CP v2

Category: Energetika

  • Saulės elektrinė, kuri turėjo gaminti energiją: mokslininkai po moduliais aptiko šimtus rūšių

    Saulės elektrinė, kuri turėjo gaminti energiją: mokslininkai po moduliais aptiko šimtus rūšių

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su švaresne elektros gamyba ir mažesnėmis emisijomis, tačiau nauji tyrimai rodo dar vieną svarbų efektą. Kai dalis parkų planuojami nepaliekant žemės plikos, o įrenginių teritorijos prižiūrimos tausojančiai, po moduliais gali formuotis netikėtai turtingos buveinės.

    Vokietijoje atliktuose biologinės įvairovės stebėjimuose antžeminiuose saulės parkuose užfiksuota daugiau kaip 300 augalų rūšių. Kartu identifikuota per 30 žiogų ir skėrių rūšių, o taip pat registruota 13 skirtingų šikšnosparnių rūšių, besinaudojančių tokiose teritorijose susiklosčiusiomis sąlygomis.

    Kas keičiasi po moduliais?

    Pagrindinis skirtumas atsiranda tada, kai parkų plėtra derinama su vietine augalija ir ribojama intensyvi žemės dirbimo praktika. Dalis saulės elektrinių teritorijų yra aptvertos, rečiau trikdomos žmonių, jose paprastai nevyksta arimas ir sumažėja pesticidų bei herbicidų naudojimo poreikis.

    Modulių metamas šešėlis ir jų suformuojamas mikroklimatas taip pat turi įtakos: dirva dažniau išlaiko drėgmę, temperatūrų svyravimai tampa švelnesni. Tokios sąlygos palankios daugiametėms žolėms ir laukinėms gėlėms, kurios savo šaknimis stabilizuoja dirvožemį ir mažina erozijos riziką.

    Kodėl tai svarbu biologinei įvairovei?

    Įvairesnė augalija reiškia daugiau maisto ir slėptuvių vabzdžiams, o vabzdžių gausa pritraukia aukštesnių mitybos grandžių gyvūnus. Šikšnosparniai, kurie minta skraidančiais vabzdžiais, tokiuose plotuose gali rasti daugiau grobio, ypač jei aplinkinėse teritorijose vyrauja intensyvus žemės ūkis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad saulės parkai savaime nėra garantuota „gamtos oazė“: daug lemia projektavimo ir priežiūros sprendimai. Jei teritorija nuolat šienaujama iki plikos vejos, dažnai trikdoma technikos arba naudojamos cheminės priemonės, biologinės įvairovės nauda gali būti gerokai mažesnė.

    Ką tai gali reikšti ateities projektams?

    Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje spartėja, todėl didėja ir konkurencija dėl žemės naudojimo. Dėl to vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip mažinti infrastruktūros poveikį kraštovaizdžiui ir gamtai, o kartu išlaikyti ekonominį projektų gyvybingumą.

    Praktikoje tai reiškia aiškesnį dėmesį vietinių augalų mišiniams, švelnesniam šienavimo režimui, buveinių fragmentacijos mažinimui ir ilgalaikiam monitoringui. Tyrimai rodo, kad suderinus energijos gamybą su ekologiniais tikslais, saulės elektrinės gali tapti ne tik klimato politikos, bet ir biologinės įvairovės stiprinimo dalimi.

    Tokie rezultatai nekeičia fakto, kad kiekvienas projektas turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į vietos ekosistemas ir saugomas teritorijas. Vis dėlto vis daugiau duomenų leidžia teigti: gerai suplanuota saulės elektrinė kartais sukuria sąlygas gamtai atsikurti ten, kur to mažiausiai tikėtasi.

  • Saulės elektrinių parkai netikėtai tapo buveinėmis: lapės ėmė naudoti paneles kaip savo teritorijos dalį

    Saulės elektrinių parkai netikėtai tapo buveinėmis: lapės ėmė naudoti paneles kaip savo teritorijos dalį

    Saulės elektrinių parkai paprastai projektuojami kaip uždaros infrastruktūros teritorijos, tačiau kai kuriose vietose jie netikėtai ima veikti ir kaip laukinės gamtos prieglobstis. Tyrėjų stebėjimai rodo, kad aptvertose, retai trikdomose teritorijose gyvūnai randa maisto, pavėsį ir santykinę ramybę.

    Vienas daugiausiai dėmesio sulaukusių pavyzdžių siejamas su San Chuakino smulkia lape, gyvenančia Kalifornijos Centrinėje slėnyje. Šios rūšies populiacija ilgą laiką mažėjo dėl buveinių nykimo, kurį lėmė intensyvi žemdirbystė, urbanizacija ir infrastruktūros plėtra.

    Saulės parkuose lapės neapsiribojo vien trumpalaikiu užklydimu: jos pradėjo reguliariai naudoti teritoriją, ieškoti grobio ir įsirengti urvus. Prie to prisidėjo keli veiksniai, kurie tokiose vietose susiklosto natūraliai: ribotas žmonių judėjimas, mažesnis triukšmas ir stabilios sąlygos po statybų pabaigos.

    Aptvėrimas, pirmiausia skirtas objekto apsaugai, kai kuriais atvejais tapo papildoma kliūtimi didesniems plėšrūnams. Tuo pat metu po saulės moduliais susiformuoja pavėsis, o mikroklimatas gali būti švelnesnis per karščius, todėl daliai gyvūnų lengviau išvengti perkaitimo ir išlaikyti aktyvumą.

    Ne mažiau svarbi ir ekosistemos grandinė: jei po moduliais paliekama ar sąmoningai formuojama augalija, į teritoriją ateina vabzdžiai, vėliau graužikai ir kitas smulkus grobis. Tokia maisto bazė sudaro sąlygas įsitvirtinti ir plėšrūnams, todėl saulės parkas kai kur virsta ne vien techniniu objektu, o tam tikru mozaikiniu kraštovaizdžiu.

    Kas lemia, ar tai veiks?

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra automatinis scenarijus kiekviename projekte. Reikšmę turi vieta, sklypo dydis, aplinkinių buveinių būklė, priežiūros praktikos ir tai, ar teritorija po moduliais paliekama gyvybei, ar paverčiama sterilia danga.

    Didelę įtaką daro ir tvarkymo sprendimai: kaip dažnai šienaujama, ar naudojamos cheminės priemonės, kaip planuojamas apšvietimas naktį ir ar paliekami koridoriai judėjimui. Net nedideli pakeitimai gali nulemti, ar parkas bus neutralus, ar taps palankus skirtingoms rūšims.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Diskusijose dėl atsinaujinančios energetikos plėtros vienas opiausių klausimų yra žemės naudojimas ir poveikis biologinei įvairovei. Šis atvejis rodo, kad tinkamai suplanuoti saulės parkai gali ne tik mažinti emisijas energetikos sektoriuje, bet ir tam tikromis sąlygomis prisidėti prie rūšių apsaugos.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja atsargumą: būtini ilgalaikiai stebėjimai, kad būtų aišku, ar gyvūnams tai iš tiesų saugi buveinė, ar tik laikinas prisitaikymas. Praktikoje tai reiškia daugiau monitoringo, aiškesnius gamtosauginius kriterijus ir projektavimą, kuris iš anksto numato sambūvį su laukine fauna.

    Ką tai gali pakeisti ateityje?

    Jei tokios praktikos pasiteisina, jos gali paveikti ir reglamentavimą, ir investuotojų požiūrį į projektų planavimą. Saulės parkai vis dažniau vertinami ne vien pagal pagamintą elektros kiekį, bet ir pagal tai, kaip jie įsilieja į kraštovaizdį bei kokį poveikį daro vietos ekosistemoms.

    San Chuakino lapių pavyzdys tapo signalu, kad energetikos infrastruktūra kai kur gali atlikti ir netikėtą funkciją. Tai nereiškia, kad technologijos pakeis natūralias buveines, tačiau gali atverti realistišką kryptį, kaip plėtra gali būti derinama su biologinės įvairovės apsauga.

  • Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas per pastaruosius metus tapo ryškiu paradoksu JAV atsinaujinančios energetikos žemėlapyje: valstija nagrinėja itin daug vėjo ir saulės elektrinių leidimų, tačiau kartu dažniau nei kitos stabdo ar praranda projektus dar iki galutinio sprendimo. Tai rodo recenzuotas tyrimas, apėmęs 19 valstijų ir kelių šimtų projektų paraiškas.

    Tyrėjai išskiria, kad vien paraiškų skaičius pats savaime nereiškia palankios aplinkos investuotojams. Ohajo pavyzdys atskleidžia, jog net ir formaliai neblogas patvirtinimo rodiklis gali slėpti didelį neapibrėžtumą, kai nemaža dalis iniciatyvų žlunga dėl atmetimų arba vystytojų sprendimo pasitraukti.

    Skaičiai, kurie išsiskiria

    Tyrime analizuotos vėjo ir saulės elektrinių paraiškos, pateiktos nuo 2015 iki 2024 metų, iš viso 460 projektų 19 valstijų. Bendras vaizdas buvo palyginti stabilus: daugumoje valstijų patvirtinama apie 90 proc. paraiškų, o įprastas laukimo laikas siekia maždaug vienus metus.

    Ohajas šiame kontekste tapo išskirtiniu atveju. Valstija per tirtą laikotarpį išnagrinėjo 61 projektą, daugiau nei bet kuri kita tyrime dalyvavusi valstija, tačiau taip pat fiksavo didžiausią atmetimų skaičių ir nemažai atvejų, kai vystytojai pasitraukė dar nepriėmus sprendimo.

    Kas pasikeitė po 2021 metų?

    Lūžio tašku tyrėjai įvardija 2021 metais priimtą teisės aktą, suteikusį savivaldos lygmeniui daugiau galios riboti didelio masto vėjo ir saulės projektus. Idėja buvo stiprinti vietos bendruomenių balsą, tačiau praktikoje tai sukūrė naują rizikos sluoksnį net projektams, kurie jau buvo patekę į leidimų išdavimo procesą.

    Tyrime pažymima, kad po šių pokyčių leidimus išduodančios institucijos sprendimuose pradėjo daug labiau remtis vietos pasipriešinimu. Dėl to, pasak analitikų, net ir techniškai parengti projektai susiduria su sunkiai prognozuojamu rezultatu, o vieninga vietos politikų ar gyventojų nepritarimo pozicija kai kuriais atvejais tampa lemiamu faktoriumi.

    Vystytojų reakcija ir teisiniai ginčai

    Padidėjęs neapibrėžtumas paveikė ir vystytojų elgesį: dalis bendrovių viešai deklaravo nebenorinčios tęsti plėtros valstijoje, o kiti projektai įstrigo teisiniuose ginčuose. Kai kurios įmonės siekia įrodyti, kad sprendimų kriterijai taikomi nevienodai, o procesas tampa sunkiai planuojamas tiek terminų, tiek sąnaudų prasme.

    „Tai tapo rusiškos ruletės žaidimu, ir mes jo daugiau nežaisime“, – sakė vienos plėtotojų bendrovės atstovas, komentuodamas sprendimą nebetęsti projektų Ohajuje.

    Kartu pabrėžiama, kad investuotojams svarbu ne tik galutiniai patvirtinimo procentai, bet ir tai, kiek projektų realiai pasiekia sprendimo stadiją. Jei reikšminga dalis iniciatyvų pasitraukia proceso metu, regionas praranda tiek planuotą generaciją, tiek su ja susijusias darbo vietas ir mokesčių pajamas.

    Ohajo leidimus administruojanti institucija kritikuoja tokį vertinimą ir akcentuoja, kad bendras patvirtintų projektų skaičius išlieka didelis, o patvirtinimo rodiklis, vertinant ilgesnį laikotarpį, panašus į kai kurių kitų valstijų. Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ankstesniais metais, kai projektai buvo tvirtinami beveik automatiškai, statistika „išlygina“ vėlesnį griežtesnį etapą, todėl vien bendras vidurkis gali klaidinti.

    Tyrimo autoriai teigia, kad Ohajo atvejis atskleidžia platesnę problemą: dalyje valstijų sprendimų priėmimas persikelia į vietos lygmenį, kur informacija apie procesus ir priežastis dažnai nėra sistemingai kaupiama. Dėl to tampa sunkiau suprasti, kur ir kodėl atsinaujinančios energetikos projektai stringa, net jei nacionaliniu mastu leidimų išdavimas atrodo gana sėkmingas.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūroje statomi vėjo parkai padeda mažinti iškastinio kuro naudojimą, tačiau nauji tyrimai rodo ir kitą pusę: kai kuriose teritorijose jūriniai paukščiai ima vengti vietų, kuriose anksčiau maitinosi ar ilsėjosi. Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis priklauso nuo vietos, rūšių ir parko dydžio, tačiau tendencija kai kuriose akvatorijose kartojasi.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė vertinimai, kad zonose prie jūrinių vėjo parkų gali būti fiksuojamas reikšmingas paukščių gausos sumažėjimas. Skaičius iki 256 000 dažniausiai minimas kaip apibendrintas įvertis, rodantis galimą paukščių pasitraukimą iš įprastų buveinių, o ne tiesioginį žuvimą vienoje vietoje.

    Kodėl paukščiai traukiasi?

    Tyrėjai dažniausiai išskiria vadinamąjį buveinių išstūmimą, kai paukščiai vengia teritorijų dėl pasikeitusio kraštovaizdžio ir trikdžių. Vėjo turbinų bokštai ir mentės keičia atvirą horizontą, o kai kurioms rūšims tai tampa kliūtimi navigacijai, maitinimuisi ar skrydžio maršrutams.

    Reikšmės gali turėti ir triukšmas bei vibracija, ypač statybų etape, kai vyksta gręžimo ar kalimo darbai. Net ir eksploatacijos metu dalis rūšių elgiasi atsargiau, o tai gali lemti, kad paukščiai nebesirenka tradicinių maitinimosi plotų.

    Ką tai reiškia populiacijoms?

    Didžiausia rizika siejama ne tik su tuo, kad paukščiai pakeičia maršrutą, bet su energijos sąnaudomis. Jei maitinimosi vietas tenka rasti toliau, paukščiai daugiau skrenda, daugiau konkuruoja dėl maisto ir gali prasčiau pasirengti perėjimui.

    Moksliniuose modeliuose ir stebėsenos darbuose akcentuojama, kad ilgalaikis poveikis gali pasireikšti per mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir prastesnį perėjimo sėkmingumą. Dėl to kai kurioms rūšims, ypač jautresnėms trikdžiams, svarbi ne tik turbinų gausa, bet ir jų išdėstymas, atstumai bei sutapimas su svarbiausiomis maitinimosi ir migracijos zonomis.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Ekspertai pabrėžia, kad išvados nebūtinai reiškia, jog jūrinės vėjo energetikos reikia atsisakyti. Dažniau akcentuojama, kad būtina tiksliau parinkti vietas, atsižvelgiant į paukščių migracijos kelius, koncentracijos zonas ir sezoninius pokyčius.

    Praktikoje vis dažniau taikomi pažangesni erdviniai modeliai, stebėsena prieš statybas ir po jų, taip pat priemonės, mažinančios statybų trikdžius jautriausiais laikotarpiais. Tyrėjai sutaria, kad kuo anksčiau poveikis įtraukiamas į planavimą, tuo daugiau galimybių suderinti atsinaujinančią energetiką su biologinės įvairovės apsauga.

  • Australijos karščio bangos naikina paukščius: vis dažniau jie slepiasi po saulės elektrinių moduliais

    Australijos karščio bangos naikina paukščius: vis dažniau jie slepiasi po saulės elektrinių moduliais

    Australijoje vis dažnesnės ir intensyvesnės karščio bangos tampa rimtu išbandymu laukinei gamtai, o ypač paukščiams. Per ekstremalius karščius fiksuojami masiniai kritimai, kai dėl perkaitimo ir dehidratacijos paukščiai žūsta per palyginti trumpą laiką.

    Paukščiams gyvybiškai svarbūs vandens telkiniai ir pavėsis, nes būtent taip jie reguliuoja kūno temperatūrą. Kai aplinka įkaista, o vandens ir pavėsio trūksta, net įprastos migracijos ar maitinimosi trajektorijos gali tapti mirtinai rizikingos.

    Saulės parkai iš oro klaidina

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį į reiškinį, kai saulės elektrinių moduliai iš aukštai paukščiams gali priminti vandens paviršių. Lygus, šviesą atspindintis plotas sukuria vizualinę iliuziją, todėl dalis paukščių leidžiasi manydami, kad rado vandens telkinį.

    Nusileidę jie randa ne vandenį, o įkaitusią konstrukciją ir sausą gruntą, tad toks „klaidingas nusileidimas“ gali kainuoti brangiai. Ypač tai pavojinga per karščio bangas, kai kiekviena papildoma minutė be realios atgaivos didina perkaitimo riziką.

    Pavėsis po moduliais kartais gelbsti

    Vis dėlto situacija nėra vienareikšmė: stebėjimai rodo, kad atsidūrę ant žemės paukščiai neretai renkasi pavėsį po moduliais. Saulės elektrinių konstrukcijos sumažina tiesioginės saulės spinduliuotės poveikį, todėl po jomis susidaro vėsesnės mikroerdvės.

    Toks pavėsis gali tapti laikina slėptuve, leidžiančia paukščiams atgauti jėgas ir išlaukti, kol temperatūra nukris. Kai kuriais atvejais būtent šios vėsesnės „kišenės“ tampa skirtumu tarp išsekimo ir išgyvenimo.

    Ką tai reiškia plėtojant saulės energetiką?

    Saulės energetikos plėtra Australijoje ir kitur vyksta sparčiai, tačiau kartu daugėja ir netikėtų sąveikų su laukine fauna. Šis atvejis parodo dvigubą efektą: iš oro saulės parkai gali klaidinti, o ant žemės kartais sukuria prieglobstį nuo kaitros.

    Todėl gamtosaugos ir energetikos planavime svarbu ne tik mažinti rizikas, bet ir suprasti, kaip gyvūnai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Augant karščio bangų dažniui ir trukmei, tokios „atsitiktinės“ pastogės gali tapti vis svarbesnės, tačiau kartu būtina ieškoti sprendimų, kad paukščiai nebūtų viliojami ten, kur tikisi rasti vandens, bet jo nėra.

    Bendra kryptis aiški: šylant klimatui, vandens šaltiniai džiūsta, natūralaus pavėsio vietų mažėja, o ekstremalūs reiškiniai dažnėja. Tokiose sąlygose išlikimą vis dažniau lems tai, ar paukščiai ras realią atgaivą laiku, ir kaip žmogaus infrastruktūra keičia jų elgseną.

  • 40 metų po Černobylio: mokslininkai aiškina, kodėl mitai apie avariją Vengrijoje vis dar gyvi

    40 metų po Černobylio: mokslininkai aiškina, kodėl mitai apie avariją Vengrijoje vis dar gyvi

    Praėjus 40 metų po Černobylio atominės elektrinės avarijos, Budapešte susirinkę branduolinės energetikos ir radiacinės saugos ekspertai siekė atskirti faktus nuo iki šiol visuomenėje cirkuliuojančių mitų. Konferencijoje aptarta, kaip 1986 metų katastrofos techninės priežastys ir tuometinė informacijos kontrolė suformavo ilgalaikę baimę, kuri kai kuriose Centrinės Europos šalyse, taip pat Vengrijoje, išlieka iki šiol.

    Renginį organizavo Budapešto technologijos ir ekonomikos universitetas, HUN-REN Energetikos tyrimų centras ir Vengrijos branduolinė draugija. Ekspertai akcentavo, kad Černobylis tapo ne tik branduolinės saugos, bet ir krizės komunikacijos pamoka, o netikslūs įsitikinimai neretai lemia prastesnius sprendimus ekstremalių situacijų metu.

    Kas iš tikrųjų įvyko reaktoriuje?

    1986 metais balandžio 26 dieną 1.23 valandą nakties sprogo ketvirtasis Černobylio elektrinės reaktorius, į atmosferą išmetęs didžiulį radioaktyvių medžiagų kiekį. Konferencijoje priminta, kad avarijos riziką iš esmės didino specifinis RBMK tipo reaktorių konstrukcinis ypatumas, susijęs su vadinamuoju teigiamu tuštumų koeficientu.

    Paaiškinta, kad daugelyje šiuolaikinių reaktorių didėjant garų burbulų kiekiui aušinimo sistemoje reakcija slopsta, nes įsijungia neigiamas grįžtamasis ryšys. RBMK atveju, ypač dirbant mažesne nei 20 proc. galia, garų burbulų daugėjimas galėjo skatinti reakciją, o tai sudarė pavojingą teigiamą grįžtamąjį ryšį ir prisidėjo prie nekontroliuojamo galios šuolio.

    Radioaktyvus debesis ir dozės

    Sugriuvus reaktoriaus pastatui ir kelias dienas degant grafitui, į aplinką pateko itin didelė radioaktyvių medžiagų tarša. Pranešimuose konferencijoje minėta, kad į atmosferą galėjo ištrūkti nuo 1 iki 2 eksabekerelių radioaktyvumo, o dalis lakiųjų izotopų pateko į aukštesnius atmosferos sluoksnius ir buvo išnešioti tūkstančius kilometrų.

    Vengrijoje taip pat buvo aptikta vadinamųjų karštųjų dalelių, tai yra mikrometrinio dydžio branduolinio kuro fragmentų, atneštų vėjo. Vis dėlto mokslininkai pabrėžė atotrūkį tarp realiai gautų dozių ir visuomenėje įsitvirtinusios baimės: jų teigimu, vidutinė efektyvioji dozė Vengrijoje nebuvo išskirtinai didelė, lyginant su fonu, kuris fiksuotas, pavyzdžiui, 1960-aisiais vykusių atmosferinių branduolinių bandymų laikotarpiu.

    Kodėl mitai išliko iki šiol?

    Viena pagrindinių renginio temų buvo informacijos krizė 1986 metais. Pasak ekspertų, uždaras sovietinio tipo komunikacijos modelis, vėluojanti ir fragmentiška informacija bei nepasitikėjimas valstybine žiniasklaida sudarė palankią terpę gandams, perdėjimams ir klaidingoms interpretacijoms, kurios kai kuriose visuomenėse įsitvirtino ilgam.

    Konferencijoje taip pat aptartos tuo metu Vengrijoje taikytos praktinės priemonės, tokios kaip gyvulių ganymo ribojimai, pieno maišymo protokolai ir daržovių plovimo rekomendacijos. Mokslininkai teigė, kad dalis visuomenėje paplitusių priekaištų, pavyzdžiui, dėl plataus masto jodo tablečių dalijimo ar raginimų slėptis patalpose, ne visada atitinka medicininį pagrįstumą, nes tai priklauso nuo realiai nustatytų dozių ir užterštumo pobūdžio.

    Pasak pranešėjų, didžiausia ilgalaikė Černobylio problema daugelyje šalių tapo ne vien radiologinės pasekmės, bet ir pasitikėjimo institucijomis žala. Būtent ji, jų vertinimu, ir maitina mitus, kurie vėliau „prilimpa“ prie bet kokių diskusijų apie branduolinę energetiką, radiaciją ar ekstremalių situacijų valdymą.

    Evakuacijos pamokos po Fukushima

    Konferencijoje Černobylio patirtys lygintos su 2011 metais įvykusia Fukushima avarija Japonijoje, ypač kalbant apie masines evakuacijas. Pabrėžta, kad priverstinis perkėlimas gali sukelti rimtų netiesioginių sveikatos pasekmių, susijusių su stresu, socialine izoliacija ir sutrikusia sveikatos priežiūra, todėl sprendimai turi būti paremti ne tik dozių mažinimo logika.

    Mokslininkų vertinimu, ateities avarinių situacijų protokolai turi derinti fizinę apsaugą su psichologinės ir socialinės žalos mažinimu. Kitaip tariant, vien tik griežtas „visus iškeldinti“ principas ne visada yra optimalus, jei rizika yra mažų dozių scenarijuje ir galima taikyti tikslingesnes apsaugos priemones.

    „Didžiausia Černobylio palikimo dalis yra informacinė žala, nes ji ilgiau už radiaciją veikia sprendimus ir visuomenės pasitikėjimą“, – sakė vienas konferencijos pranešėjų.

    Konferencijos organizatoriai akcentavo, kad 40 metų sukaktis yra proga atnaujinti žinias apie radiacinę saugą ir išgryninti pamokas, kurios aktualios ir šiandien. Jų teigimu, tikslus rizikos aiškinimas, skaidri komunikacija ir sprendimų proporcingumas yra esminės sąlygos, kad krizės metu neatsirastų antrinė žala, kuri kartais tampa didesnė už pirminę grėsmę.

    Šaltiniai:

    https://www.bme.hu/hirek/260420/bme-ttk-konferencia-csernobili-atomeromu-baleset-evfordulo

    https://www.unscear.org/unscear/en/publications/2008_1.html

    https://www.iaea.org/newscenter/focus/chernobyl

    https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0149197022001007

  • Žalioji ekonomika 2026: nauja studija parodo, kur Vengrijai stringa žaliasis perėjimas

    Žalioji ekonomika 2026: nauja studija parodo, kur Vengrijai stringa žaliasis perėjimas

    Vengrijos Aplinkosaugos įmonių asociacija (HAEE) pristatė beveik 300 puslapių apimties studiją Green Economy 2026, kurioje apžvelgia Vengrijos ir platesnio Vidurio bei Pietryčių Europos regiono žaliąjį perėjimą. Leidinyje pateikiama moksliškai pagrįsta dabartinių tendencijų, rizikų ir sprendimų analizė, skirta politikos formuotojams, investuotojams ir verslui.

    Pasak rengėjų, studija siekia ne tik įvardyti augančius sektorius, bet ir parodyti, kaip aplinkosauginiai tikslai gali būti įgyvendinami taip, kad didintų ekonomikos konkurencingumą. Joje akcentuojama, kad vien reguliavimo nepakanka, o realų proveržį lemia technologijos, finansuojami projektai ir tarpsektorinis bendradarbiavimas.

    Kur link juda Vengrijos žaliasis sektorius

    Studijoje teigiama, kad Vengrijos žaliasis sektorius pastaraisiais metais plečia aplinkosauginių technologijų ir paslaugų ekosistemą, o pramoninė bazė leidžia greičiau diegti sprendimus energetikos ir gamybos grandinėse. Kartu pabrėžiama, jog iššūkis išlieka tas pats, su kuriuo susiduria ir kitos ES šalys: kaip suderinti tvarumo tikslus su investicijų grąža, energijos kainų jautrumu ir tarptautinės konkurencijos spaudimu.

    „Esminis klausimas jau nebe ar vykdyti žaliąjį perėjimą, o kaip jį įgyvendinti taip, kad jis būtų išmatuojamas, efektyvus ir stiprintų konkurencingumą“, – sakė Mėlynosios planetos klimato apsaugos fondo strategijos direktorius Csaba Kőrösi.

    Studijos redaktorius ir vykdomasis vadovas Gergely Hankó pažymi, kad įsipareigojimai aplinkosaugai pastaruoju metu silpnėja, o tvarumas ne visada eina išvien su konkurencingumu. Dėl to leidinyje siūloma orientuotis į kuklesnius, bet pasiekiamus tikslus ir sprendimus, kuriuos galima greitai pritaikyti praktikoje.

    Pagrindinės temos: nuo baterijų iki mikroplastikų

    Green Economy 2026 apjungia daugiau nei 80 ekspertų įžvalgas ir apžvelgia kelias didžiausią poveikį turinčias kryptis. Tarp jų išskiriama baterijų gamyba ir energetikos transformacija, plastiko mažinimas bei žiedinės ekonomikos sprendimai, mikroplastikų problema ir poveikis aplinkos sveikatai.

    Taip pat aptariamos pramonės taršos mažinimo priemonės, reguliavimo pokyčiai ir aplinkos atkūrimo technologijos, kurios vis dažniau tampa atskira investicijų kryptimi. Studijos autoriai akcentuoja, kad politiniai tikslai turi virsti finansuojamais projektais, o inovacijos privalo būti orientuotos į rinką, kad sprendimai būtų lengvai plečiami ir pritaikomi skirtinguose sektoriuose.

    Kodėl tai svarbu regionui ir investuotojams

    Leidinyje Vengrijos žalioji ekonomika pristatoma kaip greitėjanti, tačiau dar nevienodai subrendusi rinka, kurioje daugėja eksporto potencialą turinčių aplinkosauginių technologijų. Tuo pat metu didėja tvarios infrastruktūros, taršos kontrolės ir atliekų tvarkymo sprendimų poreikis, o bendradarbiavimas tarp pramonės, mokslo ir viešojo sektoriaus laikomas vienu svarbiausių plėtros veiksnių.

    Studija taip pat pristatoma kaip įžanga į regioninę aplinkosaugos pramonės parodą ir konferencijų ciklą Environtec powered by Ökoindustria, kur planuojamos diskusijos apie ES pramoninių išmetimų reguliavimo kryptis ir tarptautines aplinkos atkūrimo tendencijas. HAEE tikisi, kad tokios platformos paskatins B2B ryšius, žinių mainus ir investicijų dialogą visame Vidurio bei Pietryčių Europos regione.

    Studija Green Economy 2026 skelbiama kaip nemokamai prieinamas leidinys internetu. Rengėjų teigimu, jos tikslas yra suteikti kuo praktiškesnį orientyrą, kokie sprendimai artimiausiais metais realiai veiks, o kur ambicijas teks derinti su ekonomikos ciklais, technologijų branda ir finansavimo galimybėmis.

    Šaltiniai:

    https://ceenergynews.com/climate/green-economy-2026-new-study-offers-strategic-insights-into-hungarys-green-transition/

    Greeneconomy 2026

  • IEA apie retųjų žemių perdirbimą: Europa gali tapti magnetų žaliavų centru ir mažinti rizikas

    IEA apie retųjų žemių perdirbimą: Europa gali tapti magnetų žaliavų centru ir mažinti rizikas

    Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) naujoje apžvalgoje pabrėžia, kad Europa turi išskirtinai geras prielaidas tapti viena svarbiausių retųjų žemių perdirbimo grandžių pasaulyje. Šie 17 cheminių elementų yra būtini technologijoms nuo elektromobilių ir vėjo jėgainių iki duomenų centrų bei gynybos sistemų, o ypač svarbūs tapo nuolatinių magnetų gamybai.

    IEA skaičiuoja, kad magnetams reikalingų retųjų žemių, tokių kaip neodimis, prazeodimis, disprozis ir terbis, paklausa nuo 2015 metų jau padvigubėjo. Iki 2030 metų ji, prognozuojama, dar augs apie 30 proc., o didžiausia augimo dalis siejama su elektromobilių traukos varikliais ir didėjančiomis jų pardavimų apimtimis.

    Rinka priklausoma nuo Kinijos

    IEA pabrėžia, kad iš visų analizuotų kritinių mineralų retosios žemės yra labiausiai geografiškai koncentruotos visoje vertės grandinėje. Šiuo metu Kinija užtikrina apie 60 proc. pasaulinės magnetams reikalingų retųjų žemių gavybos ir daugiau kaip 90 proc. jų rafinavimo.

    Dar ryškesnė koncentracija matoma galutiniuose etapuose: Kinijoje pagaminama beveik 95 proc. nuolatinių magnetų. IEA primena, kad prieš du dešimtmečius Kinijos dalis magnetų gamyboje buvo gerokai mažesnė, tačiau per laiką ji išaugo iki beveik monopolinių mastų.

    Eksporto ribojimai parodė, kur silpnos vietos

    Ataskaitoje pažymima, kad 2025 metais Kinijos įvestos eksporto kontrolės priemonės sukėlė trumpalaikių sutrikimų, o daliai gamintojų už Kinijos ribų tapo sunku užsitikrinti žaliavas. Kai kuriais atvejais tai reiškė ir priverstinį gamybos apimčių mažinimą, nors vėliau tiekimo srautai dalinai atsistatė.

    IEA vertinimu, jei panašūs apribojimai būtų įgyvendinti pilnu mastu, už Kinijos ribų rizikuotų atsidurti iki maždaug 6,0 trilijonų eurų metinės ekonominės veiklos. Didžiausias pažeidžiamumas siejamas su automobilių pramone, elektronika ir kitomis transporto šakomis, kurioms magnetai yra kritiškai svarbūs komponentai.

    Europa matoma kaip perdirbimo lyderė

    IEA akcentuoja, kad perdirbimas ir technologinės inovacijos gali reikšmingai sumažinti spaudimą pirminiam tiekimui. Vien perdirbimas iki 2050 metų, agentūros vertinimu, galėtų sumažinti pirminės pasiūlos poreikį iki 35 proc., o pakaitalų paieška ir gamybos efektyvinimas labiausiai padėtų elementams, kurių trūkumo rizika didžiausia.

    Europa šiame paveiksle išskiriama kaip regionas, galintis greitai auginti perdirbimo apimtis, nes iki 2030 metų čia, prognozuojama, susidarys apie pusė pasaulinio magnetų laužo iš vėjo energetikos įrangos ir apie ketvirtadalis iš elektromobilių. Tai reiškia, kad žaliava perdirbimui bus arčiau vartotojų pramonės, o tai trumpina tiekimo grandines ir mažina priklausomybę nuo importo.

    Prie prielaidų prisideda ir reguliacinė kryptis: Europos Sąjunga, priimdama Kritinių žaliavų aktą, yra nustačiusi tikslus, susijusius su kritinių žaliavų perdirbimu, įskaitant 25 proc. siekį. IEA pabrėžia, kad vien tik tikslų neužtenka, reikės kryptingų veiksmų didinant surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo apimtis bei mažinant investicijų riziką.

    Agentūra taip pat nurodo, kad vien planuojami magnetų projektai už Kinijos ribų kol kas sudaro tik apie trečdalį reikalingų gavybos pajėgumų, todėl tiekimo diversifikavimui per artimiausią dešimtmetį būtinos reikšmingos investicijos. IEA šį poreikį vertina maždaug 55 milijardais eurų, jei siekiama sukurti tvaresnę ir atsparesnę tiekimo sistemą.

    IEA rekomenduoja aštuonias praktines kryptis, kurios padėtų mažinti rizikas: stiprinti pasirengimą tiekimo sutrikimams, didinti investicijas visoje vertės grandinėje, spartinti inovacijas tiek pasiūlos, tiek paklausos pusėje ir gerinti kainų skaidrumą. Europa, remiantis ataskaita, turi progą sujungti pramonės politiką ir žiedinės ekonomikos priemones taip, kad perdirbimas taptų ne niša, o strategine tiekimo alternatyva.

    Šaltiniai:

    https://www.iea.org/news/new-projects-partnerships-and-policies-are-needed-to-address-supply-chain-risks-for-rare-earth-elements

    https://www.consilium.europa.eu/en/press/press-releases/2024/03/18/critical-raw-materials-act-council-adopts-new-rules-to-make-the-eu-supply-more-secure-and-sustainable/

  • ES tarša vėl mažėja: saulės energija aplenkė hidroelektrines, tačiau dujos auga

    ES tarša vėl mažėja: saulės energija aplenkė hidroelektrines, tačiau dujos auga

    Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (EU ETS) apimamos emisijos 2025 metais sumažėjo 1,3 proc. Tai tęsia ilgalaikę mažėjimo kreivę: nuo 2005 metų šių sektorių bendras anglies pėdsakas sumažėjo maždaug perpus.

    Europos Komisijos paskelbti duomenys rodo, kad šis kritimas iš esmės atitinka ES tikslą iki 2030 metų sumažinti emisijas 62 proc. Pagrindinis veiksnys buvo energetiškai imli pramonė, kurioje emisijos smuko sparčiau nei energetikos sektoriuje.

    Pramonė mažina greičiau

    Daugiausia prisidėjo cemento, geležies ir plieno gamyba: jų bendros emisijos 2025 metais sumažėjo 2,5 proc. Komisija pažymi, kad pokytį lėmė ir technologinė transformacija, ir vangesnė statybų sektoriaus paklausa, mažinusi produkcijos apimtis.

    Tai svarbu ir platesniame kontekste, nes būtent šie sektoriai laikomi vienais sudėtingiausių dekarbonizuoti. Emisijų mažėjimas čia dažniausiai siejamas ne tik su efektyvumo didinimu, bet ir su investicijomis į alternatyvius kurus, elektrifikaciją bei procesų pertvarką.

    Saulė aplenkė hidro

    Elektros gamybos sektoriuje iškastinio kuro emisijos sumažėjo tik 0,4 proc., nors bendra elektros generacija augo 1,7 proc. Atsinaujinančios energijos dalis elektros balanse nežymiai pakilo iki 47,3 proc.

    Ryškiausias pokytis fiksuotas saulės energetikoje: jos gamyba augo beveik 25 proc. ir pirmą kartą ES tapo antru pagal dydį atsinaujinančiu šaltiniu, aplenkusiu hidroenergiją. Spartesnį saulės šuolį sustiprino ir tai, kad dėl orų sąlygų Šiaurės Europoje mažėjo vėjo ir hidroelektrinių gamyba.

    Tuo pat metu anglies emisijos traukėsi beveik 7 proc., tačiau gamtinių dujų generacija augo 11,4 proc. Tokia kombinacija signalizuoja, kad dalis sistemos lankstumo vis dar remiasi dujomis, ypač kai svyruoja vėjo ir vandens ištekliai.

    Transporto kryptys išsiskiria

    Ataskaitoje išryškėjo skirtingos tendencijos transporte. Laivybos emisijos mažėjo maždaug 3 proc., tačiau aviacijos emisijos šiek tiek padidėjo, augant keleivių ir skrydžių srautams.

    Komisija taip pat nurodo, kad nors dabartiniai skaičiai apima didžiąją dalį operatorių, galutiniai aviacijos ir laivybos duomenys dar tikslinami. Tai reiškia, kad galutinė metų statistika šiuose sektoriuose gali nežymiai keistis.

    EU ETS rodikliai dažnai laikomi vienu svarbiausių signalų rinkai, nes emisijų mažėjimas paprastai reiškia struktūrinius pokyčius energetikoje ir pramonėje. 2025 metų rezultatai rodo, kad saulės energetika tampa vis reikšmingesne ES energetikos transformacijos ašimi, tačiau perėjimo laikotarpiu dujų vaidmuo dar išlieka juntamas.

    Šaltiniai:

    https://climate.ec.europa.eu/news-other-reads/news/eu-emissions-trading-system-sustains-downward-trend-covered-emissions-2026-04-10_en

  • Lenkijoje prijungta 39,9 MW Łosienice saulės elektrinė: „Energa“ pradeda bandymus

    Lenkijoje prijungta 39,9 MW Łosienice saulės elektrinė: „Energa“ pradeda bandymus

    Lenkijoje, Pamario vaivadijoje, prie nacionalinio elektros tinklo prijungta 39,9 megavato galios Łosienice saulės elektrinė. Apie prijungimo užbaigimą pranešė „Energa“ grupė, priklausanti didžiajai Lenkijos energetikos bendrovei „Orlen“.

    Projektą vystė „Energa“ dukterinė įmonė „Energa Green Development“, o pagrindiniu rangovu tapo „Electrum“. Elektrinėje įrengta beveik 65 000 saulės modulių, užimančių apie 43 hektarus.

    Nurodoma, kad elektrinė per metus turėtų pagaminti tiek elektros, kiek vidutiniškai pakaktų daugiau nei 20 000 namų ūkių. Vis dėlto pilnas komercinis veikimas numatomas vėliau šiais metais, kai bus baigti visi techniniai ir administraciniai etapai.

    Kas keičiasi po prijungimo

    Užbaigtas elektros prijungimas prie Kościerzyna pagrindinio maitinimo punkto leidžia pradėti galutinius bandomuosius paleidimus ir techninius bandymus. Tai įprasta procedūra prieš gaunant galutinius leidimus eksploatacijai ir oficialią elektros gamybos licenciją.

    Toks etapas svarbus ne tik pačiam objektui: tinklo pajėgumai ir prijungimo terminai Lenkijoje pastaraisiais metais tapo viena pagrindinių atsinaujinančios energetikos plėtros „butelio kaklelio“ vietų. Todėl kiekvienas naujas prijungtas objektas rodo, kad projektas perėjo rizikingiausią įgyvendinimo dalį.

    „Energa“ planai: šimtai megavatų

    Łosienice elektrinė yra dalis platesnio „Energa“ atsinaujinančių išteklių plėtros paketo. Bendrovė nurodo, kad šiuo metu vystomi projektai bendrai sudaro apie 300 megavatų galios.

    „Energa Green Development“ portfelyje taip pat yra maždaug 1 gigavato galios projektų įvairiuose vystymo etapuose. Daugumą jų sudaro saulės elektrinės, tačiau numatoma ir vėjo elektrinių plėtra, kurios bendra planuojama galia siekia apie 46 megavatus.

    Bendrovė taip pat skelbia, kad „Energa“ žaliosios energijos įrengtoji galia jau viršijo 1 gigavatą. Tokie skaičiai atspindi bendrą tendenciją regione: didžiosios energetikos grupės vis aktyviau kelia atsinaujinančios generacijos dalį, kad mažintų priklausomybę nuo iškastinio kuro ir stabilizuotų ilgalaikes gamybos sąnaudas.

    Vietos rinkai tai reiškia didesnę saulės generacijos dalį, kuri labiausiai auga šviesiuoju metų laiku ir dienos valandomis. Kartu didėja poreikis lankstesniems tinklo sprendimams, balansavimo paslaugoms ir kaupimo projektams, kad kintanti generacija būtų patikimai integruota.

    Kol kas Łosienice projektui svarbiausias artimiausias žingsnis yra bandymai ir formalumai, nuo kurių priklausys, kada elektrinė pradės pilnai tiekti elektrą į tinklą komercinėmis apimtimis.

    Šaltiniai:

    https://media.energa.pl/pr/868004/farma-fotowoltaiczna-losienice-przylaczona-do-sieci

    Energa Group expands renewable energy portfolio with new PV farm

    Energa reaches one gigawatt in renewable energy capacity

    Energa completes new wind farm in Szybowice