekiais tokie priedai paprastai nesukelia staigaus duonos glikeminės apkrovos šuolio, tačiau prideda naudingų medžiagų.

    Kepant namuose galima rinktis vieną dominuojantį priedą arba apgalvotą kelių ingredientų derinį, svarbiausia – laikytis proporcijų. Jei renkatės vieną priedą, dažniausiai saugiausi yra moliūgų sėklos arba saulėgrąžos, nes jos stipriai neiškraipo miltų skonio. Kepalui iš maždaug 500 g miltų gera pradžia – 30–40 g vienos rūšies sėklų arba iki 50–70 g, jei maišote kelias rūšis. Skoningai dera moliūgų sėklos su saulėgrąžomis arba moliūgų sėklos su linų sėmenimis: moliūgas suteikia struktūrą, o linai padeda stabilizuoti drėgmę. Prie tokio pagrindo kaip vienintelis aromatinis akcentas tinka meškinis česnakas.

    Prieskonių paprastai pakanka 1–2 arbatinių šaukštelių kmynų arba juodgrūdės – didesnis kiekis gali užgožti skonį. Kmynai dažnai geriausiai „sutaria“ su saulėgrąžomis, o juodgrūdė – su moliūgų sėklomis. Džiovinti vaisiai dažniau dera su sėklomis nei su prieskoniais, todėl jų verta dėti saikingai: iki 30–40 g pusės kilogramo kepalui. Džiovintos slyvos tinka su moliūgų sėklomis, o spanguolės – su saulėgrąžomis. Tokios proporcijos padeda išlaikyti skonio balansą ir taisyklingą kepalo struktūrą.

    Naminė duona leidžia valdyti skonį, tekstūrą ir tai, kiek ji „stipri“ valgyme. Pakanka laikytis kelių paprastų principų ir nemaišyti priedų atsitiktinai. Tinkamai parinktos sėklos, prieskoniai ir džiovinti vaisiai padeda iškepti duoną, kuri yra skani, universali ir lengvai pritaikoma kasdienėje mityboje. Galiausiai būtent saikas ir dermė nulemia, ar kepalas bus malonus ir ilgiau išliks šviežias, ar greitai taps nuobodus, sausas ir trupantis.

  • Šis kosmetikos hitas išstumia makiažo pagrindą: oda atrodo natūraliai net vasarą

    Šis kosmetikos hitas išstumia makiažo pagrindą: oda atrodo natūraliai net vasarą

    Vis daugiau moterų atsisako sunkių, stipriai maskuojančių makiažo pagrindų ir renkasi natūralų odos vaizdą. Jei ir jums atsibodo „kaukės“ efektas, o šiltuoju metų laiku norisi lengvesnės alternatyvos, verta išbandyti priemones, kurios suvienodina odos atspalvį ir kartu ją puoselėja.

    Pastaruoju metu natūralumo tendencija tik stiprėja: socialiniuose tinkluose moterys vis dažniau kalba apie lengvesnį makiažą, mažiau dengiančias tekstūras ir didesnį dėmesį odos priežiūrai. Artėjant vasarai daugelis ieško produktų, kurie drėkintų, padėtų stiprinti odos apsauginį barjerą ir tik švelniai sulygintų odos toną, nepalikdami „kaukės“ įspūdžio.

    Vienas geriausiai žinomų pasirinkimų – BB kremai. Juos savo asortimente turi beveik visi kosmetikos gamintojai, o pagrindinis jų privalumas – lengvesnė tekstūra ir natūralesnis rezultatas.

    Vis dėlto BB kremai ne visada pateisina lūkesčius. Dažna problema – suderinamumas su aukšto SPF apsauga: kai kurios formulės gali susivelti, „susikaupuoti“ ar tiesiog atrodyti netvarkingai. Taip pat neretai sudėtinga išsirinkti tinkamą atspalvį, nes dažnai siūlomi vos keli variantai, pavyzdžiui, šviesus, vidutinis ir tamsus. Jei jūsų odos tonas yra tarp dviejų, idealiai pritaikyti priemonę gali būti sunku.

    Be to, ilgainiui išauga ir lūkesčiai: norisi ne tik drėkinimo bei atspalvio suvienodinimo, bet ir realios papildomos priežiūros – aktyviųjų ingredientų, kurie gerintų odos būklę. Dėl to vis daugiau dėmesio sulaukia CC kremai.

    CC kremai dažnai laikomi viena geriausių alternatyvų makiažo pagrindui. Šiuolaikinės formulės neretai praturtinamos aktyviaisiais ingredientais, pavyzdžiui, azijinės centelės ekstraktu, hialurono rūgštimi ar papildoma SPF apsauga. Be to, jų atspalviai paprastai geriau prisitaiko prie odos, todėl rezultatas atrodo natūraliai švytintis ir tolygesnis.

    Populiarūs ir koreguojantys žalsvi kremai, kurie pasiskirstę ant odos aktyvuojasi nuo šilumos ir susilieja su natūraliu atspalviu. Tai leidžia be sąžinės graužaties atidėti į šalį stipriai dengiančius produktus ir mėgautis lengva, „kvėpuojančia“ oda.

    Renkantis CC kremą verta atkreipti dėmesį į drėkinančią formulę ir sudėtį: naudingi gali būti, pavyzdžiui, peptidai, kurie prisideda prie odos elastingumo ir padeda saugoti nuo išsausėjimo. Šios priemonės ypač pasiteisina šiltesniais mėnesiais, kai norisi gaivesnio, lengvesnio makiažo.

  • Ši namų plaukų kaukė tapo sensacija: pigūs ingredientai, o efektai – stulbinantys

    Ši namų plaukų kaukė tapo sensacija: pigūs ingredientai, o efektai – stulbinantys

    Rytais būdavo nelengva. Atsikeldavau, pažvelgdavau į veidrodį ir su atodūsiu nuo pagalvės surinkdavau dar vieną pluoštą iškritusių plaukų. Kadaise vešli šukuosena vis labiau retėjo, o kartu tirpo ir pasitikėjimas savimi. Išbandžiau brangias procedūras, specializuotus šampūnus ir galvos odos įtrynimus, žadėjusius stebuklus. Rezultatai buvo menki, o piniginė – vis tuštesnė.

    Viskas pasikeitė vieną dieną, kai vartydama seną močiutės sąsiuvinį užtikau trumpą pastabą apie „stiprinančią kaukę“. Ingredientai pasirodė tokie paprasti, kad daugumą jų jau turėjau virtuvėje. Nusprendžiau pabandyti – juk neturėjau ką prarasti. Po kelių savaičių reguliaraus naudojimo pastebėjau kai ką netikėto: plaukai ne tik nustojo kristi taip intensyviai, bet tapo akivaizdžiai storesni, tvirtesni ir gyvybingesni. Atsirado ir daugybė trumpų naujų plaukelių.

    Štai mano „paslaptis“ – paprasta namų kaukė, kuriai reikės:

    • 1 kiaušinio trynio – tai baltymų šaltinis, padedantis stiprinti plauko struktūrą.

    • 2 šaukštų natūralaus jogurto – papildoma baltymų porcija ir pagalba galvos odos būklei.

    • 1 šaukšto medaus – natūralus drėkiklis, suteikiantis elastingumo ir žvilgesio.

    • 1 šaukšto ricinų aliejaus – seniai žinomo dėl stiprinančio poveikio ir dažnai siejamo su plaukų augimo skatinimu.

    Visus ingredientus kruopščiai sumaišau dubenėlyje, kol masė tampa vientisa ir lygi.

    Naudojimas toks pat paprastas kaip ir paruošimas. Mišinį tepu ant sausų arba šiek tiek drėgnų plaukų, daugiausia dėmesio skirdama galvos odai. Kelias minutes švelniai įmasažuoju pirštų pagalvėlėmis, kad suaktyvinčiau kraujotaką, o likusią kaukės dalį paskirstau per visą plaukų ilgį.

    Kad poveikis būtų stipresnis, užsidedu plėvelinę kepuraitę ir apvynioju galvą rankšluosčiu. Šiluma padeda veikliosioms medžiagoms geriau įsigerti į plauką ir galvos odą. Kaukę laikau mažiausiai 30 minučių, o jei turiu laiko – net iki valandos. Tuomet viską kruopščiai nuplaunu drungnu vandeniu ir išplaunu plaukus švelniu šampūnu.

    Ilgą laiką vengiau dažnesnio plaukų plovimo, tikėdama populiariu mitu, kad tai skatina slinkimą. Pasirodo, tai netiesa. Reguliarus ir, svarbiausia, taisyklingas plovimas yra svarbus galvos odos sveikatai. Nuvalius riebalų perteklių ir nešvarumus, sudaromos geresnės sąlygos augti naujiems, stipriems plaukams. Be to, švelnus masažas plovimo metu gali padėti suaktyvinti kraujotaką ir sustiprinti plaukų šaknis.

    Pabaigai – keli praktiški patarimai, kurie gali padėti pasiekti geresnių rezultatų.

    Pirma, svarbiausia yra reguliarumas, todėl kaukę verta naudoti nuosekliai – geriausia 1–2 kartus per savaitę.

    Antra, stebėkite savo plaukų būklę ir nepamirškite pusiausvyros tarp baltymų, drėkiklių ir aliejinių komponentų. Jei po kurio laiko plaukai tampa standūs ir šiurkštūs, tai gali reikšti, kad baltymų per daug – tuomet kuriam laikui kaukę atidėkite ir daugiau dėmesio skirkite drėkinimui bei maitinimui.

    Trečia, svarbiausias patarimas – apsišarvuokite kantrybe. Pastebimi plaukų tankėjimo pokyčiai užtrunka, nes plaukai auga natūraliu tempu. Tačiau nuosekli ir sąmoninga priežiūra dažniausiai anksčiau ar vėliau duoda laukiamų rezultatų.

  • Dorzucają tai į močiutės lašinius: skonis sustiprėja labiau nei nuo spirgučių

    Pievagrybių priedas suteikia užtepėlei visiškai naują, sodresnę tekstūrą ir padaro ją lengvesnę nei vien mėsa paremta versija. Pievagrybiai puikiai sugeria ištirpintų lašinių aromatą, o apkepti įgauna lengvą traškumą, kuris maloniai kontrastuoja su kremine baze. Tai puiki alternatyva tiems, kurie nori įvairovės arba siekia sumažinti sunkių spirgučių kiekį mityboje, bet nenori atsisakyti pilno, naminio skonio.

    Jei norite, kad užtepėlė pakiltų į aukštesnį kulinarinį lygį, verta pritaikyti vieną patikrintą triuką. Į masę, šalia pievagrybių, galima įmaišyti smulkiai į miltelius sumaltų džiovintų miško grybų. Vos vienas arbatinis šaukštelis tokios grybų „dulksnos“ veikia kaip natūralus skonio stipriklis, išryškinantis tai, kas geriausia grybų skonyje ir taukuose.

    Džiovintų grybų milteliai (pavyzdžiui, baravykų ar raudonviršių) akimirksniu susijungia su riebalais ir tolygiai paskirsto skonį visame stiklainyje. Dėl to kiekviena duonos riekė skamba taip, lyg užtepėlė būtų pagaminta iš kilniausių miško gėrybių.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

    Toks grybais pagardintas smalcas geriausiai tinka ant riekės kaimiškos raugintos duonos. Puikiai dera ir rauginti agurkai arba marinuoti grybai. Skanaus!

  • 75-erių „Daktarės Kvin“ žvaigždė pribloškė „TikTok“: tokios formos pavydi ir 20-metės

    75-erių „Daktarės Kvin“ žvaigždė pribloškė „TikTok“: tokios formos pavydi ir 20-metės

    Nedaug yra 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo dešimtmečio žiūrovų, kurie nebūtų girdėję apie Jane Seymour. Lenkijos auditorijai ji labiausiai įsiminė kaip serialo „Daktarė Kvin“ (angl. „Dr. Quinn“) herojė Mikaela Kvin. Aktorei buvo 42-eji, kai ji pirmą kartą įkūnijo šį vaidmenį, o nuo tada praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai.

    Už darbą seriale Jane Seymour pelnė „Auksinį gaublį“ ir du kartus buvo nominuota „Emmy“ apdovanojimui. Serialo filmavimai prasidėjo 1993 m., o paskutinė žiūrovų pamėgto projekto serija parodyta 1998 m. Nors nuo pirmos filmavimo dienos praėjo jau 33 metai, aktorė ir šiandien atrodo puikiai – tiek, kad po jos vaizdo įrašu „TikTok“ pasirodė juokų, esą ji tikriausiai yra vampyrė ir todėl išlieka amžinai jauna.

    Tokias kalbas paskatino naujausias Jane Seymour įrašas „TikTok“. Jame aktorė, vilkėdama aptemptas sportines tampres ir sportinę liemenėlę, demonstruoja savo treniruotę. Nors figūra galėtų sužavėti ne vieną 20-metę, didžiausią įspūdį, anot komentatorių, palieka jos sportinė forma – aktorei dabar 75-eri.

    Interneto vartotojai komentaruose prašė atskleisti, kaip ji palaiko tokią būklę. Jane Seymour teigia, kad reguliariai sportuoja – lankosi sporto salėje ir užsiima pilatesu. Paklausta apie mitybą, ji atsakė, jog dažniausiai renkasi daug šviežių daržovių ir vaisių, taip pat pažadėjo nufilmuoti vaizdo įrašą apie savo kasdienį valgiaraštį.

    Po įrašu pasipylė komplimentai ir susižavėjimo kupinos reakcijos. Štai keli iš jų:

    „Ką turi omenyje rašydamas 75? Mėnesius?“

    „Atrodai neįtikėtinai.“

    „Išsisaugojau šį vaizdo įrašą, kad galėčiau rodyti klientams, ką duoda nuoseklumas ir disciplina.“

    „Pagalvojau: OHO, 75, o tada pamačiau, kad tai Jane Seymour. Ji jau kurį laiką įrodo, kad amžius – tik skaičius, bet norint būti taip sveikai, vien tik sėkmės neužtenka.“

    „Tu esi riboto leidimo. Taip tave matau.“

    Visgi tarp pagyrų pasitaikė ir skeptiškesnių nuomonių. Kai kurie komentatoriai teigė, kad išlaikyti gerą formą esą daug lengviau turint daug pinigų, privačių trenerių ir aukščiausios kokybės įrangą.

    Tačiau gerbėjai aktorę gynė, pabrėždami, kad sportuoti galima ir be brangios įrangos ar asmeninio trenerio, o svarbiausia – noras ir disciplina. Dalis komentatorių taip pat rašė, jog Jane Seymour pavyzdys juos įkvepia labiau rūpintis savimi ir judėti reguliariai.

  • Kalėdinės gėlės, kurios namus puoš ir po švenčių: ekspertų patarimai, kaip prižiūrėti

    Žydintys kambariniai augalai padeda prailginti šventinę nuotaiką ir namams suteikia jaukumo net ir pasibaigus pagrindinėms Kalėdų dienoms. Ciklamenai, azalijos, kalėdinė žvaigždė ar amarilis gali džiuginti ilgiau, jei žinosite, kur juos statyti ir kaip tinkamai laistyti. Žemiau – aiškūs patarimai, kaip šiuos augalus auginti taip, kad jie kuo ilgiau išliktų dekoratyvūs.

    Viena populiariausių šventinio laikotarpio gėlių – azalija. Dažniausiai šiuo metu pasirenkamos raudonais arba baltais žiedais žydinčios azalijos, tačiau galima rasti ir kitų spalvų, taip pat dvispalvių veislių. Azalijos kilusios iš Kinijos ir Japonijos, o jų žydėjimas paprastai trunka apie 6–8 savaites. Perkant svarbu atkreipti dėmesį, kad bent trečdalis pumpurų jau rodytų spalvą – taip didesnė tikimybė, kad augalas namuose žydės ilgiau.

    Azalijoms geriausia tinka vėsesnė aplinka – apie 15 °C, nors buityje tokią temperatūrą išlaikyti ne visada paprasta. Šis augalas mėgsta drėgmę: žemė vazone turėtų būti nuolat labai drėgna, tačiau ne permirkusi. Laistymui labiausiai tinka minkštas vanduo, nes azalijos jautrios kalkėms. Jei įmanoma, verta rinktis lietaus vandenį.

    Ciklamenai vertinami dėl dekoratyvių, ryškių žiedų, kurie gali būti balti, rožiniai, violetiniai ar raudoni, kartais – net ir maloniai kvepiantys. Tai klasikiniai vazoniniai augalai, tačiau jie tinka ir šventinėms kompozicijoms, derinant su kitomis skintomis gėlėmis. Dažniausiai pasirenkami ciklamenai raudonais, baltais, rožiniais ar alyviniais žiedais ir širdiškais lapais, papuoštais šviesesniais raštais.

    Šiltoje patalpoje ciklamenai peržydi greičiau, todėl juos geriau laikyti pusiau pavėsyje ir kiek vėsiau – optimali temperatūra 12–18 °C. Dėl to jie ypač tinka virtuvei ar miegamajam. Pastaruoju metu prekyboje pasitaiko ir mini ciklamenų, kurie kambario temperatūrą toleruoja geriau. Laistyti rekomenduojama į lėkštelę, geriausia – minkštu vandeniu. Nužydėjusius žiedus kartu su koteliu patogu pašalinti atsargiai išsukant.

    Sunkiai įsivaizduojamas šventinis laikotarpis be kalėdinės žvaigždės, kilusios iš Meksikos. Lotyniškai ji vadinama Euphorbia pulcherrima arba Poinsettia pulcherrima. Didžiausią dekoratyvumą suteikia ryškūs pažiedlapiai, kurie dažnai palaikomi žiedais. Nors tradiciškai jie būna sodriai raudoni, šiandien galima rasti ir rožinių, lašišinių, gelsvų ar net dvispalvių variantų.

    Kalėdinė žvaigždė mėgsta pastovią kambario temperatūrą – apie 16–20 °C – ir tolygiai drėgną substratą. Naudinga kartais apipurkšti lapus, o augalą laikyti šviesioje vietoje, saugant nuo tiesioginių saulės spindulių. Laistymui tinka drungnas vanduo, o kartą per savaitę augalą patariama patręšti. Jei patalpoje oras per sausas, lapai gali pradėti kristi, todėl kalėdinės žvaigždės nereikėtų statyti šalia radiatorių ar kitų šilumos šaltinių.

    Amarilis (dar vadinamas hippeastru) išsiskiria stambiais žiedais, išauga ant ilgo stiebo ir gali būti įvairių spalvų, įskaitant dvispalvius derinius, tačiau dažniausiai sutinkami raudoni ir balti atspalviai. Įsigijus amarilį verta atkreipti dėmesį, kad jis neretai būna pasodintas į ne patį tinkamiausią substratą.

    Pirmas žingsnis sėkmingai priežiūrai – persodinti į kokybišką, purią ir laidžią žemę. Svogūną reikėtų sodinti taip, kad virš substrato liktų maždaug nuo pusės iki dviejų trečdalių jo aukščio. Pasodinus augalą reikia lengvai palaistyti ir pastatyti šviesioje vietoje, kur temperatūra siekia apie 22–25 °C. Reguliarią gausesnę laistymo rutiną patartina pradėti tik tada, kai žiedstiebis paauga kelis centimetrus.

    Šventines gėlių kompozicijas galite susikurti ir patys – tereikia kelių sezoninių augalų, žalumos ir tinkamo indo.

  • Silvestro stalas atrodys kaip iš žurnalo: 30 įspūdingų servetėlių lankstymo idėjų

    Ruošiate silvestro vaišes ir norite sukurti nepamirštamą atmosferą? Be staltiesės ir dailių indų, nepamirškite servetėlių. Nesvarbu, ar jos bus medžiaginės, ar popierinės – įdomiai sulankstytos jos akimirksniu virsta efektinga šventinio stalo dekoracija.

    Paruoškite stalą didžiausiam metų vakarėliui ir išmokite sulankstyti servetėlę į kalėdinės žvaigždės formą. Ypač gražiai ji atrodo iš tamsiai raudonų medžiaginių servetėlių, tačiau puikiai pavyks ir su popierinėmis.

    Derinant ją su šventiška staltiese ir spalvingais indais, visa stalo kompozicija atrodys tiesiog įspūdingai.

    Rinkdamiesi servetėlių spalvą, atsižvelkite ne tik į staltiesę, bet ir į stalo įrankių atspalvį. Pavyzdžiui, auksinės spalvos įrankiai itin elegantiškai atrodo baltame audinyje.

    Raudona servetėlė ypač puošniai atrodo sulankstyta į aštuoniakampę žvaigždę.

    Taip pat verta išmokti servetėlę sulankstyti į kišenėlę stalo įrankiams. Prie tokios kišenėlės galima pritvirtinti ir vardų korteles, kad kiekvienas iš karto rastų savo vietą.

    Jeigu prie įrankių dar įkomponuosite mažą dekoraciją, visas stalas atrodys kur kas šventiškiau.

    Paprastą popierinį kūgį suformuoti pavyks kiekvienam.

    Balto audinio servetėlės su juodomis linijomis atrodo itin elegantiškai, ypač jei į jas įvyniosite auksinius įrankius.

    Tiesa, auksiniai stalo įrankiai gerai atrodo beveik bet kokiuose spalvų deriniuose.

    O jeigu norite sukurti prabangos įspūdį, rinkitės juodą stalo padėklą ar tamsų stalo serviravimą.

    Norite nustebinti svečius? Servetėlės, sulankstytos rožės forma, tam tikrai padės.

    Mėgstate minimalizmą ir turite medžiaginių servetėlių? Išbandykite paprastą idėją: pridėkite cinamono lazdelę ir mažą šakelę – žiemos nuotaika garantuota.

    Jei jums patinka lankstiniai eglutės forma, silvestras – paskutinė proga tai išnaudoti. Kitas kartas bus jau po metų.

    Dar viena eglutės variacija – šįkart su maža dekoracija, pavyzdžiui, skanios šokolado plytelės gabalėliu.

    Eglutę galite papuošti ir ryškesniu kaspinu.

    Jei servetėlių lankstymas nėra jūsų stiprioji pusė, įsigykite žiedus – su jais servetėlė lėkštėje visada atrodys tvarkingai ir elegantiškai.

    Paprastą žiedą nesunku pasigaminti ir patiems, pavyzdžiui, iš karoliukų.

    Su žiedu lengvai suformuosite ir dailias kaspinėlio formas.

    Arba gėlės motyvą.

    Jeigu turite didesnę servetėlę, būtinai išbandykite vėduoklės formą.

    Naudodami standesnes, medžiagines servetėles, su žiedu galite sukurti net mažą, į puokštę panašų akcentą.

    Jei svečiai atvyksta pasipuošę, juos tikrai pradžiugins servetėlės, sulankstytos tarsi moteriška suknelė.

    Pasitelkę paprastas baltas servetėles ir dekoratyvinį žiedą, sukursite elegantišką ir praktišką stalo puošmeną.

    Prabangi medžiaginė servetėlė ir džiuto virvelė – atrodo nesuderinama? Visai ne: toks kontrastas gali atrodyti labai stilingai.

    Iš raudonų servetėlių lengvai sulankstysite širdį – tai puikiai tiks jaukiam pasisėdėjimui su artimiausiais draugais.

    Galbūt anksčiau net nepagalvojote, kad servetėlę galima lankstyti ir aplink taurę: taip papuošite jos kojelę ir kartu apsaugosite staltiesę, kad gėrimas nenutekėtų.

    Servetėlę galima dailiai įkomponuoti ir pačioje taurėje.

    Kai servetėlės yra tokios pačios spalvos kaip staltiesė, vaizdas atrodo harmoningai. Tačiau dar geresnį įspūdį sukursite, jei serviruodami suderinsite dvi ar tris pagrindines spalvas.

    Jeigu liko kalėdinių dekoracijų ir turite tos pačios spalvos servetėles, kiekvienam svečiui galite sukurti po mažą asmeninį angelėlį.

    Puikiai tiks ir elegantiškos karūnos forma.