CP v2

Category: Energetika

  • „INA“ po daugiau nei dešimtmečio derasi dėl grįžimo į Siriją: kas lems naftos ir dujų restartą

    „INA“ po daugiau nei dešimtmečio derasi dėl grįžimo į Siriją: kas lems naftos ir dujų restartą

    „INA“ ir „MOL Group“ atstovai pradėjo derybas su Syrian Petroleum Company dėl „INA“ naftos ir dujų veiklos Sirijoje atnaujinimo. Bendrovė regione buvo sustabdžiusi darbus 2012 metais, o dabar siekia įvertinti, ar įmanomas saugus ir ekonomiškai pagrįstas sugrįžimas.

    Šių metų pradžioje „INA“ ir Syrian Petroleum Company sudarė bendrą techninę komandą, kuri analizuoja veiklos, technines, komercines ir reguliavimo sąlygas. Komandos užduotis yra parengti saugos prielaidas darbų atnaujinimui ir sutarti dėl strateginio kelio žemėlapio tolimesniam bendradarbiavimui.

    Tokio pobūdžio sugrįžimas po ilgos pertraukos reiškia ne tik techninių pajėgumų patikrą, bet ir teisinį bei reguliacinį įvertinimą. Naftos ir dujų projektams būtinos aiškios licencijų, mokesčių, eksporto, draudimo ir tiekimo grandinių taisyklės, o Sirijos atveju papildomą riziką kelia saugumo ir politinio stabilumo veiksniai.

    „Džiaugiamės pažanga derybose su Sirijos puse ir konstruktyvia šių pokalbių dvasia, tačiau grįžimas po daugiau nei dešimtmečio yra sudėtingas procesas: dar liko neišspręstų reguliavimo, teisinių ir operacinių klausimų“, – sakė „INA“ valdybos pirmininkė Zsuzsanna Ortutay.

    „MOL Group“ pabrėžia, kad Sirija anksčiau buvo svarbi tarptautinio portfelio dalis, kurioje pavyko atrasti naujų angliavandenilių telkinių ir juos įvesti į gavybą. Pasak bendrovės, iki 2011 metais „INA“ Sirijos koncesijose pasiekta 37 300 barelių naftos ekvivalento per dieną gavyba.

    Investicijų mastas rodo, kodėl bendrovės grįžimo galimybę vertina strategiškai: iki veiklos sustabdymo Sirijoje buvo investuota apie 1,0 milijardo eurų, o Hayan dujų telkinyje pastatyta nauja dujų paruošimo gamykla buvo šių investicijų dalis. Tokie objektai dažnai tampa pagrindiniu argumentu siekiant atnaujinti projektus, jei tik atsiranda realios galimybės juos eksploatuoti.

    Praktikoje sprendimą lems keli veiksniai: saugumo situacija vietoje, infrastruktūros būklė po ilgos pertraukos ir aiškus reguliacinis režimas, leidžiantis planuoti gavybą bei pardavimus. Ne mažiau svarbu ir tai, ar pavyks suderinti komercines sąlygas, kurios užtikrintų investicijų grąžą, atsižvelgiant į dabartinę energetikos rinkų volatilumą ir regiono rizikos kainodarą.

  • Indijoje sustabdytas saulės parkas: „šventoje“ žemėje aptikta 6 500 medžių, maitinančių vietos žmones

    Indijoje sustabdytas saulės parkas: „šventoje“ žemėje aptikta 6 500 medžių, maitinančių vietos žmones

    Radžastano dykumos pakraštyje planuotas didelis saulės elektrinės projektas netikėtai įstrigo: teritorija, kuri dokumentuose atrodė kaip nenaudojama žemė, pasirodė esanti vietos bendruomenėms šventa. Statybų planai susidūrė ne tik su protestais, bet ir su teisiniais apribojimais.

    Vietos gyventojai teigia, kad pasirinktoje teritorijoje auga apie 6 500 medžių, o pats plotas yra tradiciškai saugomas kaip vadinamasis Oran – bendruomenės globojama sakrali giraitė. Tokiose vietose, pagal papročius ir religinę praktiką, medžių kirtimas laikomas nepriimtinu.

    Konfliktas išaugo, kai paaiškėjo, kad giraitė atlieka ir labai praktišką funkciją: ji prisideda prie žmonių pragyvenimo šiame sausringame regione. Aktyvistai ir vietos atstovai tvirtina, kad giraičių vaisiai ir kiti ištekliai yra svarbūs dideliam skaičiui aplinkinių gyvenviečių gyventojų.

    Šis atvejis išryškino vis dažniau pasaulyje aptariamą problemą: atsinaujinančios energetikos plėtra ne visada sutampa su biologinės įvairovės ir tradicinių bendruomenių interesais. Dideli saulės parkai reikalauja didelių, vientisų plotų, todėl neretai taikosi į menkai urbanizuotas teritorijas, kurios vietos mastu gali būti kritiškai svarbios.

    Teisinė akistata pasiekė Radžastano aukštąjį teismą, kuris laikinai sustabdė darbus ir pareikalavo iš naujo įvertinti teritorijos statusą bei poveikį aplinkai. Teismui buvo argumentuojama, kad vadinamoji „dykynė“ iš tiesų veikia kaip gyvybiškai svarbus ekologinis koridorius.

    Giraičių reikšmė siejama ne tik su vietos žmonių tradicijomis, bet ir su gamtosauga: tokios žaliosios salos sausringuose regionuose padeda stabilizuoti dirvožemį, mažina eroziją ir sudaro sąlygas išlikti vietinėms rūšims. Skelbiama, kad teritorijos apylinkės svarbios ir nykstančių paukščių buveinėms, o tai didina projektų rizikas pagal aplinkosaugos reikalavimus.

    Kol kas projektas atsidūrė teisinėje nežinioje, o vystytojams tenka svarstyti alternatyvas: keisti vietą, mažinti apimtį arba ieškoti sprendimų, kurie leistų išsaugoti jautrias teritorijas. Toks scenarijus tampa vis aktualesnis ir kitose šalyse, kur saulės ir vėjo energetikos plėtra susiduria su saugomomis teritorijomis, ūkininkų interesais ar kultūros paveldo ribojimais.

    Ši istorija primena, kad energetikos transformacijai nepakanka vien techninių skaičiavimų ir saulėtų dienų statistikos. Kuo didesni projektai, tuo svarbiau iš anksto tiksliai įvertinti vietos bendruomenių ryšį su žeme, biologinės įvairovės vertę ir teisinį teritorijų statusą, kad žalioji energija netaptų nauju konfliktų šaltiniu.

  • Budapešto biodujų viršūnių susitikimas: kodėl stabilios taisyklės taps biometano proveržio raktu

    Budapešto biodujų viršūnių susitikimas: kodėl stabilios taisyklės taps biometano proveržio raktu

    Budapešte surengtame antrajame biodujų viršūnių susitikime daugiau kaip 100 organizacijų iš 18 valstybių aptarė, kaip biomethanas ir organinių atliekų energija keičia Europos energetikos sektorių. Dalyviai pabrėžė, kad biodujos jau seniai nebėra nišinė technologija, o tampa vietine, pagal poreikį valdoma energijos ir dujų alternatyva.

    Diskusijų centre buvo vadinamoji energetikos trilema: tiekimo saugumas, dekarbonizacija ir prieinamos kainos. Pranešėjai akcentavo, kad biodujų grandinė vienu metu gali mažinti iškastinių dujų importo poreikį, padėti tvarkyti atliekas ir mažinti metano emisijas, tačiau sektoriui būtina aiški valstybės kryptis.

    Kas stabdo biodujų plėtrą?

    Vienas dažniausiai kartotų argumentų buvo investuotojų neapibrėžtumas dėl taisyklių ir paramos mechanizmų. Nors tikslai Europos lygmeniu keliami ambicingi, praktikoje projekto vystytojams svarbiausia suprasti, kokios bus prijungimo sąlygos, kokie sertifikavimo reikalavimai ir kaip ilgainiui formuosis biometano kaina.

    Europos dujų rinkos atstovai atkreipė dėmesį į atotrūkį tarp strateginių deklaracijų ir antrinių teisės aktų, kurie realiai leidžia pradėti projektus. Pasak jų, kol nėra aiškių, privalomų ir suderintų taisyklių, rinka lieka lėta, o dalis planuojamų projektų tiesiog nepasiekia finansavimo stadijos.

    „Ambicijų netrūksta, bet investuotojams reikia ne šūkių, o bankams suprantamų taisyklių ir veikiančių paramos schemų“, – sakė viena iš renginyje kalbėjusių politikos ekspertų.

    Infrastruktūra yra, bet trūksta paklausos

    Dalis pranešėjų pabrėžė, kad Europos dujų infrastruktūra gali būti pranašumas, nes biomethanas gali būti tiekiamas į esamus tinklus. Vis dėlto rinkai svarbu ne tik techninė galimybė įleisti dujas į sistemą, bet ir realūs pirkėjai, kurie pasiruošę sudaryti ilgalaikes sutartis.

    Diskusijose išryškėjo ir paklausos pusės problema: be aiškių įpareigojimų ar paskatų pramonėje ir šildymo sektoriuje kainos gali stagnuoti, o nauji gamintojai nesiryš investuoti. Dalyviai akcentavo, kad norint spartesnio augimo gali prireikti ne vien pasiūlos skatinimo, bet ir paklausą kuriančių priemonių.

    Regiono pamokos: žaliavos, ūkininkai ir realūs projektai

    Vidurio ir Rytų Europoje biodujų plėtrą stipriai lemia žaliavų bazė ir ryšys su žemės ūkiu. Pranešėjai pabrėžė, kad vienas sudėtingiausių uždavinių yra sujungti žemės ūkio ir energetikos sektorius taip, kad ūkininkams atsirastų aiški ekonominė nauda ir stabilus bendradarbiavimo modelis.

    Kai kurie rinkos dalyviai akcentavo, jog ūkininkus labiausiai įtraukia galimybė geriau kontroliuoti savo energijos sąnaudas ir turėti aiškų ilgalaikį pajamų srautą. Kartu buvo priminta, kad biodujų ir biometano gamyba reikalauja sudėtingos logistikos, nuolatinės priežiūros ir atitikties aplinkosaugos reikalavimams.

    „Norint didinti apimtis, reikia nuspėjamos kainos rinkos ir ilgalaikių sprendimų, kuriuos galima pagrįsti skaičiais“, – sakė vienos bendrovės atstovė, kalbėdama apie investicijų aplinkos stabilumą.

    Susitikimo išvada buvo aiški: technologiniai sprendimai ir žaliavų potencialas daugelyje šalių egzistuoja, tačiau proveržį lems reguliavimo nuoseklumas, harmonizuotos taisyklės ir realiai veikianti rinka. Be šių elementų biodujų sektorius ir toliau liks tarp didelių planų ir lėtai įgyvendinamų projektų.

  • Vengrija ruošiasi biomethano šuoliui: per kelerius metus planuoja 20–25 stambias gamyklas

    Vengrija ruošiasi biomethano šuoliui: per kelerius metus planuoja 20–25 stambias gamyklas

    Vengrija artimiausiais metais planuoja reikšmingą biomethano plėtrą ir svarsto galimybes į dujų tinklą integruoti daugiau atsinaujinančių dujų. Budapešte vykusiame Biogazo viršūnių susitikime sektoriaus atstovai teigė, kad šalyje realiai veikia apie 50 biogazo jėgainių, o dar panašus skaičius įrenginių yra susiję su nuotekų valymu.

    Pasak Vengrijos Nacionalinės biomethano, biogazo ir bioenergijos pramonės asociacijos eksperto Ádámo Ragonczos, biomethano gamyba šiuo metu siekia apie 5,4 mln. kubinių metrų per metus ir ją užtikrina tik dvi gamyklos. Tuo pat metu šalies tikslas iki 2030 metų yra pasiekti 180 mln. kubinių metrų per metus, todėl ypač akcentuojamas energetikos ir žemės ūkio sektorių bendradarbiavimas.

    Kas stabdo projektus?

    Šiuo metu Vengrija pagamina apie 200 mln. kubinių metrų biogazo per metus, daugiausia naudojamo elektros gamybai. Iki 2030 metų siekiama šį kiekį padidinti iki 600 mln. kubinių metrų, tačiau prioritetu įvardijamas biomethanas, o esamos biogazo jėgainės turėtų toliau veikti.

    Įvardijama, kad per artimiausius kelerius metus šalyje galėtų būti pastatyta 20–25 didesnės biomethano gamyklos. Vis dėlto rinkos dalyviai pabrėžia, jog vien tik tikslų nepakanka, reikia aiškesnių investicinių signalų ir veikiančių kainodaros mechanizmų.

    Dujų tinklas ar elektros tinklas?

    Gas Infrastructure Europe (GIE) atstovas Jakubas Przyborowiczius atkreipė dėmesį į neatitikimus Europos Sąjungos reguliavime: ambicingi biomethano tikslai, įskaitant REPowerEU kryptį, ne visada atsispindi infrastruktūros planavimo ir finansavimo logikoje. Tai, jo teigimu, apsunkina ilgalaikių investicijų planavimą.

    Jo pateikta analizė rodo, kad biomethano integravimas į esamą dujų tinklą gali pareikalauti gerokai mažesnių investicijų nei elektros tinklų plėtra. Skaičiuojama, kad dujų infrastruktūros pritaikymo poreikis galėtų siekti apie 2,5 mlrd. eurų, o tai, anot pranešėjo, būtų keliasdešimt kartų pigiau nei analogiška elektros tinklų plėtra.

    Didelis susidomėjimas, mažai sutarčių

    Vengrijos perdavimo sistemos operatoriaus FGSZ verslo plėtros vadovas Gáboras Miklósas Dudás teigė, kad pastaruoju metu daugėja užklausų dėl prisijungimo prie tinklo. Operatorius, pasak jo, pateikė siūlymus teisėkūrai, dalis jų priimti, o FGSZ paskirtas koordinuoti prisijungimo prašymų procesą.

    „Šiuo metu turime apie 13–15 prašymų, tačiau dar nepasiekėme prisijungimo sutarčių etapo“, – sakė Gáboras Miklósas Dudás.

    Jo teigimu, rengiami techniniai reikalavimai, tačiau daug kas priklauso nuo pačių pareiškėjų pasirengimo pereiti prie praktinių sprendimų. Jis taip pat nurodė, kad šiuo metu prie tinklo jau prijungtos dvi biomethano gamyklos, o dar vienos prijungimas turėtų įvykti artimiausiu metu.

    Reguliacinę aplinką aptaręs „Bureau Veritas“ atstovas Indy Vatteroth pabrėžė, kad biomethano ir atsinaujinančių dujų sektoriuje taisyklių daugėja ir jos griežtėja. Esminiais tampa atsinaujinančios kilmės įrodymai, kilmės garantijos, emisijų patikra bei matavimo ir sertifikavimo grandinės, kurios, tikėtina, bus dar detalesnės.

    „MVM ONEnergy“ atstovas Zsoltas Borsányi akcentavo, kad dabartinėje rinkos ir reguliacinėje aplinkoje kainodaros mechanizmai, susieti su atsinaujinančiais tikslais, neveikia taip, kad skatintų realią rinkos plėtrą. Jo vertinimu, su Jedlik Ányos programa siejama daug projektų ir investicijų apimčių, tačiau didelė dalis jų dar neperėjo į įgyvendinimo stadiją, todėl rinka išlieka vangoka.

    Ekspertų vertinimu, Vengrijos planams svarbiausia bus užtikrinti nuoseklias taisykles, greitesnį prisijungimo procesą ir aiškesnę paklausos pusę, kad projektai nevirstų vien paraiškomis. Jei šie elementai susidėlios, biomethanas gali tapti reikšminga energetikos ir žemės ūkio jungtimi, mažinančia iškastinių dujų poreikį.

  • Serbija atmeta „MOL“ pasiūlymą dėl NIS: svarbiausia Pančevo naftos perdirbimo gamykla ir tiekimas

    Serbijos energetikos ministrė Dubravka Đedović Handanović po kelias valandas trukusių derybų su „MOL“ atstovais pareiškė, kad šalis negali priimti pateikto pasiūlymo dėl NIS ateities. Pasak jos, siūlomos sąlygos neužtikrina to, ko Belgradas reikalauja dėl Pančevo naftos perdirbimo gamyklos veiklos, pajėgumų ir rinkos aprūpinimo.

    Ministrė akcentavo, kad Serbija neketina peržengti jau anksčiau įvardytų ribų ir laiko NIS strategiškai svarbia įmone. Vyriausybės pozicija išlieka tokia pati: Pančevo gamykla turi tęsti darbą taip, kad būtų patikimai aprūpinama vietos rinka degalais ir kitais naftos produktais.

    Derybų esmė: gamykla ir įsipareigojimai

    Serbijos pusė taip pat primena ankstesnius NIS įsipareigojimus, kuriuos, valdžios vertinimu, bendrovė privalo įvykdyti. Jei to padaryti neįmanoma, Belgradas tikisi aiškios ir adekvačios kompensacijos, atitinkančios valstybės interesą bei investicijų ir tiekimo saugumo logiką.

    „Mes negalime sutikti su pasiūlymu, kuris neapgina Serbijos rinkos aprūpinimo ir Pančevo gamyklos ateities“, – sakė Dubravka Đedović Handanović.

    Ministrė nurodė, kad iš „MOL“ tikimasi atnaujinto pasiūlymo artimiausiu metu. Sprendimas, kaip bus organizuojamas NIS valdymas ir kokiomis sąlygomis tęsis Pančevo gamyklos darbas, tiesiogiai susijęs su energetiniu saugumu ir kainų stabilumu vidaus rinkoje.

    Konkurencija dėl NIS akcijų ir politinė žinutė

    Į situaciją įsitraukė ir Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučić, komentuodamas žinias apie galimą NIS akcijų pardavimą. Viešumoje pasirodė informacija, kad naujai įkurta Serbijos įmonė siūlė apie 2 milijardus eurų už 56,15 proc. „Gazprom Neft“ valdomą NIS akcijų paketą, o tai esą būtų maždaug dvigubai daugiau, nei buvo minima kalbant apie „MOL“.

    Prezidentas pabrėžė, kad Serbija neleis, jog kontrolinį paketą perimtų ką tik įsteigta įmonė, neturinti patirties naftos perdirbimo sektoriuje. Jis teigė, kad derybos su „MOL“ tęsiasi, o sprendimų tikimasi artimiausiomis dienomis, tačiau kartu užsiminė apie galimą spaudimą Serbijai.

    „Serbija neleis, kad daugumą NIS perimtų bendrovė be realios patirties naftos perdirbime“, – sakė Aleksandaras Vučić.

    Žiniasklaidoje minėta, kad alternatyvų pasiūlymą pateikė pernai įkurta bendrovė „Senator Treasury G.T.7 Two LLC“, o jos savininkas Ranko Mimović teigė, kad Rusijos pusė esą „iš principo“ sutiko su pasiūlymo logika. Serbijos vadovas šį scenarijų vertino atsargiai, akcentuodamas patikimo operatoriaus ir kompetencijos svarbą.

    Ką planuoja „MOL“ ir kokie terminai spaudžia?

    „MOL“ dar sausio mėnesį skelbė susitarusi dėl pagrindinių sąlygų su „Gazprom Neft“ dėl 56,15 proc. akcijų paketo įsigijimo. Taip pat viešai kalbėta, kad Vengrijos bendrovė derasi su Jungtinių Arabų Emyratų įmone ADNOC dėl galimos mažumos dalies NIS.

    Procesą riboja ir tarptautiniai terminai: sandorį, remiantis nurodomomis sąlygomis, reikia užbaigti iki gegužės 22 dienos pagal OFAC licenciją. A. Vučić anksčiau buvo minėjęs, kad „MOL“ už akcijas galėtų mokėti apie 1 milijardą eurų, tačiau galutinės sumos ir struktūra, sprendžiant iš Serbijos reakcijos, tebėra derybų objektas.

    Rinkai svarbiausia, kad bet koks sprendimas užtikrintų ne tik nuosavybės pasikeitimą „popieriuje“, bet ir realų tiekimo tęstinumą. Dėl to Serbijos reikalavimai orientuojami į Pančevo gamyklos darbo perspektyvą, žaliavos tiekimą ir įsipareigojimus, kurie mažina riziką, jog šalyje kiltų degalų trūkumo ar kainų šuolių scenarijus.

  • Teksaso „Zephyr Energy“ pristatė Windbeam: tylus generatorius, elektrą gaminantis net esant silpnam vėjui

    Teksaso „Zephyr Energy“ pristatė Windbeam: tylus generatorius, elektrą gaminantis net esant silpnam vėjui

    Kol vėjo energetika vis dažniau siejama su milžiniškomis turbinomis, Teksase veikianti bendrovė „Zephyr Energy“ siūlo kitokią kryptį. Ji pristato Windbeam mikrogeneratorių, kuris energiją išgauna ne sukamaisiais sparnais, o iš virpesių, atsirandančių net nuo labai silpno oro judėjimo.

    Tokie sprendimai orientuoti į aplinkas, kur įprastos turbinos dažnai neatsiperka ar kelia konfliktų dėl triukšmo, vaizdinės taršos ir vietos poreikio. Miestuose vėjas dažnai būna nepastovus, jį iškraipo pastatai, todėl svarbi tampa technologija, galinti veikti esant mažiems greičiams.

    Kaip veikia Windbeam technologija

    Windbeam esmė yra lanksti sija, kuri ore ne sukasi, o svyruoja ir virpa. Šiuos virpesius sužadina oro srautas, o judesys paverčiamas elektra naudojant linijinį generatorių.

    Kadangi nėra tradicinių pavarų, krumpliaračių ar masyvių guolių, sumažėja mechaninė trintis ir priežiūros poreikis. Tai taip pat leidžia tikėtis tylesnio darbo ir paprastesnės konstrukcijos, kurią lengviau pritaikyti skirtingose vietose.

    Kuo tai skiriasi nuo įprastų vėjo turbinų

    Didelės vėjo turbinos paprastai efektyviausiai veikia ten, kur vėjas yra stiprus ir gana tolygus, todėl jos statomos atvirose teritorijose ar jūroje. Gyvenamosiose zonose jų plėtrą riboja triukšmo reikalavimai, atstumai iki pastatų, kraštovaizdžio apsaugos ir visuomenės nepritarimas.

    Windbeam tipo sprendimai taikosi į kitą nišą: mažos galios generaciją ten, kur svarbiausia ne rekordinių kiekių gamyba, o pastovus papildomas šaltinis. Teoriškai tokie įrenginiai galėtų papildyti pastatų energetiką, pavyzdžiui, maitinti jutiklius, ryšio įrangą ar dalį inžinerinių sistemų.

    Kur tokia idėja gali prigyti

    Didžiausias potencialas siejamas su urbanistinėmis erdvėmis, kur energijos poreikis yra didelis, o vietos dideliems įrenginiams trūksta. Kompaktiškesni generatoriai gali būti integruojami į pastatų infrastruktūrą, jei jų triukšmo lygis ir vibracijos atitinka techninius bei saugos reikalavimus.

    Vis dėlto esminis klausimas išlieka praktinis: kokią realią galią ir kiek kilovatvalandžių per metus toks įrenginys pagamins konkrečiomis sąlygomis. Rinkai svarbūs ir kiti rodikliai: patvarumas, atsparumas oro sąlygoms, sertifikavimas, montavimo kaštai eurais ir atsiperkamumas, lyginant su saulės elektrinėmis ar baterijomis.

    Atsinaujinančios energetikos kryptys šiandien vis dažniau skaidomos į dvi dalis: didelius projektus tinklui ir mažus, decentralizuotus sprendimus vartotojui. Windbeam atstovauja pastarajai logikai, kur svarbiausia yra ne mastas, o galimybė išnaudoti anksčiau nepatrauklias, silpno vėjo zonas.

  • Šiaurės Afrika stato gigavatines saulės elektrines Sacharoje: dalis energijos gali keliauti į Europą

    Šiaurės Afrika stato gigavatines saulės elektrines Sacharoje: dalis energijos gali keliauti į Europą

    Sachara laikoma viena atšiauriausių vietų energetikos infrastruktūrai: moduliai kaista iki daugiau nei 60 laipsnių, dulkės mažina našumą, o tinklo prijungimo taškai dažnai būna už šimtų kilometrų. Vis dėlto Šiaurės Afrikoje sparčiai daugėja gigavatinės galios saulės elektrinių, kurios keičia regiono energetikos planus.

    Pagrindinis variklis paprastas: vieni didžiausių saulės spinduliuotės rodiklių pasaulyje ir didžiuliai atviri plotai leidžia generuoti daug elektros palyginti žemomis sąnaudomis. Kartu auga ir vietinis elektros poreikis, todėl valstybės ieško būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir stabilizuoti kainas.

    Kas pasikeitė per pastaruosius metus

    Dar prieš dešimtmetį didžiausia kliūtis buvo ne saulė, o finansavimas ir taisyklės: investuotojams trūko aiškių konkursų, ilgalaikių sutarčių ir tinklo plėtros planų. Pastaraisiais metais regiono šalys dažniau rengia didelius viešuosius konkursus, plečia nepriklausomų gamintojų modelį ir įteisina partnerystes su privačiu sektoriumi.

    Tai sutapo su pasauline tendencija, kai saulės elektrinių technologijos tapo efektyvesnės, o dideli projektai rinkoje nebeatrodo eksperimentas. Dėl to į Šiaurės Afrikos projektus dažniau ateina tarptautiniai bankai ir plėtotojai, kuriems svarbiausia yra prognozuojama grąža ir aiškūs reguliavimo rėmai.

    Egipto ambicija: ne tik sau, bet ir eksportui

    Ryškiausias pavyzdys šiame kontekste yra Egiptas, kuris dėl geografijos yra natūrali jungtis tarp Afrikos, Artimųjų Rytų ir Europos. Šalis siekia neapsiriboti vietos vartojimu ir vis dažniau kalba apie švaresnės energijos eksportą, ypač per regionines jungtis ir pramoninius projektus prie Sueco kanalo.

    Didelę vietą planuose užima žaliasis vandenilis, kurio gamybai reikia daug pigios elektros iš atsinaujinančių šaltinių. Saulės elektrinės čia tampa ne tik energijos tiekimo sprendimu gyventojams, bet ir pramonės grandinės dalimi, nukreipta į tarptautinę rinką.

    Kaip sprendžiami karščio ir dulkių iššūkiai

    Didelis karštis tiesiogiai mažina fotovoltinių modulių efektyvumą, todėl projektai vis dažniau remiasi technologijomis, kurios geriau išlaiko našumą esant aukštoms temperatūroms. Praktikoje tai reiškia pažangesnius modulius, mažesnius nuostolius karštyje ir tikslesnį projektavimą, kad generacija būtų stabilesnė per dienos pikus.

    Dulkės ir smėlio audros kelia ne mažesnę problemą: užteršti paviršiai greitai sumažina gamybą, todėl svarbūs priežiūros sprendimai, valymo logistika ir atsparios dangos. Kartu dykumos paviršiaus atspindėjimas gali tapti privalumu, jei naudojami dvišaliai moduliai, gebantys surinkti dalį šviesos ir nuo žemės atspindžio.

    Ne mažiau svarbus aspektas yra tinklai: net ir pastatytos elektrinės neduos maksimalios naudos be perdavimo infrastruktūros, kaupimo sprendimų ir regioninių jungčių. Būtent dėl to dalies projektų sėkmė bus vertinama ne pagal įrengtą galią, o pagal tai, kiek stabiliai energija pasiekia vartotojus ir ar atsiveria reali eksporto kryptis į Europą.

  • Retas Naujosios Zelandijos žvirblinis žuvėdras prieš saulės parką: 280 000 modulių ir 40 paukščių

    Retas Naujosios Zelandijos žvirblinis žuvėdras prieš saulės parką: 280 000 modulių ir 40 paukščių

    Naujosios Zelandijos Auklando regione planuotas didelis saulės elektrinės projektas susidūrė su netikėta kliūtimi: greta numatytos statybų vietos gyvena viena rečiausių pasaulio perinčių paukščių rūšių – tara iti, dar vadinama Naujosios Zelandijos mažąja žuvėdra.

    Ši rūšis evoliuciškai siejama su itin sena linija, o dabartinė jos populiacija laikoma kritinės būklės. Skaičiuojama, kad likę apie 40 suaugusių paukščių, o perinčių patelių – vos apie 10.

    Projektas, žadėjęs žalią proveržį

    Planuotas saulės parkas turėjo užimti apie 292 hektarus ir būti vystomas bendradarbiaujant energetikos bendrovei „Contact Energy“ bei saulės energetikos vystytojui „Lightsource bp“. Projekto apimtis buvo įspūdinga: numatyta įrengti apie 280 000 pasukamų saulės modulių.

    Vystytojai akcentavo, kad elektrinė prisidėtų prie mažesnių išmetamųjų teršalų ir aprūpintų elektra reikšmingą namų ūkių skaičių. Tačiau kritikai pabrėžė, kad pasirinkta vieta yra arti Kaiparos uosto pakraščių, svarbių paukščių maitinimosi ir žiemojimo teritorijų.

    Kodėl saulės moduliai gali tapti spąstais?

    Gamtosaugininkai ir dalis vietos bendruomenės kėlė riziką, kad didelis blizgančių modulių plotas paukščiams gali atrodyti kaip vandens telkinys. Toks reiškinys pasaulyje aptariamas kaip optinis efektas, kai atspindžiai klaidina vandens paukščius ir skatina leistis ar nerti ten, kur vandens nėra.

    Šiuo atveju baimintasi, kad paukščiai, ieškodami žuvies, gali bandyti leistis virš modulių, o tai didintų susidūrimų ir traumų tikimybę. Kadangi populiacija itin maža, net nedidelis suaugusių individų netekimas gali turėti neproporcingai didelį poveikį rūšies išlikimui.

    Teismo vertinimas ir posūkis

    Byla pasiekė teismą, o sprendimuose daug dėmesio skirta tam, kad poveikio mažinimas vien stebėsena nėra pakankamas, kai kalbama apie kritiškai nykstančią rūšį. Taip pat akcentuota, jog riziką būtina vertinti prevenciškai, nes pasekmės gali būti negrįžtamos.

    Vystytojai siūlė apsaugos priemonių paketą ir stebėseną, tačiau oponentai laikėsi pozicijos, kad reali žala gali paaiškėti per vėlai. Galutinis proceso rezultatas reiškė, kad projektas turėjo būti koreguojamas, atsižvelgiant į biologinės įvairovės apsaugos prioritetą.

    Ši istorija tapo platesnės dilemos pavyzdžiu: kaip spartinant atsinaujinančios energetikos plėtrą suderinti klimato tikslus su retų rūšių apsauga. Ekspertai pabrėžia, kad sprendimas dažniausiai slypi ne vien technologijose, o ankstyvame teritorijų atrankos etape, išsamiuose poveikio vertinimuose ir aiškiose gamtosaugos sąlygose.

  • Vengrijos FGSZ žada naują dujų pajėgumų paketą Ukrainai: planas gali perbraižyti srautus regione

    Vengrijos FGSZ žada naują dujų pajėgumų paketą Ukrainai: planas gali perbraižyti srautus regione

    Vengrijos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius FGSZ planuoja pasiūlyti Ukrainai vadinamąjį sujungtų pajėgumų produktą, kuris leistų rinkos dalyviams paprasčiau rezervuoti dujų transportavimo galimybes per tarpvalstybinius taškus. Apie tai Budapešte vykusiame 7-ajame LNG (suskystintųjų gamtinių dujų) viršūnių susitikime kalbėjo FGSZ vadovas Szabolcs I. Ferencz.

    Jo teigimu, pastarieji metai operatoriui tapo nuolatinio prisitaikymo laikotarpiu, nes regione keitėsi dominuojančios dujų kryptys. Iki tol svarbūs srautai iš Ukrainos vėliau užleido vietą maršrutams per Balkanų kryptį, o artėjant dešimtmečio pabaigai operatorius tikisi dar vienos transformacijos.

    Kas yra sujungti pajėgumai?

    Sujungtų pajėgumų pasiūlymai paprastai reiškia, kad dujų prekybininkams pateikiamas vienas suderintas produktas dviem susietiems įėjimo ir išėjimo taškams. Tai gali sumažinti administracinę naštą ir riziką, kai pajėgumus tenka pirkti atskirai skirtingose sistemose, o taip pat padidinti tarpvalstybinės prekybos patrauklumą.

    FGSZ vadovas nurodė, kad įmonė siekia iki 2027 metų pabaigos pradėti siūlyti sujungtus pajėgumus į Ukrainos pusę ir sudaryti galimybę rinkai planuotis ilgesniam laikotarpiui. Pasak jo, toks produktas galėtų paskatinti aktyvesnį prekybininkų susidomėjimą ir pakeisti regiono konkurencinį vaizdą.

    Trys kryptys, nuo kurių priklausys Vengrija

    FGSZ akcentavo, kad nuo 2027 metų Vengrija turės būti pasirengusi užsitikrinti tiekimą iš kelių krypčių vienu metu, tarp jų iš Kroatijos, Rumunijos ir Austrijos. Tokia strategija siejama su platesnėmis Europos energetikos politikos kryptimis, įskaitant REPowerEU tikslus mažinti priklausomybę nuo rusiškų išteklių ir didinti tiekimo šaltinių įvairovę.

    Tarp artimiausių darbų operatorius įvardijo jungčių plėtrą su Kroatija ir Rumunija. Pasak S. I. Ferenczo, Vengrijos pusėje jau diegiami techniniai sprendimai, tačiau reali pajėgumų plėtra priklausys ir nuo darbų kaimyninėse sistemose, todėl būtinas suderintas infrastruktūros vystymas abiejose sienos pusėse.

    Ką tai gali reikšti regionui?

    FGSZ signalizuoja, kad ateityje konkurencingesnis galėtų tapti maršrutas Kroatija–Vengrija–Ukraina, ypač jei Kroatijos LNG infrastruktūra ir regioniniai vamzdynai užtikrins pakankamus srautus į žemyną. Tokia kryptis gali būti patraukli ir dėl lankstesnio tiekimo, kai dujos į regioną patenka ne vienu kanalu.

    „Manau, kad mūsų trečiasis prioritetas yra pagaliau pasiūlyti sujungtus pajėgumus Ukrainos kryptimi“, – sakė FGSZ vadovas Szabolcs I. Ferencz.

    „Tikimės, kad iki 2027 metų pabaigos galėsime siūlyti sujungtus pajėgumus 15 metų į priekį, o tai pakeistų situaciją ir suteiktų patrauklių galimybių prekybininkams“, – teigė jis.

    Jei planas bus įgyvendintas, rinkos poveikis priklausys nuo kelių veiksnių: infrastruktūros parengties Ukrainos pasienyje, suderintų taisyklių taikymo, realių pajėgumų Rumunijos ir Kroatijos kryptyse bei regioninių kainų skirtumų. Vis dėlto pats siekis sukurti patogesnį ir ilgesniam laikui numatomą pajėgumų produktą rodo, kad operatoriai ruošiasi naujam dujų srautų žemėlapiui Europoje.

  • IEA analitikas: Europos dujų saugyklų pildymas šią vasarą bus sunkesnis ir brangesnis

    IEA analitikas: Europos dujų saugyklų pildymas šią vasarą bus sunkesnis ir brangesnis

    Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) dujų analitikas Gregas Molnáras įspėja, kad Europos dujų saugyklų pildymo sezonas 2026 metais gali būti sudėtingesnis, nei tikėtasi. Jo vertinimu, padėtį blogina išaugusi geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, kuri iškraipo suskystintų gamtinių dujų (SGD) srautus ir kainų dinamiką.

    Pasak eksperto, 2025–2026 metais pasaulinė SGD pasiūla augo sparčiai ir tai kurį laiką spaudė kainas žemyn. Vis dėlto rinkos jautrumas geopolitiniams sukrėtimams išliko, o dėl to kainų šuoliai gali grįžti net ir esant didesnei pasiūlai.

    Dujų rinka tapo globali

    G. Molnáro teigimu, Europoje vis dar pasitaiko nuomonė, kad Artimųjų Rytų trikdžiai pirmiausia yra Azijos problema, nes didžioji dalis SGD įprastai keliauja būtent ten. Tačiau jis pabrėžia, kad dujų rinka per pastarąjį dešimtmetį tapo gerokai labiau susieta, todėl kainų ir srautų pokyčiai Azijoje greitai persiduoda Europai.

    Analitikas atkreipė dėmesį į kainų koreliacijos augimą: jei 2015 metais ryšys tarp Azijos ir Europos dujų kainų buvo palyginti silpnas, tai 2025 metais jis tapo itin glaudus. Tai reiškia, kad Europos kainos vis dažniau reaguoja ne tik į regioninius veiksnius, bet ir į globalius SGD paklausos bei pasiūlos svyravimus.

    Signalas saugykloms – tempas atsilieka

    Vienas svarbiausių vasaros klausimų Europoje bus dujų injekcijos į saugyklas ir tikslinių užpildymo lygių pasiekimas. G. Molnáro vertinimu, norint pasiekti 90 proc. užpildymą, reikėtų reikšmingai didesnių injekcijų apimčių, palyginti su 2023 metų vasara, o 80 proc. lygis būtų artimesnis praėjusių metų tempui.

    Tačiau, pasak jo, pavasarį situacija neatrodė palanki: injekcijos buvo maždaug 20 proc. mažesnės nei tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau. Tai rodo tiek griežtesnes pasiūlos sąlygas, tiek mažesnę komercinę motyvaciją pildyti saugyklas, kai sezoniniai kainų skirtumai nėra palankūs.

    „Dabartiniai duomenys rodo, kad nesame kelyje link 90 proc. užpildymo, o tai atspindi įtemptesnę pasiūlą ir nepalankius sezoninius kainų skirtumus. Todėl šios vasaros saugyklų pildymas greičiausiai bus sudėtingesnis ir brangesnis, nei tikėtasi“, – sakė Gregas Molnáras.

    SGD banga ateina, bet ne iškart

    Žvelgdamas į 2026–2030 metų laikotarpį, IEA analitikas akcentavo, kad dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose pasaulinė rinka neteko reikšmingos dalies planuotos SGD pasiūlos. Nors nauji pajėgumai, ypač Jungtinėse Valstijose, ilgainiui gali kompensuoti dalį praradimų, šio efekto rinkoje gali tekti laukti ilgiau.

    Jo teigimu, net ir augant naujiems SGD projektams, realus pasiūlos padidėjimo poveikis gali vėluoti bent kelerius metus. Tai reiškia, kad artimiausiu laikotarpiu konkurencija dėl SGD krovinių ir kainų nepastovumas gali išlikti didesni, o Europos saugyklų pildymas taps dar svarbesniu energetinio saugumo faktoriumi.