CP v2

Category: Energetika

  • Černobylyje statomas 2 MW saulės parkas: jis turėtų užtikrinti elektrinės poreikius ir remontus

    Černobylyje statomas 2 MW saulės parkas: jis turėtų užtikrinti elektrinės poreikius ir remontus

    Saulės elektrinė Černobylio teritorijoje

    Černobylio atominės elektrinės teritorijoje Ukrainoje statomas 2 megavatų galios saulės parkas, kuris turėtų padėti užtikrinti objekto elektros poreikius. Skelbiama, kad saulės moduliai elektros energiją pradėti gaminti turėtų per maždaug mėnesį nuo projekto užbaigimo.

    Tokie sprendimai siejami su praktiniu poreikiu turėti stabilesnį vietinį energijos šaltinį objektui, kuris tebėra prižiūrimas ir saugomas. Nors Černobylio elektrinė jau seniai nebegamina elektros, teritorijoje vyksta darbai, kuriems reikalingas patikimas elektros tiekimas.

    Kokia Černobylio elektrinės funkcija šiandien

    Černobylio atominės elektrinės vadovas Serhii Tarakanovas Ukrainos žiniasklaidai yra sakęs, kad šiuo metu planų aktyviai dalyvauti elektros rinkoje nėra. Vis dėlto jis neatmetė, kad ateityje, pasikeitus situacijai ir poreikiams, tokia kryptis galėtų atsirasti.

    Anot jo, pagrindinė valdžios užduotis elektrinės komandai išlieka aiški: vykdyti reaktorių blokų eksploatacijos nutraukimą ir pertvarkyti apsaugines konstrukcijas taip, kad jos būtų saugios aplinkai. Būtent šiems tikslams reikalinga infrastruktūra ir nuolatinis energijos tiekimas.

    Kodėl zona vertinama kaip energetikos plėtros erdvė

    Tarakanovas yra pabrėžęs, kad atskirties zonoje yra daug laisvos erdvės, todėl ji teoriškai tinkama žaliosios energijos gamybai. Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad teritorijoje egzistuoja energetikos infrastruktūra, įskaitant tinklą, kuris istoriškai buvo pritaikytas dideliems elektros srautams.

    Jo teigimu, papildomas veiksnys yra leidimų procedūrų specifika: atskirties zonoje dėl riboto gyventojų skaičiaus dalis procesų gali būti paprastesni nei tankiai apgyvendintose vietovėse. Tai, pasak elektrinės vadovo, sudaro prielaidas ateityje racionaliau išnaudoti šią unikalią teritoriją.

    Remontas po drono smūgio ir galimos sąnaudos

    Tuo pat metu išlieka rimti darbai, susiję su saugumo užtikrinimu. Pranešta, kad naujoji apsauginė arka, dengiantis senąjį sarkofagą, po Rusijos drono smūgio buvo apgadinta ir jai reikalingas skubus remontas.

    Po smūgio 2025 metų vasarį ir kilusio gaisro konstrukcija, kaip skelbta, prarado pilną sandarumą. Vertinama, kad atkūrimo kaštai gali siekti iki 500 000 000 eurų, o darbai gali užtrukti iki 2030 metų; dalį lėšų jau yra pervedę Ukrainos Vakarų partneriai.

    Elektrinės vadovas taip pat yra pabrėžęs, kad šiuo metu nėra požymių apie neišvengiamą senojo sarkofago griūties riziką. Vis dėlto remontų skubą lemia siekis atkurti maksimalų barjerų patikimumą virš ketvirtojo bloko, kuris sprogo 1986 metais.

    Ar grįžtų branduolinė gamyba?

    Kalbėdamas apie ilgalaikes perspektyvas, Tarakanovas skeptiškai vertino idėją atkurti elektrinės energinį potencialą pasitelkiant mažus modulinius reaktorius. Jo požiūriu, atsižvelgiant į 1986 metų avarijos pamokas, būtų logiška remtis tik patikrintomis technologijomis.

    Jis akcentavo, kad jei kada nors būtų svarstoma branduolinės generacijos plėtra, labiau tiktų didelės galios, plačiai pasaulyje naudojami reaktoriai, kurių saugos lygis yra aukštas. Kol kas realiausias artimiausio laikotarpio sprendimas atrodo saulės parko projektas, orientuotas į vietinius poreikius.

  • Istorinis rekordas: Lietuva savaitę elektros poreikį padengė atsinaujinančia energija

    Istorinis rekordas: Lietuva savaitę elektros poreikį padengė atsinaujinančia energija

    Balandžio 20–26 dienomis Lietuva pirmą kartą pasiekė istorinį rezultatą: per savaitę atsinaujinančių išteklių elektrinės pagamino daugiau elektros, nei jos reikėjo šalies vartojimui. Pagrindiniu šuolio varikliu tapo itin išaugusi vėjo elektrinių gamyba, o situacija rinkoje atnešė ir ryškų kainų kritimą.

    Per minėtą savaitę vidutinė didmeninė elektros kaina Lietuvos „Nord Pool“ zonoje krito iki 36 eurų už megavatvalandę. Tai buvo apie 58 proc. mažiau nei ankstesnę savaitę, kai vidurkis siekė 86 eurus už megavatvalandę, o tokio lygio kainos nematytos nuo praėjusių metų birželio.

    Rinkoje fiksuotos ir neigiamos kainos, kurios paprastai reiškia, kad pasiūla trumpais laikotarpiais viršija paklausą. Neigiamos kainos pasitaikė trečiadienį, šeštadienį ir sekmadienį, o savaitgalį elektra iki nulio ar žemiau kainavo iki penktadalio laiko.

    Kas nulėmė rekordą?

    Vėjo ir saulės elektrinės per savaitę pagamino 206 gigavatvalandes elektros, o kartu su kitais atsinaujinančiais šaltiniais bendras atsinaujinančios energijos kiekis pasiekė 215 gigavatvalandžių. Tuo metu Lietuvos elektros poreikis siekė 210 gigavatvalandžių, tad atsinaujinantys šaltiniai padengė apie 102 proc. paklausos.

    Lyginant su ankstesne savaite, vartojimas buvo maždaug 4 proc. mažesnis. Vis dėlto esminę įtaką padarė gamybos augimas: vėjo elektrinių gamyba šoktelėjo 78 proc. ir pasiekė 151 gigavatvalandę, sudarydama apie 58 proc. visos šalyje pagamintos elektros.

    Saulės elektrinių gamyba augo 19 proc. iki 55 gigavatvalandžių ir sudarė apie 21 proc. Hidroelektrinės pagamino 23 gigavatvalandes, šiluminės elektrinės 18 gigavatvalandžių, o kiti šaltiniai 12 gigavatvalandžių.

    Importas mažėjo, eksportas augo

    Per nagrinėjamą savaitę visos šalies elektrinės pagamino 259 gigavatvalandes, tai yra apie 124 proc. viso poreikio. Tai buvo 43 proc. daugiau nei savaitę prieš tai, kai bendra gamyba siekė 181 gigavatvalandę.

    Importo srautai traukėsi 43 proc. nuo 100 iki 57 gigavatvalandžių. Didžiausia importo dalis atėjo iš Latvijos, mažesnė iš Švedijos, o likusi dalis iš Lenkijos.

    Eksportas tuo pat metu padvigubėjo nuo 52 iki 103 gigavatvalandžių. Daugiausia elektros buvo išvežta į Švediją, taip pat į Latviją ir Lenkiją, o į Švediją Lietuva eksportavo daugiau, nei iš jos importavo.

    Ką tai reiškia vartotojams?

    Tokia savaitė rodo, kaip greitai elektros sistemos balansą gali pakeisti vėjo ir saulės generacija, ypač kai sutampa palankios meteorologinės sąlygos ir mažesnis vartojimas. Trumpalaikėje perspektyvoje tai didina kainų svyravimus, įskaitant laikotarpius, kai kaina biržoje artėja prie nulio ar tampa neigiama.

    Ilgesnėje perspektyvoje rekordai dažniausiai reiškia augantį poreikį lankstumui: tinklų plėtrai, energijos kaupimui, vartojimo valdymui ir eksporto galimybėms. Kai gamyba dažnai viršija vidaus paklausą, gebėjimas efektyviai perduoti energiją per jungtis ir subalansuoti sistemą tampa lemiamu veiksniu tiek kainoms, tiek patikimumui.

  • Saulės elektrinės laukuose naktimis suaktyvėja šikšnosparniai: tyrimas atskleidė netikėtą jų naudą

    Saulės elektrinės laukuose naktimis suaktyvėja šikšnosparniai: tyrimas atskleidė netikėtą jų naudą

    Dieną saulės elektrinių parkai atrodo kaip statiška infrastruktūra, tačiau sutemus jie gali virsti aktyviomis gyvūnų maitinimosi ir slėptuvių vietomis. Naujesni stebėjimai rodo, kad tokiose teritorijose dažniau fiksuojami šikšnosparniai, o jų elgsena skiriasi nuo įprastų migracijos ar atsitiktinio praskridimo scenarijų.

    Šikšnosparniai yra vieni svarbiausių naktinių vabzdžių reguliuotojų, todėl jų gausa konkrečioje vietoje dažnai reiškia ir didesnį vabzdžių kiekį. Saulės modulių eilės sukuria pavėsį, keičia vėjo ir drėgmės režimą prie žemės, o tai gali sudaryti palankesnes sąlygas augalijai ir smulkiems bestuburiams, ypač jei teritorija tvarkoma ne intensyviai.

    Kas traukia šikšnosparnius?

    Vienas dažniausių paaiškinimų yra maisto grandinė: daugiau augalijos reiškia daugiau vabzdžių, o kur vabzdžių daugiau, ten suaktyvėja ir jų medžiotojai. Praktikoje tai gali pasireikšti tuo, kad šikšnosparniai virš saulės parkų medžioja ilgiau, kartoja skrydžio trajektorijas ir toje pačioje vietoje fiksuojami daugelį naktų iš eilės.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra pati konstrukcija. Metaliniai rėmai, tarpai ir atramos sukuria daugiau užuovėjos, o sukaupta šiluma vakare gali padėti palaikyti stabilesnį mikroklimatą, kas kai kurioms rūšims ypač svarbu jauniklių auginimo laikotarpiu.

    Kaip tai tiriama ir ką rodo duomenys?

    Šikšnosparnių aktyvumas dažniausiai vertinamas akustiniais registratoriais, kurie fiksuoja ultragarsinius signalus, pagal juos galima atskirti rūšis ar bent jų grupes. Tokie matavimai leidžia palyginti aktyvumą skirtingose buveinėse, pavyzdžiui, saulės parke, šalia esančiose pievose ar miško pakraščiuose.

    Interpretacija reikalauja atsargumo, nes aukštesnis signalų skaičius nebūtinai reiškia didesnę populiaciją, jis gali rodyti ir intensyvesnį medžioklės elgesį. Vis dėlto pasikartojantys fiksavimai tose pačiose vietose leidžia daryti prielaidą, kad daliai šikšnosparnių saulės parkai tampa ne tik tranzitine, bet ir funkcionalia buveine.

    Ką tai reiškia saulės parkų plėtrai?

    Atsinaujinančios energetikos plėtra neišvengiamai keičia kraštovaizdį, todėl svarbu vertinti ne tik klimato naudą, bet ir poveikį biologinei įvairovei. Šikšnosparnių atvejis rodo, kad kai kurie žmogaus sukurti objektai gali netikėtai suteikti papildomų ekologinių nišų, tačiau tai nereiškia, jog rizikų nėra.

    Didžiausi skirtumai dažnai priklauso nuo teritorijos priežiūros, apželdinimo sprendimų, apšvietimo ir trikdymo lygio. Tinkamai planuojant, saulės parkai gali būti derinami su gamtai palankesnėmis priemonėmis, kurios didina buveinių įvairovę ir mažina neigiamą poveikį aplinkinėms ekosistemoms.

    Šikšnosparniai dažnai apipinami mitais, tačiau ekologiniu požiūriu jie yra vertingi sąjungininkai, ypač ten, kur gausu vabzdžių. Todėl saulės elektrinių parkai, kurie dieną tiekia energiją, naktį kai kuriose vietovėse gali tapti svarbia grandimi vietinėje ekosistemoje.

  • Saulės elektrinė, kuri turėjo gaminti energiją: mokslininkai po moduliais aptiko šimtus rūšių

    Saulės elektrinė, kuri turėjo gaminti energiją: mokslininkai po moduliais aptiko šimtus rūšių

    Saulės elektrinės dažniausiai siejamos su švaresne elektros gamyba ir mažesnėmis emisijomis, tačiau nauji tyrimai rodo dar vieną svarbų efektą. Kai dalis parkų planuojami nepaliekant žemės plikos, o įrenginių teritorijos prižiūrimos tausojančiai, po moduliais gali formuotis netikėtai turtingos buveinės.

    Vokietijoje atliktuose biologinės įvairovės stebėjimuose antžeminiuose saulės parkuose užfiksuota daugiau kaip 300 augalų rūšių. Kartu identifikuota per 30 žiogų ir skėrių rūšių, o taip pat registruota 13 skirtingų šikšnosparnių rūšių, besinaudojančių tokiose teritorijose susiklosčiusiomis sąlygomis.

    Kas keičiasi po moduliais?

    Pagrindinis skirtumas atsiranda tada, kai parkų plėtra derinama su vietine augalija ir ribojama intensyvi žemės dirbimo praktika. Dalis saulės elektrinių teritorijų yra aptvertos, rečiau trikdomos žmonių, jose paprastai nevyksta arimas ir sumažėja pesticidų bei herbicidų naudojimo poreikis.

    Modulių metamas šešėlis ir jų suformuojamas mikroklimatas taip pat turi įtakos: dirva dažniau išlaiko drėgmę, temperatūrų svyravimai tampa švelnesni. Tokios sąlygos palankios daugiametėms žolėms ir laukinėms gėlėms, kurios savo šaknimis stabilizuoja dirvožemį ir mažina erozijos riziką.

    Kodėl tai svarbu biologinei įvairovei?

    Įvairesnė augalija reiškia daugiau maisto ir slėptuvių vabzdžiams, o vabzdžių gausa pritraukia aukštesnių mitybos grandžių gyvūnus. Šikšnosparniai, kurie minta skraidančiais vabzdžiais, tokiuose plotuose gali rasti daugiau grobio, ypač jei aplinkinėse teritorijose vyrauja intensyvus žemės ūkis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad saulės parkai savaime nėra garantuota „gamtos oazė“: daug lemia projektavimo ir priežiūros sprendimai. Jei teritorija nuolat šienaujama iki plikos vejos, dažnai trikdoma technikos arba naudojamos cheminės priemonės, biologinės įvairovės nauda gali būti gerokai mažesnė.

    Ką tai gali reikšti ateities projektams?

    Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje spartėja, todėl didėja ir konkurencija dėl žemės naudojimo. Dėl to vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip mažinti infrastruktūros poveikį kraštovaizdžiui ir gamtai, o kartu išlaikyti ekonominį projektų gyvybingumą.

    Praktikoje tai reiškia aiškesnį dėmesį vietinių augalų mišiniams, švelnesniam šienavimo režimui, buveinių fragmentacijos mažinimui ir ilgalaikiam monitoringui. Tyrimai rodo, kad suderinus energijos gamybą su ekologiniais tikslais, saulės elektrinės gali tapti ne tik klimato politikos, bet ir biologinės įvairovės stiprinimo dalimi.

    Tokie rezultatai nekeičia fakto, kad kiekvienas projektas turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į vietos ekosistemas ir saugomas teritorijas. Vis dėlto vis daugiau duomenų leidžia teigti: gerai suplanuota saulės elektrinė kartais sukuria sąlygas gamtai atsikurti ten, kur to mažiausiai tikėtasi.

  • Saulės elektrinių parkai netikėtai tapo buveinėmis: lapės ėmė naudoti paneles kaip savo teritorijos dalį

    Saulės elektrinių parkai netikėtai tapo buveinėmis: lapės ėmė naudoti paneles kaip savo teritorijos dalį

    Saulės elektrinių parkai paprastai projektuojami kaip uždaros infrastruktūros teritorijos, tačiau kai kuriose vietose jie netikėtai ima veikti ir kaip laukinės gamtos prieglobstis. Tyrėjų stebėjimai rodo, kad aptvertose, retai trikdomose teritorijose gyvūnai randa maisto, pavėsį ir santykinę ramybę.

    Vienas daugiausiai dėmesio sulaukusių pavyzdžių siejamas su San Chuakino smulkia lape, gyvenančia Kalifornijos Centrinėje slėnyje. Šios rūšies populiacija ilgą laiką mažėjo dėl buveinių nykimo, kurį lėmė intensyvi žemdirbystė, urbanizacija ir infrastruktūros plėtra.

    Saulės parkuose lapės neapsiribojo vien trumpalaikiu užklydimu: jos pradėjo reguliariai naudoti teritoriją, ieškoti grobio ir įsirengti urvus. Prie to prisidėjo keli veiksniai, kurie tokiose vietose susiklosto natūraliai: ribotas žmonių judėjimas, mažesnis triukšmas ir stabilios sąlygos po statybų pabaigos.

    Aptvėrimas, pirmiausia skirtas objekto apsaugai, kai kuriais atvejais tapo papildoma kliūtimi didesniems plėšrūnams. Tuo pat metu po saulės moduliais susiformuoja pavėsis, o mikroklimatas gali būti švelnesnis per karščius, todėl daliai gyvūnų lengviau išvengti perkaitimo ir išlaikyti aktyvumą.

    Ne mažiau svarbi ir ekosistemos grandinė: jei po moduliais paliekama ar sąmoningai formuojama augalija, į teritoriją ateina vabzdžiai, vėliau graužikai ir kitas smulkus grobis. Tokia maisto bazė sudaro sąlygas įsitvirtinti ir plėšrūnams, todėl saulės parkas kai kur virsta ne vien techniniu objektu, o tam tikru mozaikiniu kraštovaizdžiu.

    Kas lemia, ar tai veiks?

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra automatinis scenarijus kiekviename projekte. Reikšmę turi vieta, sklypo dydis, aplinkinių buveinių būklė, priežiūros praktikos ir tai, ar teritorija po moduliais paliekama gyvybei, ar paverčiama sterilia danga.

    Didelę įtaką daro ir tvarkymo sprendimai: kaip dažnai šienaujama, ar naudojamos cheminės priemonės, kaip planuojamas apšvietimas naktį ir ar paliekami koridoriai judėjimui. Net nedideli pakeitimai gali nulemti, ar parkas bus neutralus, ar taps palankus skirtingoms rūšims.

    Kodėl tai svarbu energetikai

    Diskusijose dėl atsinaujinančios energetikos plėtros vienas opiausių klausimų yra žemės naudojimas ir poveikis biologinei įvairovei. Šis atvejis rodo, kad tinkamai suplanuoti saulės parkai gali ne tik mažinti emisijas energetikos sektoriuje, bet ir tam tikromis sąlygomis prisidėti prie rūšių apsaugos.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja atsargumą: būtini ilgalaikiai stebėjimai, kad būtų aišku, ar gyvūnams tai iš tiesų saugi buveinė, ar tik laikinas prisitaikymas. Praktikoje tai reiškia daugiau monitoringo, aiškesnius gamtosauginius kriterijus ir projektavimą, kuris iš anksto numato sambūvį su laukine fauna.

    Ką tai gali pakeisti ateityje?

    Jei tokios praktikos pasiteisina, jos gali paveikti ir reglamentavimą, ir investuotojų požiūrį į projektų planavimą. Saulės parkai vis dažniau vertinami ne vien pagal pagamintą elektros kiekį, bet ir pagal tai, kaip jie įsilieja į kraštovaizdį bei kokį poveikį daro vietos ekosistemoms.

    San Chuakino lapių pavyzdys tapo signalu, kad energetikos infrastruktūra kai kur gali atlikti ir netikėtą funkciją. Tai nereiškia, kad technologijos pakeis natūralias buveines, tačiau gali atverti realistišką kryptį, kaip plėtra gali būti derinama su biologinės įvairovės apsauga.

  • Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas pirmauja pagal vėjo ir saulės elektrinių leidimus, bet taip pat „nurašo“ daugiausia projektų

    Ohajas per pastaruosius metus tapo ryškiu paradoksu JAV atsinaujinančios energetikos žemėlapyje: valstija nagrinėja itin daug vėjo ir saulės elektrinių leidimų, tačiau kartu dažniau nei kitos stabdo ar praranda projektus dar iki galutinio sprendimo. Tai rodo recenzuotas tyrimas, apėmęs 19 valstijų ir kelių šimtų projektų paraiškas.

    Tyrėjai išskiria, kad vien paraiškų skaičius pats savaime nereiškia palankios aplinkos investuotojams. Ohajo pavyzdys atskleidžia, jog net ir formaliai neblogas patvirtinimo rodiklis gali slėpti didelį neapibrėžtumą, kai nemaža dalis iniciatyvų žlunga dėl atmetimų arba vystytojų sprendimo pasitraukti.

    Skaičiai, kurie išsiskiria

    Tyrime analizuotos vėjo ir saulės elektrinių paraiškos, pateiktos nuo 2015 iki 2024 metų, iš viso 460 projektų 19 valstijų. Bendras vaizdas buvo palyginti stabilus: daugumoje valstijų patvirtinama apie 90 proc. paraiškų, o įprastas laukimo laikas siekia maždaug vienus metus.

    Ohajas šiame kontekste tapo išskirtiniu atveju. Valstija per tirtą laikotarpį išnagrinėjo 61 projektą, daugiau nei bet kuri kita tyrime dalyvavusi valstija, tačiau taip pat fiksavo didžiausią atmetimų skaičių ir nemažai atvejų, kai vystytojai pasitraukė dar nepriėmus sprendimo.

    Kas pasikeitė po 2021 metų?

    Lūžio tašku tyrėjai įvardija 2021 metais priimtą teisės aktą, suteikusį savivaldos lygmeniui daugiau galios riboti didelio masto vėjo ir saulės projektus. Idėja buvo stiprinti vietos bendruomenių balsą, tačiau praktikoje tai sukūrė naują rizikos sluoksnį net projektams, kurie jau buvo patekę į leidimų išdavimo procesą.

    Tyrime pažymima, kad po šių pokyčių leidimus išduodančios institucijos sprendimuose pradėjo daug labiau remtis vietos pasipriešinimu. Dėl to, pasak analitikų, net ir techniškai parengti projektai susiduria su sunkiai prognozuojamu rezultatu, o vieninga vietos politikų ar gyventojų nepritarimo pozicija kai kuriais atvejais tampa lemiamu faktoriumi.

    Vystytojų reakcija ir teisiniai ginčai

    Padidėjęs neapibrėžtumas paveikė ir vystytojų elgesį: dalis bendrovių viešai deklaravo nebenorinčios tęsti plėtros valstijoje, o kiti projektai įstrigo teisiniuose ginčuose. Kai kurios įmonės siekia įrodyti, kad sprendimų kriterijai taikomi nevienodai, o procesas tampa sunkiai planuojamas tiek terminų, tiek sąnaudų prasme.

    „Tai tapo rusiškos ruletės žaidimu, ir mes jo daugiau nežaisime“, – sakė vienos plėtotojų bendrovės atstovas, komentuodamas sprendimą nebetęsti projektų Ohajuje.

    Kartu pabrėžiama, kad investuotojams svarbu ne tik galutiniai patvirtinimo procentai, bet ir tai, kiek projektų realiai pasiekia sprendimo stadiją. Jei reikšminga dalis iniciatyvų pasitraukia proceso metu, regionas praranda tiek planuotą generaciją, tiek su ja susijusias darbo vietas ir mokesčių pajamas.

    Ohajo leidimus administruojanti institucija kritikuoja tokį vertinimą ir akcentuoja, kad bendras patvirtintų projektų skaičius išlieka didelis, o patvirtinimo rodiklis, vertinant ilgesnį laikotarpį, panašus į kai kurių kitų valstijų. Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ankstesniais metais, kai projektai buvo tvirtinami beveik automatiškai, statistika „išlygina“ vėlesnį griežtesnį etapą, todėl vien bendras vidurkis gali klaidinti.

    Tyrimo autoriai teigia, kad Ohajo atvejis atskleidžia platesnę problemą: dalyje valstijų sprendimų priėmimas persikelia į vietos lygmenį, kur informacija apie procesus ir priežastis dažnai nėra sistemingai kaupiama. Dėl to tampa sunkiau suprasti, kur ir kodėl atsinaujinančios energetikos projektai stringa, net jei nacionaliniu mastu leidimų išdavimas atrodo gana sėkmingas.

  • Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūriniai vėjo parkai keičia paukščių maršrutus: tyrimai fiksuoja iki 256 000 pradingusių jūrinių paukščių

    Jūroje statomi vėjo parkai padeda mažinti iškastinio kuro naudojimą, tačiau nauji tyrimai rodo ir kitą pusę: kai kuriose teritorijose jūriniai paukščiai ima vengti vietų, kuriose anksčiau maitinosi ar ilsėjosi. Mokslininkai pabrėžia, kad poveikis priklauso nuo vietos, rūšių ir parko dydžio, tačiau tendencija kai kuriose akvatorijose kartojasi.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė vertinimai, kad zonose prie jūrinių vėjo parkų gali būti fiksuojamas reikšmingas paukščių gausos sumažėjimas. Skaičius iki 256 000 dažniausiai minimas kaip apibendrintas įvertis, rodantis galimą paukščių pasitraukimą iš įprastų buveinių, o ne tiesioginį žuvimą vienoje vietoje.

    Kodėl paukščiai traukiasi?

    Tyrėjai dažniausiai išskiria vadinamąjį buveinių išstūmimą, kai paukščiai vengia teritorijų dėl pasikeitusio kraštovaizdžio ir trikdžių. Vėjo turbinų bokštai ir mentės keičia atvirą horizontą, o kai kurioms rūšims tai tampa kliūtimi navigacijai, maitinimuisi ar skrydžio maršrutams.

    Reikšmės gali turėti ir triukšmas bei vibracija, ypač statybų etape, kai vyksta gręžimo ar kalimo darbai. Net ir eksploatacijos metu dalis rūšių elgiasi atsargiau, o tai gali lemti, kad paukščiai nebesirenka tradicinių maitinimosi plotų.

    Ką tai reiškia populiacijoms?

    Didžiausia rizika siejama ne tik su tuo, kad paukščiai pakeičia maršrutą, bet su energijos sąnaudomis. Jei maitinimosi vietas tenka rasti toliau, paukščiai daugiau skrenda, daugiau konkuruoja dėl maisto ir gali prasčiau pasirengti perėjimui.

    Moksliniuose modeliuose ir stebėsenos darbuose akcentuojama, kad ilgalaikis poveikis gali pasireikšti per mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir prastesnį perėjimo sėkmingumą. Dėl to kai kurioms rūšims, ypač jautresnėms trikdžiams, svarbi ne tik turbinų gausa, bet ir jų išdėstymas, atstumai bei sutapimas su svarbiausiomis maitinimosi ir migracijos zonomis.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Ekspertai pabrėžia, kad išvados nebūtinai reiškia, jog jūrinės vėjo energetikos reikia atsisakyti. Dažniau akcentuojama, kad būtina tiksliau parinkti vietas, atsižvelgiant į paukščių migracijos kelius, koncentracijos zonas ir sezoninius pokyčius.

    Praktikoje vis dažniau taikomi pažangesni erdviniai modeliai, stebėsena prieš statybas ir po jų, taip pat priemonės, mažinančios statybų trikdžius jautriausiais laikotarpiais. Tyrėjai sutaria, kad kuo anksčiau poveikis įtraukiamas į planavimą, tuo daugiau galimybių suderinti atsinaujinančią energetiką su biologinės įvairovės apsauga.

  • Australijos karščio bangos naikina paukščius: vis dažniau jie slepiasi po saulės elektrinių moduliais

    Australijos karščio bangos naikina paukščius: vis dažniau jie slepiasi po saulės elektrinių moduliais

    Australijoje vis dažnesnės ir intensyvesnės karščio bangos tampa rimtu išbandymu laukinei gamtai, o ypač paukščiams. Per ekstremalius karščius fiksuojami masiniai kritimai, kai dėl perkaitimo ir dehidratacijos paukščiai žūsta per palyginti trumpą laiką.

    Paukščiams gyvybiškai svarbūs vandens telkiniai ir pavėsis, nes būtent taip jie reguliuoja kūno temperatūrą. Kai aplinka įkaista, o vandens ir pavėsio trūksta, net įprastos migracijos ar maitinimosi trajektorijos gali tapti mirtinai rizikingos.

    Saulės parkai iš oro klaidina

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį į reiškinį, kai saulės elektrinių moduliai iš aukštai paukščiams gali priminti vandens paviršių. Lygus, šviesą atspindintis plotas sukuria vizualinę iliuziją, todėl dalis paukščių leidžiasi manydami, kad rado vandens telkinį.

    Nusileidę jie randa ne vandenį, o įkaitusią konstrukciją ir sausą gruntą, tad toks „klaidingas nusileidimas“ gali kainuoti brangiai. Ypač tai pavojinga per karščio bangas, kai kiekviena papildoma minutė be realios atgaivos didina perkaitimo riziką.

    Pavėsis po moduliais kartais gelbsti

    Vis dėlto situacija nėra vienareikšmė: stebėjimai rodo, kad atsidūrę ant žemės paukščiai neretai renkasi pavėsį po moduliais. Saulės elektrinių konstrukcijos sumažina tiesioginės saulės spinduliuotės poveikį, todėl po jomis susidaro vėsesnės mikroerdvės.

    Toks pavėsis gali tapti laikina slėptuve, leidžiančia paukščiams atgauti jėgas ir išlaukti, kol temperatūra nukris. Kai kuriais atvejais būtent šios vėsesnės „kišenės“ tampa skirtumu tarp išsekimo ir išgyvenimo.

    Ką tai reiškia plėtojant saulės energetiką?

    Saulės energetikos plėtra Australijoje ir kitur vyksta sparčiai, tačiau kartu daugėja ir netikėtų sąveikų su laukine fauna. Šis atvejis parodo dvigubą efektą: iš oro saulės parkai gali klaidinti, o ant žemės kartais sukuria prieglobstį nuo kaitros.

    Todėl gamtosaugos ir energetikos planavime svarbu ne tik mažinti rizikas, bet ir suprasti, kaip gyvūnai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Augant karščio bangų dažniui ir trukmei, tokios „atsitiktinės“ pastogės gali tapti vis svarbesnės, tačiau kartu būtina ieškoti sprendimų, kad paukščiai nebūtų viliojami ten, kur tikisi rasti vandens, bet jo nėra.

    Bendra kryptis aiški: šylant klimatui, vandens šaltiniai džiūsta, natūralaus pavėsio vietų mažėja, o ekstremalūs reiškiniai dažnėja. Tokiose sąlygose išlikimą vis dažniau lems tai, ar paukščiai ras realią atgaivą laiku, ir kaip žmogaus infrastruktūra keičia jų elgseną.

  • 40 metų po Černobylio: mokslininkai aiškina, kodėl mitai apie avariją Vengrijoje vis dar gyvi

    40 metų po Černobylio: mokslininkai aiškina, kodėl mitai apie avariją Vengrijoje vis dar gyvi

    Praėjus 40 metų po Černobylio atominės elektrinės avarijos, Budapešte susirinkę branduolinės energetikos ir radiacinės saugos ekspertai siekė atskirti faktus nuo iki šiol visuomenėje cirkuliuojančių mitų. Konferencijoje aptarta, kaip 1986 metų katastrofos techninės priežastys ir tuometinė informacijos kontrolė suformavo ilgalaikę baimę, kuri kai kuriose Centrinės Europos šalyse, taip pat Vengrijoje, išlieka iki šiol.

    Renginį organizavo Budapešto technologijos ir ekonomikos universitetas, HUN-REN Energetikos tyrimų centras ir Vengrijos branduolinė draugija. Ekspertai akcentavo, kad Černobylis tapo ne tik branduolinės saugos, bet ir krizės komunikacijos pamoka, o netikslūs įsitikinimai neretai lemia prastesnius sprendimus ekstremalių situacijų metu.

    Kas iš tikrųjų įvyko reaktoriuje?

    1986 metais balandžio 26 dieną 1.23 valandą nakties sprogo ketvirtasis Černobylio elektrinės reaktorius, į atmosferą išmetęs didžiulį radioaktyvių medžiagų kiekį. Konferencijoje priminta, kad avarijos riziką iš esmės didino specifinis RBMK tipo reaktorių konstrukcinis ypatumas, susijęs su vadinamuoju teigiamu tuštumų koeficientu.

    Paaiškinta, kad daugelyje šiuolaikinių reaktorių didėjant garų burbulų kiekiui aušinimo sistemoje reakcija slopsta, nes įsijungia neigiamas grįžtamasis ryšys. RBMK atveju, ypač dirbant mažesne nei 20 proc. galia, garų burbulų daugėjimas galėjo skatinti reakciją, o tai sudarė pavojingą teigiamą grįžtamąjį ryšį ir prisidėjo prie nekontroliuojamo galios šuolio.

    Radioaktyvus debesis ir dozės

    Sugriuvus reaktoriaus pastatui ir kelias dienas degant grafitui, į aplinką pateko itin didelė radioaktyvių medžiagų tarša. Pranešimuose konferencijoje minėta, kad į atmosferą galėjo ištrūkti nuo 1 iki 2 eksabekerelių radioaktyvumo, o dalis lakiųjų izotopų pateko į aukštesnius atmosferos sluoksnius ir buvo išnešioti tūkstančius kilometrų.

    Vengrijoje taip pat buvo aptikta vadinamųjų karštųjų dalelių, tai yra mikrometrinio dydžio branduolinio kuro fragmentų, atneštų vėjo. Vis dėlto mokslininkai pabrėžė atotrūkį tarp realiai gautų dozių ir visuomenėje įsitvirtinusios baimės: jų teigimu, vidutinė efektyvioji dozė Vengrijoje nebuvo išskirtinai didelė, lyginant su fonu, kuris fiksuotas, pavyzdžiui, 1960-aisiais vykusių atmosferinių branduolinių bandymų laikotarpiu.

    Kodėl mitai išliko iki šiol?

    Viena pagrindinių renginio temų buvo informacijos krizė 1986 metais. Pasak ekspertų, uždaras sovietinio tipo komunikacijos modelis, vėluojanti ir fragmentiška informacija bei nepasitikėjimas valstybine žiniasklaida sudarė palankią terpę gandams, perdėjimams ir klaidingoms interpretacijoms, kurios kai kuriose visuomenėse įsitvirtino ilgam.

    Konferencijoje taip pat aptartos tuo metu Vengrijoje taikytos praktinės priemonės, tokios kaip gyvulių ganymo ribojimai, pieno maišymo protokolai ir daržovių plovimo rekomendacijos. Mokslininkai teigė, kad dalis visuomenėje paplitusių priekaištų, pavyzdžiui, dėl plataus masto jodo tablečių dalijimo ar raginimų slėptis patalpose, ne visada atitinka medicininį pagrįstumą, nes tai priklauso nuo realiai nustatytų dozių ir užterštumo pobūdžio.

    Pasak pranešėjų, didžiausia ilgalaikė Černobylio problema daugelyje šalių tapo ne vien radiologinės pasekmės, bet ir pasitikėjimo institucijomis žala. Būtent ji, jų vertinimu, ir maitina mitus, kurie vėliau „prilimpa“ prie bet kokių diskusijų apie branduolinę energetiką, radiaciją ar ekstremalių situacijų valdymą.

    Evakuacijos pamokos po Fukushima

    Konferencijoje Černobylio patirtys lygintos su 2011 metais įvykusia Fukushima avarija Japonijoje, ypač kalbant apie masines evakuacijas. Pabrėžta, kad priverstinis perkėlimas gali sukelti rimtų netiesioginių sveikatos pasekmių, susijusių su stresu, socialine izoliacija ir sutrikusia sveikatos priežiūra, todėl sprendimai turi būti paremti ne tik dozių mažinimo logika.

    Mokslininkų vertinimu, ateities avarinių situacijų protokolai turi derinti fizinę apsaugą su psichologinės ir socialinės žalos mažinimu. Kitaip tariant, vien tik griežtas „visus iškeldinti“ principas ne visada yra optimalus, jei rizika yra mažų dozių scenarijuje ir galima taikyti tikslingesnes apsaugos priemones.

    „Didžiausia Černobylio palikimo dalis yra informacinė žala, nes ji ilgiau už radiaciją veikia sprendimus ir visuomenės pasitikėjimą“, – sakė vienas konferencijos pranešėjų.

    Konferencijos organizatoriai akcentavo, kad 40 metų sukaktis yra proga atnaujinti žinias apie radiacinę saugą ir išgryninti pamokas, kurios aktualios ir šiandien. Jų teigimu, tikslus rizikos aiškinimas, skaidri komunikacija ir sprendimų proporcingumas yra esminės sąlygos, kad krizės metu neatsirastų antrinė žala, kuri kartais tampa didesnė už pirminę grėsmę.

    Šaltiniai:

    https://www.bme.hu/hirek/260420/bme-ttk-konferencia-csernobili-atomeromu-baleset-evfordulo

    https://www.unscear.org/unscear/en/publications/2008_1.html

    https://www.iaea.org/newscenter/focus/chernobyl

    https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0149197022001007

  • Žalioji ekonomika 2026: nauja studija parodo, kur Vengrijai stringa žaliasis perėjimas

    Žalioji ekonomika 2026: nauja studija parodo, kur Vengrijai stringa žaliasis perėjimas

    Vengrijos Aplinkosaugos įmonių asociacija (HAEE) pristatė beveik 300 puslapių apimties studiją Green Economy 2026, kurioje apžvelgia Vengrijos ir platesnio Vidurio bei Pietryčių Europos regiono žaliąjį perėjimą. Leidinyje pateikiama moksliškai pagrįsta dabartinių tendencijų, rizikų ir sprendimų analizė, skirta politikos formuotojams, investuotojams ir verslui.

    Pasak rengėjų, studija siekia ne tik įvardyti augančius sektorius, bet ir parodyti, kaip aplinkosauginiai tikslai gali būti įgyvendinami taip, kad didintų ekonomikos konkurencingumą. Joje akcentuojama, kad vien reguliavimo nepakanka, o realų proveržį lemia technologijos, finansuojami projektai ir tarpsektorinis bendradarbiavimas.

    Kur link juda Vengrijos žaliasis sektorius

    Studijoje teigiama, kad Vengrijos žaliasis sektorius pastaraisiais metais plečia aplinkosauginių technologijų ir paslaugų ekosistemą, o pramoninė bazė leidžia greičiau diegti sprendimus energetikos ir gamybos grandinėse. Kartu pabrėžiama, jog iššūkis išlieka tas pats, su kuriuo susiduria ir kitos ES šalys: kaip suderinti tvarumo tikslus su investicijų grąža, energijos kainų jautrumu ir tarptautinės konkurencijos spaudimu.

    „Esminis klausimas jau nebe ar vykdyti žaliąjį perėjimą, o kaip jį įgyvendinti taip, kad jis būtų išmatuojamas, efektyvus ir stiprintų konkurencingumą“, – sakė Mėlynosios planetos klimato apsaugos fondo strategijos direktorius Csaba Kőrösi.

    Studijos redaktorius ir vykdomasis vadovas Gergely Hankó pažymi, kad įsipareigojimai aplinkosaugai pastaruoju metu silpnėja, o tvarumas ne visada eina išvien su konkurencingumu. Dėl to leidinyje siūloma orientuotis į kuklesnius, bet pasiekiamus tikslus ir sprendimus, kuriuos galima greitai pritaikyti praktikoje.

    Pagrindinės temos: nuo baterijų iki mikroplastikų

    Green Economy 2026 apjungia daugiau nei 80 ekspertų įžvalgas ir apžvelgia kelias didžiausią poveikį turinčias kryptis. Tarp jų išskiriama baterijų gamyba ir energetikos transformacija, plastiko mažinimas bei žiedinės ekonomikos sprendimai, mikroplastikų problema ir poveikis aplinkos sveikatai.

    Taip pat aptariamos pramonės taršos mažinimo priemonės, reguliavimo pokyčiai ir aplinkos atkūrimo technologijos, kurios vis dažniau tampa atskira investicijų kryptimi. Studijos autoriai akcentuoja, kad politiniai tikslai turi virsti finansuojamais projektais, o inovacijos privalo būti orientuotos į rinką, kad sprendimai būtų lengvai plečiami ir pritaikomi skirtinguose sektoriuose.

    Kodėl tai svarbu regionui ir investuotojams

    Leidinyje Vengrijos žalioji ekonomika pristatoma kaip greitėjanti, tačiau dar nevienodai subrendusi rinka, kurioje daugėja eksporto potencialą turinčių aplinkosauginių technologijų. Tuo pat metu didėja tvarios infrastruktūros, taršos kontrolės ir atliekų tvarkymo sprendimų poreikis, o bendradarbiavimas tarp pramonės, mokslo ir viešojo sektoriaus laikomas vienu svarbiausių plėtros veiksnių.

    Studija taip pat pristatoma kaip įžanga į regioninę aplinkosaugos pramonės parodą ir konferencijų ciklą Environtec powered by Ökoindustria, kur planuojamos diskusijos apie ES pramoninių išmetimų reguliavimo kryptis ir tarptautines aplinkos atkūrimo tendencijas. HAEE tikisi, kad tokios platformos paskatins B2B ryšius, žinių mainus ir investicijų dialogą visame Vidurio bei Pietryčių Europos regione.

    Studija Green Economy 2026 skelbiama kaip nemokamai prieinamas leidinys internetu. Rengėjų teigimu, jos tikslas yra suteikti kuo praktiškesnį orientyrą, kokie sprendimai artimiausiais metais realiai veiks, o kur ambicijas teks derinti su ekonomikos ciklais, technologijų branda ir finansavimo galimybėmis.

    Šaltiniai:

    https://ceenergynews.com/climate/green-economy-2026-new-study-offers-strategic-insights-into-hungarys-green-transition/

    Greeneconomy 2026