CP v2

Category: Finansai

  • Karščio bangos įsisiūbuoja: štai kurios ES šalys turi daugiausia profesionalių ugniagesių

    Karščio bangos įsisiūbuoja: štai kurios ES šalys turi daugiausia profesionalių ugniagesių

    Europą vis dažniau užklumpančios karščio bangos ir didėjantis miškų gaisrų pavojus verčia ES peržiūrėti, ar pakanka žmonių ir technikos reaguoti į ekstremalias situacijas. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad profesionalių ugniagesių pajėgumai Bendrijoje labai nevienodi.

    2025 metais ES dirbo 372 400 profesionalių ugniagesių, tai sudarė apie 0,18 proc. visų dirbančiųjų. Į šią kategoriją patenka ir miškų gaisrų gesinime dalyvaujantys ugniagesiai, tačiau savanoriai į statistiką neįtraukiami.

    Daugiausia profesionalių ugniagesių turi didžiosios ekonomikos, kuriose daugiau gyventojų ir infrastruktūros. Vokietijoje jų buvo 57 700, Prancūzijoje 47 700, Italijoje 43 500, o Ispanijoje 38 500.

    Lenkija su 40 000 ugniagesių užėmė ketvirtą vietą ES, o vadinamasis didysis ketvertas kartu sudarė 187 400 ugniagesių. Tai reiškia, kad Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija sutelkia 50,3 proc. visų ES profesionalių ugniagesių.

    Tarp šalių, kuriose ugniagesių skaičius taip pat išsiskiria, minimos Rumunija ir Graikija, abi turėjo daugiau kaip 20 000 profesionalų. Portugalijoje ir Čekijoje jų buvo po daugiau nei 16 000, o mažiausi skaičiai fiksuoti Kipre ir Estijoje, kur jų buvo mažiau nei 2 000.

    Kur ugniagesių dalis didžiausia

    Vertinant ne absoliučius skaičius, o ugniagesių dalį bendrame užimtume, ryškėja kita lyderystė. Graikijoje ugniagesiai sudarė 0,47 proc. dirbančiųjų, Kroatijoje 0,43 proc., o Portugalijoje 0,33 proc., kai ES vidurkis siekė 0,18 proc.

    Didžiosios ekonomikos pagal šį rodiklį atsiduria arčiau vidurkio arba žemiau jo: Italijoje ugniagesiai sudarė 0,18 proc., Ispanijoje 0,17 proc., Prancūzijoje 0,16 proc., Vokietijoje 0,14 proc. Tai rodo, kad didelės šalys remiasi didesniu absoliučiu skaičiumi, bet ne visada didesne profesijos dalimi rinkoje.

    Pagalba per sienas ir bendra ES flotilė

    Vien nacionaliniai skaičiai neatskleidžia viso vaizdo, nes per didelius gaisrus šalys gali prašyti paramos iš kitų valstybių. Tam veikia ES civilinės saugos mechanizmas, leidžiantis greičiau koordinuoti žmonių ir technikos judėjimą, kai vietiniai ištekliai išsenka.

    „Nė viena šalis neturėtų su gaisrais kovoti viena. Per mūsų civilinės saugos mechanizmą Europa greitai perkelia lėktuvus, sraigtasparnius ir ugniagesius ten, kur jų reikia labiausiai“, – sakė už pasirengimą ir krizių valdymą atsakinga eurokomisarė Hadja Lahbib.

    Europos Komisijos duomenimis, 2026 metais ES bendri pajėgumai apėmė 22 gaisrų gesinimo lėktuvus ir 5 sraigtasparnius, veikiančius per rescEU bei Europos civilinės saugos išteklių telkinį. Šie pajėgumai skirti greitam sutelkimui, kai situacija tampa regioninio masto.

    Gaisrų rizika plečiasi į šiaurę

    Europos Komisija pabrėžia, kad klimato kaita didina gaisrų riziką ir plečia ją į teritorijas, kurios anksčiau nebuvo laikomos aukštos rizikos zonomis. Be Viduržemio jūros regiono, vis dažniau minimos ir tokios šalys kaip Čekija, Vokietija ar Švedija.

    Iki 2026 metų 31 savaitės ES buvo išdegę 489 826 hektarai, tai buvo 13 proc. daugiau nei 2012–2025 metų to paties laikotarpio vidurkis. Pagal sukauptą išdegusį plotą 2026 metais ES buvo ketvirti prasčiausi nuo 2012 metų.

    Kiek kainuoja priešgaisrinė apsauga

    Didėjant rizikoms, auga ir viešosios išlaidos priešgaisrinei apsaugai. 2024 metais bendros valdžios sektoriaus išlaidos priešgaisrinės apsaugos paslaugoms ES siekė 43,8 mlrd. eurų, tai sudarė apie 0,5 proc. visų bendrųjų valdžios išlaidų.

    Daugiausia išleido Vokietija, 13,7 mlrd. eurų, o Prancūzija skyrė 7,9 mlrd. eurų. Graikijoje išlaidos viršijo 1 mlrd. eurų ir sudarė 0,9 proc. visų valdžios išlaidų, tai buvo didžiausia dalis ES.

    Šie skaičiai išryškina kryptį: gaisrų sezonams aštrėjant, vien ugniagesių skaičiaus nebeužtenka, vis svarbesni tampa prevencijos sprendimai, ankstyvo aptikimo sistemos, geresnė koordinacija ir bendra ES parama, kai ekstremalios situacijos peržengia valstybių ribas.

  • Ceuta vėl ruošia migrantų iškeldinimą: į paplūdimį grįžo šimtai, valdžia įspėja dėl chaoso

    Ceuta vėl ruošia migrantų iškeldinimą: į paplūdimį grįžo šimtai, valdžia įspėja dėl chaoso

    Stovykla paplūdimyje atsinaujino

    Ceutos valdžia rugpjūčio 21 dieną planuoja antrą kartą per dvi dienas išvalyti Trampolín paplūdimį, į kurį, vietos žiniasklaidos duomenimis, grįžo šimtai migrantų. Ketvirtadienį ryte jie buvo perkelti į laikinus priėmimo centrus, tačiau popiet dalis vėl sugrįžo į pakrantę.

    Paplūdimyje šią savaitę iš nendrių, plastiko ir kartono buvo statomos laikinos pašiūrės, mat žmonės siekia išlikti vienoje vietoje ir vengia nuolatinio kilnojimo. Oficialūs skaičiai nesutampa: skirtingos institucijos mini skirtingą iškeldintų ir sugrįžusių asmenų skaičių.

    Saugumas ir baimė būti grąžintiems

    Vietos šaltiniai teigia, kad po pirmojo bandymo išvalyti teritoriją darbai buvo stabdomi dėl negalėjimo užtikrinti darbuotojų saugumo, o panašus sprendimas svarstomas ir šįkart. Ceutos vyriausybė įspėja, kad, migrantams vėl sugrįžus, paplūdimio valymo operacija gali būti sustabdyta.

    Migrantai baiminasi, jog perkėlimas į naujai atidarytus centrus gali tapti pirmu žingsniu jų grąžinimo į Maroką link. Dėl šios priežasties dalis žmonių renkasi pasilikti atviroje erdvėje, net jei sąlygos ten prastesnės ir mažiau saugios.

    Perkėlimai ir vietų skaičiai

    Skelbiama, kad dalis žmonių buvo nukreipti į laikinas patalpas Loma Margarita ir El Embolsamiento teritorijose, kurių bendra talpa įvardijama kaip 1 800 vietų. Ceutos prezidentas Juanas Vivasas kritikavo pačią taktiką, pabrėždamas, kad paprastas perkėlimas miesto ribose problemos neišsprendžia.

    „Perkelti žmones iš Trampolín į kitas Ceutos vietas nereiškia, kad problema sprendžiama“, – sakė Juanas Vivasas.

    Kaip papildomos priėmimo vietos minimos Hípica patalpos, karinės bazės teritorija, buvusi futbolo aikštė kavalerijos kareivinėse ir El Guano zona. Ispanijos migracijos ministrė Elma Saiz yra sakiusi, kad planuojama didinti priėmimo vietų skaičių iki 4 000.

    Humanitarinė pagalba ir kodėl žmonės grįžta

    Raudonasis Kryžius ketvirtadienį apylinkėse dalijo apie 4 000 maisto paketų, ir tai, vietos pranešimų teigimu, galėjo prisidėti prie žmonių telkimosi paplūdimyje. Dalis migrantų nėra apgyvendinti centruose arba ten neužsibūna, todėl į Trampolín ateina bent laikinai gauti maisto ir pagalbos.

    Situacija Ceutoje laikoma platesnės migracijos spaudimo Vakarų Viduržemio regione dalimi, kai Ispanijos anklavai Afrikoje išlieka jautriausiais taškais. Sprendimų ieškoma derinant vietos saugumo, priėmimo infrastruktūros ir humanitarinius poreikius, tačiau įtampa išlieka, kol nėra aiškios ir žmonėms suprantamos procedūros, kas jų laukia toliau.

  • Uodų invazija Europoje stiprėja: ECDC įspėja dėl Vakarų Nilo viruso ir spragų kontrolėje

    Uodų invazija Europoje stiprėja: ECDC įspėja dėl Vakarų Nilo viruso ir spragų kontrolėje

    Europa susiduria su augančia uodų platinamų ligų grėsme, o pasirengimas ją suvaldyti skirtingose šalyse išlieka nevienodas. Apie tai perspėja Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, raginantis stiprinti uodų stebėseną ir plėsti kontrolės priemonių arsenalą.

    ECDC atkreipia dėmesį, kad Vakarų Nilo virusas žemyne plinta toliau, o invazinės uodų rūšys įsitvirtina naujose teritorijose. Didžiausias rizikos laikotarpis paprastai sutampa su vasaros pabaiga, kai perdavimo sezonas būna aktyviausias.

    „Vakarų Nilo viruso plitimo plėtra ir invazinių uodų rūšių sklaida rodo, kodėl Europai būtina stiprinti uodų kontrolės pajėgumus“, – sakė ECDC ekspertė Céline Gossner.

    Iki rugpjūčio 13 dienos ECDC buvo užfiksuoti 429 vietiniai Vakarų Nilo viruso atvejai devyniose Europos šalyse, o šešiuose regionuose vietinis užsikrėtimas šiemet registruotas pirmą kartą. ECDC pabrėžia, kad užsikrėtimų pikas dažniausiai pasiekiamas rugpjūtį ir ankstyvą rugsėjį, todėl skaičiai gali augti.

    Skirtingos taisyklės, bendra rizika

    ECDC analizė rodo, kad Europoje nėra vientisos uodų kontrolės sistemos. Skiriasi tiek programų organizavimas, tiek finansavimas, tiek praktinis įgyvendinimas, o tai apsunkina koordinaciją tarp valstybių ir regionų.

    Apklausoje dalyvavo 26 iš 38 pakviestų šalių ir jurisdikcijų. Išvadose akcentuojama, kad dalis stebėsenos ir kontrolės programų remiasi trumpalaikiu finansavimu, todėl trūksta ilgalaikio planavimo ir stabilumo, ypač tada, kai sezonas būna intensyvus.

    „Kad uodų kontrolė būtų veiksminga, Europoje reikia glaudaus bendradarbiavimo ir integruoto požiūrio, apimančio stebėseną, bendruomenių įtraukimą ir tikslingas priemones, vertinant poveikį aplinkai“, – sakė Céline Gossner.

    Tigrinis uodas jau įsitvirtino

    Kartu su Vakarų Nilo virusu ECDC išskiria ir invazinių rūšių plitimą, ypač Azijos tigrinį uodą Aedes albopictus. Ši rūšis jau įsitvirtino 16 Europos šalių, tai yra maždaug dukart daugiau nei prieš 12 metų.

    Azijos tigrinis uodas gali platinti dengės ir čikungunijos virusus, kurie anksčiau dažniausiai buvo siejami su tropinėmis ir subtropinėmis vietovėmis. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik importuotų atvejų stebėjimui, bet ir vietinio perdavimo rizikai.

    Kodėl kontrolė tampa sunkesnė?

    ECDC pažymi, kad daugelyje vietų uodų kontrolė išlieka reaktyvi ir epizodinė, dažnai koncentruojantis į suaugusių uodų naikinimą. Tuo metu ilgalaikės strategijos, skirtos invazinių populiacijų įsitvirtinimui stabdyti, dažnai būna nepakankamai išplėtotos.

    Valstybės taiko ir chemines, ir nechemines priemones, įskaitant lervų kontrolę bei informavimo kampanijas, kurios skatina gyventojus mažinti veisimosi vietas. ECDC pabrėžia, kad uodai nepaiso administracinių sienų, todėl vienos savivaldybės ar vienos šalies pastangų nepakanka, jei kaimynystėje priemonės nevykdomos.

    Klimato kaita problemą dar labiau paaštrina, nes šiltesnės sąlygos prailgina perdavimo sezoną ir sudaro palankesnę aplinką uodams bei virusų cirkuliacijai. ECDC teigimu, ilgesni ir intensyvesni sezonai jau stebimi Vakarų Nilo viruso, dengės ir čikungunijos atveju, todėl artimiausiais metais rizikos valdymui gali prireikti daugiau resursų ir nuoseklesnės politikos.

  • Magnis vietoje ličio? Ekspertai vertina, ar elektromobilių baterijoms bręsta lūžis

    Magnis vietoje ličio? Ekspertai vertina, ar elektromobilių baterijoms bręsta lūžis

    Paieškos, kaip sumažinti priklausomybę nuo ličio

    Litis per pastarąjį dešimtmetį tapo vienu svarbiausių metalų elektrifikacijai, nes būtent ličio jonų baterijos šiandien dominuoja elektromobilių rinkoje. Jos pasižymi didele energijos talpa, palyginti mažu svoriu ir pakankamai ilgu ciklų skaičiumi, todėl leidžia užtikrinti konkurencingą nuvažiuojamą atstumą.

    Tačiau tiekėjų grandinės ir kainų svyravimai verčia gamintojus ieškoti alternatyvų bei mišrių chemijų, kurios sumažintų sąnaudas ir rizikas. Dėl to vis dažniau minimi manganas, natris, o ilgesnėje perspektyvoje ir magnis, kuris teoriškai gali suteikti naujų galimybių energijos kaupimui.

    Kodėl magnis atrodo patrauklus?

    Magnis yra vienas gausiausių elementų Žemėje, randamas tiek uolienose, tiek jūros vandenyje, todėl jo prieinamumas teoriškai galėtų būti stabilesnis nei ličio. Kitas argumentas yra kaina ir tiekimo saugumas, nes platesnė žaliavos bazė paprastai reiškia mažesnį jautrumą regioniniams trikdžiams.

    Mokslininkų dėmesį traukia ir tai, kad magnio jonas perneša dvigubą elektrinį krūvį, palyginti su ličiu. Dėl to teoriškai atsiranda potencialas didesnei tūrinei talpai, o tai elektromobiliuose reikštų galimybę pasiekti panašų ar didesnį energijos kiekį mažesniame baterijos tūryje.

    Dar viena svarbi tema yra saugumas: ličio baterijose viena iš rizikų siejama su dendritais, galinčiais prisidėti prie vidinio trumpo jungimo. Magnio chemijose dendritų susidarymo rizika dažnai vertinama kaip mažesnė, nors praktinis saugumas priklauso nuo konkrečių medžiagų ir konstrukcijos.

    Rinkos realybė: kur sutelktas magnio tiekimas

    Nors magnis yra plačiai paplitęs, pirminės magnio gamybos pajėgumai pasaulyje stipriai koncentruoti. Pastaraisiais metais didžioji dalis pirminio magnio pagaminama Kinijoje, todėl šis metalas, kaip ir daug kritinių žaliavų, tampa jautrus geopolitikai, energijos kainoms ir eksporto politikai.

    Kiti reikšmingi gamintojai minimi Artimuosiuose Rytuose, taip pat Eurazijoje ir Pietų Amerikoje, tačiau jų dalis gerokai mažesnė. Dėl to net ir pasirinkus magnį kaip kryptį, pramonė turėtų spręsti tiekimo diversifikavimo klausimą, kad nekartotų ličio grandinės priklausomybių.

    Kodėl ličio pasiūla laikoma pažeidžiama

    Vienas didžiausių ličio rinkos iššūkių yra projektų trukmė: nuo telkinio atradimo iki realios gavybos dažnai praeina daug metų, nes reikia leidimų, infrastruktūros, finansavimo ir technologinių sprendimų. Tai reiškia, kad net prognozuojant augančią paklausą, pasiūla ne visada spėja prisitaikyti prie rinkos ciklų.

    Prie spaudimo prisideda ir aplinkosauginiai aspektai, ypač vandens naudojimas sūrymo telkiniuose bei atliekų kiekis kietųjų uolienų kasyboje. Be to, reikšminga dalis baterijų lygio žaliavų paruošimo ir rafinavimo pajėgumų yra sutelkta Azijoje, todėl tiekimo grandinė tampa jautri logistikai ir reguliavimui.

    Kur šiandien yra magnio baterijos?

    Šiuo metu magnio baterijos daugiausia išlieka tyrimų ir prototipų stadijoje, o jų kelias į masinę elektromobilių gamybą dar nėra aiškus. Automobilių pramonėje greičiau matomi tarpiniai sprendimai, kai tobulinamos ličio chemijos, didinant mangano dalį ar kuriant pusiau kietojo elektrolito koncepcijas, kad būtų mažinama kaina ir didinama talpa.

    Magnio kryptis dažniau minima kaip ilgalaikė alternatyva, kuri galėtų papildyti dabartines technologijas ateityje, jei bus išspręsti fundamentiniai elektrochemijos klausimai. Kitaip tariant, pramonė jau dabar ruošiasi scenarijams po ličio dominavimo, tačiau staigaus perversmo artimiausiu metu dauguma analitikų nesitiki.

    Kas stabdo proveržį: įkrovimas, elektrolitai ir katodai

    Pagrindinis praktinis iššūkis yra magnio jonų judrumas baterijoje: jie dažnai juda lėčiau nei ličio jonai, o tai gali reikšti lėtesnį įkrovimą ir mažesnę galią, ypač staigiai akceleruojant. Toks apribojimas elektromobiliams yra kritinis, nes vartotojai tikisi greito įkrovimo ir stabilaus našumo skirtingomis oro sąlygomis.

    Ne mažiau sudėtinga rasti elektrolitą, kuris leistų efektyviai pernešti magnio jonus ir kartu būtų chemiškai stabilus, nekoroduotų vidinių komponentų. Taip pat reikia katodo medžiagų, kurios atlaikytų įkrovimo ir iškrovimo ciklus, nes magnio jonų įterpimas ir pašalinimas gali ardyti struktūrą.

    Todėl kol kas magnis vertinamas kaip perspektyvi, bet techniškai sudėtinga kryptis, kurios sėkmė priklausys nuo laboratorinių sprendimų pavertimo patikima, pramoniniu mastu gaminama technologija. Jei šie barjerai bus įveikti, magnis galėtų tapti vienu svarbių kandidatų mažinant priklausomybę nuo ličio ateities elektromobiliuose.

  • Švedija meta iššūkį Italijai: tūkstančiai migrantų gali būti grąžinti pagal Dublino taisykles

    Švedija meta iššūkį Italijai: tūkstančiai migrantų gali būti grąžinti pagal Dublino taisykles

    Švedija prisijungia prie vis ilgesnio Europos valstybių sąrašo, kurios siekia atnaujinti vadinamuosius Dublino pervežimus į Italiją. Tai reiškia, kad dalis prieglobsčio prašytojų, pirmiausia atvykusių į Italiją, vėliau išvykusių į šiaurę, gali būti grąžinami atgal.

    Švedijos pozicija remiasi nuo birželio 12 dienos įsigaliojusiu ES Migracijos ir prieglobsčio paktu, kuris numato griežtesnes ir aiškiau apibrėžtas valstybių pareigas. Stokholmas pabrėžia, kad taisyklės turi būti taikomos vienodai, o įsipareigojimai privalomi visoms narėms, įskaitant Italiją.

    Kas yra Dublino pervežimai

    Dublino sistema iš esmės nustato, kad prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas pirmoje ES valstybėje, į kurią asmuo pateko. Praktikoje tai dažniausiai reiškia Pietų Europos šalis, kurios priima didelę dalį atvykstančių per Viduržemio jūrą.

    Eurostato duomenys rodo, kad 2023–2025 metais Italija gavo 109 427 prašymus perimti tokių asmenų bylas. Vien 2025 metais Italijai teko daugiau kaip 24 000 prašymų, ir tai buvo didžiausias skaičius visoje Europos Sąjungoje.

    Kodėl Italija atsisako priimti

    Italija pervežimus buvo sustabdžiusi dar 2022 metų pabaigoje, argumentuodama sistemos perkrova ir priėmimo infrastruktūros ribomis. Vis dėlto teismų praktika Europos Sąjungoje pabrėžia, kad valstybė narė negali vienašališkai išvengti Dublino įsipareigojimų, nes laikoma, jog ji pajėgi užtikrinti orias priėmimo sąlygas.

    Europos Komisijos vertinimu, ir po pakto įsigaliojimo Italija toliau atmeta dalį pervežimų, o taisyklės numato, kad priimanti valstybė negali tiesiog atsisakyti ir turi pasiūlyti alternatyvią perdavimo datą. Tai tampa vienu ryškiausių pakto įgyvendinimo testų praktikoje.

    Skirtingos valstybių pozicijos

    Vokietija, Šveicarija, Austrija, Suomija ir dabar Švedija signalizuoja apie griežtesnį Dublino taisyklių taikymą ir realius grąžinimus. Pavyzdžiui, Austrija skelbė jau perdavusi kelis asmenis Italijai po naujų nuostatų įsigaliojimo.

    Tuo metu Prancūzija ir Ispanija, nors ir yra svarbūs migracijos maršrutų taškai, laikosi atsargesnės linijos ir pabrėžia europinius solidarumo mechanizmus, o ne dvišalius išsiuntimus. Ispanijos atveju papildomą įtampą kursto Šengeno režimo ribojimai, susiję su migracijos spaudimu ties Seuta.

    Kas keičiasi su nauju ES paktu

    Vienas esminių pokyčių yra ilgesnis laikotarpis, per kurį pirmoji atvykimo šalis išlieka atsakinga už prieglobsčio prašymą. Jei anksčiau, neįvykus perdavimui, atsakomybė dažnai pereidavo po 12 mėnesių, dabar daugeliu atvejų terminas gali siekti iki 20 mėnesių.

    Kartu paktas numato greitesnes procedūras, o didelė dalis sprendimų dėl prieglobsčio turėtų būti priimami per 12 savaičių. Tačiau ekspertai ir institucijos pripažįsta, kad tikrasis sistemos veikimas priklausys nuo valstybių gebėjimo užtikrinti priėmimą, nagrinėjimą ir, neigiamo sprendimo atveju, grąžinimą.

    Italijoje ši tema jau tapo vidaus politikos ginčų ašimi: opozicija kaltina Giorgios Meloni vyriausybę, kad griežta retorika ir konfliktai su partneriais gali atsisukti bumerangu. Valdantieji savo ruožtu tvirtina, kad Dublino pervežimų mastas gali būti ribotas, tačiau faktinis spaudimas Romai dėl įsipareigojimų vykdymo akivaizdžiai auga.

  • Lenkijos CPK pasirašė sutartį: ruošiamas transporto planas aplink naują oro uostą ir greitąją geležinkelio liniją

    Lenkijos projektą „Centralny Port Komunikacyjny“ (CPK) valdanti bendrovė pasirašė sutartį dėl išsamaus transporto plano, kuris apims kelių, geležinkelių ir viešojo transporto plėtrą aplink planuojamą naują centrinį oro uostą bei pirmąją greitojo geležinkelio liniją. Kaip skelbia CPK, dokumentas turėtų padėti suderinti infrastruktūros sprendimus su gyventojų, savivaldybių, verslo ir būsimų keleivių poreikiais.

    Numatoma, kad planas taps pagrindu sprendimams dėl regiono judumo ir leis koordinuoti skirtingas investicijas, kad jos nesidubliuotų ir realiai gerintų susisiekimą. CPK pabrėžia, jog vertins ne tik atskiras transporto rūšis, bet ir jų tarpusavio ryšius bei sąsajas su teritorijų planavimu.

    Dokumentas apims 18 savivaldybių

    Planas, įvardijamas kaip Zrównoważonej Mobilności Regionu CPK 2038+, turėtų apimti 18 savivaldybių teritorijų, esančių būsimo oro uosto įtakos zonoje. Tarp jų – Baranów, Błonie, Brwinów, Grodzisk Mazowiecki, Jaktorów, Michałowice, Milanówek, Nowa Sucha, Ożarów Mazowiecki, Piastów, Podkowa Leśna, Pruszków, Radziejowice, Sochaczew (gmina), Sochaczew (miestas), Teresin, Wiskitki ir Żyrardów.

    CPK nurodo, kad rengiant dokumentą bus remiamasi jau sukauptais duomenimis ir analizėmis, taip pat savivaldybių, viešųjų institucijų bei ekspertų turima informacija. Bus peržiūrimos transporto strategijos, planavimo dokumentai ir regiono bei vietos lygmens studijos, kad būtų suformuota vientisa ilgalaikė judumo vizija.

    Keturi etapai ir konsultacijos

    Darbus planuojama vykdyti keturiais etapais: pirmiausia parengti metodiką ir komunikacijos planą, vėliau atlikti esamos padėties diagnostiką bei transporto analizes. Trečiajame etape numatomas dokumento projekto rengimas ir eismo srautų modeliavimas, o pabaigoje – viešos konsultacijos su suinteresuotomis grupėmis.

    Galutinis rezultatas turėtų būti patvirtinta plano versija kartu su poveikio aplinkai prognoze. CPK akcentuoja, kad sieks didinti aplinkai palankesnių keliavimo būdų dalį ir mažinti transporto poveikį klimatui bei gyvenimo kokybei.

    CPK: oro uostas ir greitoji geležinkelio linija

    Pagal CPK programą centrinis oro uostas turėtų būti pastatytas tarp Varšuvos ir Lodzės, o greitojo geležinkelio linija Varšuva–CPK–Lodzė būtų pirmasis tokio tipo ruožas šalyje. Skelbiama, kad pradinis oro uosto pajėgumas numatomas apie 34 mln. keleivių per metus, o infrastruktūra projektuojama taip, kad ateityje būtų galima ją plėsti pagal paklausą.

    CPK pateikia ir projekto grafiką: statybos teritorijose Baranów, Wiskitki ir Teresin turėtų startuoti šiemet, o oro uostas sertifikacijas planuoja gauti 2031 metais. Atidarymas numatomas 2032 metais kartu su greitojo geležinkelio ruožu, o bendras investicijų mastas iki 2032 metų vertinamas apie 30 mlrd. eurų.

    „Šios iniciatyvos tikslas – sukurti pagrindą sprendimams dėl transporto plėtros regione aplink naują oro uostą“, – teigė CPK atstovai, pabrėždami, kad dokumentas sujungs iki šiol sukauptą informaciją ir padės geriau koordinuoti būsimus projektus.

  • „Orlen Termika“ investicija Varšuvoje: „Elektrotim“ statys 110 kV skirstyklą už 27 mln eurų

    Lenkijos inžinerijos ir elektros infrastruktūros bendrovė „Elektrotim“ 2026 metais rugpjūčio 20 dieną pasirašė sutartį su „Orlen Termika“ dėl naujos 110 kV vidaus skirstyklos statybos ir prijungimo prie perdavimo tinklo operatoriaus PSE tinklo Varšuvoje, Žeranės elektrinėje-šiluminėje.

    Sandorio vertė siekia apie 27 mln. eurų (be pridėtinės vertės mokesčio). Projektą numatyta užbaigti iki 2030 metų rugsėjo 30 dienos, o darbai apims tiek projektavimą, tiek statybos ir montavimo etapą.

    Kas bus įrengta Žeranėje

    Pagal sutartį „Elektrotim“ parengs techninę ir vykdymo dokumentaciją, pastatys naują skirstyklos pastatą bei pristatys ir sumontuos 110 kV GIS tipo skirstyklą. Esminis akcentas – numatomas sprendimas be SF6 dujų, kurios energetikos įrangoje tradiciškai naudotos kaip izoliacinė terpė.

    Taip pat bus nutiestos trys 110 kV kabelinės linijos ir pritaikytos esamos elektrinės schemos bei įrenginiai, kad jie galėtų veikti su naująja 110 kV skirstykla. Tokie projektai paprastai siejami su tinklo patikimumo didinimu ir pajėgumų pritaikymu šiuolaikiniams sisteminiams reikalavimams.

    Kodėl svarbi skirstykla be SF6

    SF6 laikomos itin didelio poveikio šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, todėl Europos rinkoje matoma aiški kryptis pereiti prie alternatyvių sprendimų. Dėl to vis dažniau diegiamos technologijos, kurios leidžia išlaikyti GIS įrangos kompaktiškumą, bet sumažina emisijų riziką per visą įrenginio gyvavimo ciklą.

    Energetikos sektoriuje tai reiškia ne tik aplinkosauginį argumentą, bet ir strateginį pasirengimą griežtėjantiems reikalavimams: nuo naujų projektų planavimo iki priežiūros ir eksploatacijos kaštų.

    „Elektrotim“ ir „Orlen Termika“ kontekstas

    „Elektrotim“ finansiniuose rezultatuose 2026 metų pirmąjį ketvirtį fiksavo apie 18 mln. eurų pardavimo pajamų ir maždaug 400 tūkst. eurų grynojo pelno. Palyginimui, prieš metus per tą patį laikotarpį pajamos siekė apie 20 mln. eurų, o pelnas – apie 1 mln. eurų, todėl naujas daugiametis kontraktas bendrovei yra reikšmingas užsakymų portfelio papildymas.

    „Orlen Termika“, veikianti Varšuvoje, pabrėžia, kad jos penki objektai sostinės aglomeracijoje kartu pagamina apie 11 proc. visos Lenkijoje pagaminamos šilumos. Įmonės portfelyje – Žeranės elektrinė-šiluminė, taip pat objektai Siekierki, Pruszków, Wola ir Kawęczyn, todėl tinklo infrastruktūros atnaujinimas sostinėje turi platesnį poveikį regiono šilumos ir elektros tiekimo patikimumui.

  • KGHM chilietiška „Sierra Gorda“ atneša rekordines įplaukas: planuojama nauja plėtra iki 2030 metų

    KGHM paskelbė 2026 metų pirmojo pusmečio finansinius rezultatus, kuriuose ryškiai matoma užsienio aktyvų įtaka. Nors didžioji dalis grupės kasybos veiklos sutelkta Lenkijoje, pastarąjį dešimtmetį vis svarbesnę dalį sudaro projektai kituose žemynuose.

    Didžiausias užsienio portfelio turtas – Chileje veikianti atviro tipo vario kasykla Sierra Gorda. Bendrovės duomenimis, būtent šis aktyvas tapo vienu svarbiausių pinigų srautų šaltinių ir leido pasiekti rekordinius pervedimus į grupę.

    Rekordiniai pinigų srautai

    KGHM skelbia, kad per 2026 metų pirmąjį pusmetį iš Sierra Gordos į grupę įplaukė daugiau kaip 270 milijonų JAV dolerių. Pagal nustatytą reikalavimą sumas konvertuojant į eurus, tai sudaro apie 250 milijonų eurų.

    Bendra užsienio aktyvų išmoka per tą patį laikotarpį viršijo 290 milijonų JAV dolerių, arba maždaug 270 milijonų eurų. KGHM taip pat nurodo, kad užsienio aktyvų indėlis į pakoreguotą grupės EBITDA siekė 25 proc.

    „Užfiksavome rekordinę pinigų srautų sumą iš Sierra Gordos. Per 2026 metų pirmąjį pusmetį į KGHM iš šio projekto įplaukė daugiau kaip 270 milijonų JAV dolerių, daugiau nei dukart daugiau nei prieš metus“, – sakė KGHM viceprezidentė Anna Sobieraj-Kozakiewicz.

    Kodėl Sierra Gorda tampa vis svarbesnė

    Sierra Gorda rezultatus KGHM sieja su palyginti žemais gamybos kaštais, būdingais atviro tipo kasykloms. Nors tokiose kasyklose rūdos metalo koncentracija dažnai būna mažesnė nei giliųjų šachtų atveju, kaštų struktūra gali suteikti reikšmingą pranašumą svyruojant žaliavų kainoms.

    KGHM pripažįsta, kad pirmąsias veiklos užsienyje fazes dalis investuotojų vertino skeptiškai, tačiau projektų grąža dažnai atsiskleidžia tik po kelių metų. Dabartiniai rodikliai rodo, kad bent daliai užsienio portfelio šis lūžis jau įvyko.

    Plėtra už maždaug 670 mln. eurų

    Geri rezultatai paskatino sprendimą plėsti Sierra Gordos pajėgumus – numatoma įrengti ketvirtąją gamybos liniją. Projekto vertė siekia 725 milijonus JAV dolerių, tai yra apie 670 milijonų eurų.

    Plėtros plane numatoma papildoma įranga: žiauninis trupintuvas, HPGR malūnas, rutulinis malūnas, flotacijos linija ir pagalbinė infrastruktūra, įskaitant konvejerius, vamzdynus ir valdymo sistemas. KGHM pabrėžia, kad investicijos turėtų būti dengiamos Sierra Gordos skolintais instrumentais ir operaciniais pinigų srautais, todėl nereikėtų tiesioginio finansavimo iš motininės bendrovės.

    Bendrovės vertinimu, projektas turėtų dar labiau sumažinti vienetinius kaštus ir padidinti metinę metalo gamybą maždaug 20 proc. Kita vertus, nurodoma ir galima neigiama pusė – dabartinio eksploatuojamo telkinio kasybos laikotarpis gali sutrumpėti apie 3 metais.

    Vis dėlto KGHM užsimena, kad koncesijos teritorijoje gali būti papildomų išteklių, kurie ateityje leistų pratęsti veiklą ir išplėsti gavybą naujomis zonomis. Pilnos naujos linijos galios pasiekimas planuojamas 2030 metų antrąjį pusmetį.

  • Lenkijos pramonė spaudžia dėl pigesnės elektros: kainos vienos aukščiausių Europoje, vokiečiai jau turi planą

    Lenkijos energoimli pramonė ragina valdžią kuo greičiau įdiegti elektros kainų mažinimo programą sektoriams, kuriems energijos sąnaudos sudaro reikšmingą gamybos kaštų dalį. Verslas siekia sprendimo, panašaus į taikomą Vokietijoje, ir tikina, kad be jo prastėja konkurencingumas Europos rinkoje.

    Pramonės atstovai remiasi Eurostato duomenimis, rodančiais, kad Lenkijoje elektros kaina pramonei yra tarp didžiausių Europoje. Energoimliems sektoriams 2025 metų antroje pusėje vidutinė kaina siekė apie 170 eurų už megavatvalandę be mokesčių, o tai, pasak pramonės, buvo aukščiausias lygis Europoje.

    Tuo metu Vokietijoje minimu laikotarpiu kaina buvo apie 130 eurų už megavatvalandę, o šalis jau yra įdiegusi paramos schemą, skirtą sumažinti elektros kainas didžiausiems energijos vartotojams. Ji kuriama pagal Europos Komisijos patvirtintą CISAF logiką, kuri numato, kaip valstybės pagalba gali būti taikoma pramonei nepažeidžiant ES konkurencijos taisyklių.

    Lenkijos pramonė taip pat kritikuoja Energetikos ministro rengiamą nutarimo projektą dėl tarifų sudarymo ir atsiskaitymo už elektrą principų. Cemento gamintojai įspėja, kad siūlomi pakeitimai nebūtinai mažins kainas, o kai kuriais atvejais dėl papildomų dedamųjų gali jas net padidinti.

    Vienas iš ginčijamų elementų yra vadinamojo kokybės mokesčio skaičiavimo metodika, kuri, pramonės vertinimu, gali skatinti įmones perkelti vartojimą į tam tikras valandas. Energoimlioms gamykloms, kurių technologiniai procesai yra nenutrūkstami, tokie pokyčiai dažnai nepraktiški, todėl dalis galimos naudos gali išnykti.

    Cemento sektorius siūlo išplėsti paramos gavėjų ratą, pakeičiant atrankos kriterijus ir sumažinant metinio elektros suvartojimo slenkstį iki 10 gigavatvalandžių. Pramonės teigimu, toks žingsnis leistų įtraukti daugiau įmonių, kurioms elektros kaina tiesiogiai lemia galutinės produkcijos savikainą ir galimybes konkuruoti su importu.

    „Be realių sprendimų, mažinančių energijos kainą pramonei, prarandame konkurencingumą tiek prieš importą, tiek prieš kitų ES šalių gamintojus“, – sakė Lenkijos cemento gamintojų asociacijos vadovas Krzysztofas Kieresas.

    Diskusijos dėl paramos energijai vyksta platesniame kontekste, kai energetikos kainų svyravimai išlieka vienu svarbiausių infliacijos ir pramonės rizikos veiksnių. Ekonomistai ne kartą pabrėžė, kad brangi energija greitai persiduoda į statybų, transporto ir plataus vartojimo prekių kainas, o tai daro spaudimą ir vidaus paklausai.

    Lenkijos institucijos dar 2025 metais signalizavo apie galimus instrumentus, kurie stabilizuotų kainas didžiausiems vartotojams, tačiau pramonė tvirtina, kad sprendimai juda per lėtai. Europos Komisijos nustatyti CISAF principai atveria teisinį kelią programoms, kurios leistų daliai suvartojamos elektros taikyti mažesnę kainą, o reikšmingą paramos dalį nukreipti į investicijas, susijusias su atsinaujinančia energetika ir efektyvumo didinimu.

    Vokietijos pavyzdys Lenkijoje minimas kaip orientyras: ten numatytos išmokos už 2026 metus turėtų būti išmokamos jau kitais metais. Lenkijos pramonė tikisi analogiško aiškaus grafiko ir taisyklių, kurios leistų planuoti gamybą, investicijas ir ilgalaikius kontraktus, mažiau priklausomus nuo trumpalaikių elektros kainų šuolių.

  • „Enea“ skiria pardavimų veiklą į atskirą įmonę: ką tai keičia klientams ir energijos rinkai

    Lenkijos energetikos grupė „Enea“ nusprendė atskirti pardavimų veiklą ir perkelti ją į atskirą grupės bendrovę. Sprendimą 2026 metų rugpjūčio 20 dieną priėmė neeilinis akcininkų susirinkimas, jam pritarė daugiau kaip 99,99 proc. balsavusiųjų.

    Įmonė pabrėžia, kad tai dar vienas žingsnis pertvarkant grupės organizacinį modelį ir kuriant labiau specializuotą pardavimų organizaciją. Ji turėtų būti orientuota tiek į privačius, tiek į verslo klientus, o kartu greičiau prisitaikyti prie kintančios energijos rinkos.

    Kas keisis grupės struktūroje

    Po atskyrimo „Enea“ turėtų veikti kaip strateginis ir valdymo centras, o naujoji įmonė „Enea Sprzedaż“ koncentruosis į komercinę veiklą. Tai apimtų pasiūlymų kūrimą, santykių su B2C ir B2B klientais plėtrą bei pardavimo procesų skaitmeninimą.

    Pasak bendrovės, tokia struktūra didina verslo modelio skaidrumą ir aiškiau paskirsto atsakomybes tarp veiklos sričių. Energetikos sektoriuje tai dažnas modelis, kai pardavimai atskiriami nuo gamybos, tinklų ar strateginio valdymo funkcijų.

    Ką tai reiškia klientams

    „Enea“ tikina, kad klientams svarbiausia žinia yra paslaugų tęstinumas. Galiojančios sutartys, įprasti kontaktų kanalai ir aptarnavimo procesai turėtų išlikti tokie patys kaip iki šiol.

    Praktikoje tokie pokyčiai dažniausiai pirmiausia matomi vidiniuose procesuose: greitesni sprendimai dėl pasiūlymų, didesnis dėmesys klientų aptarnavimo kokybei ir daugiau investicijų į skaitmeninius kanalus. Vis dėlto realus poveikis klientams priklausys nuo to, kaip greitai naujoji įmonė perims procesus ir kokius produktus pasiūlys.

    Kada sprendimas įsigalios

    Formali pertvarka turėtų užsibaigti po įregistravimo Nacionaliniame teismų registre. „Enea“ nurodo, kad tai planuojama 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį.

    Iki tol grupė turės įgyvendinti teisinius ir organizacinius veiksmus, susijusius su veiklos perkėlimu, procesų suvienodinimu ir klientų aptarnavimo grandinės užtikrinimu. Bendrovė pabrėžia, kad pardavimo veikla ir po atskyrimo liks „Enea“ grupės dalimi.

    Finansinis fonas ir investicijos

    „Enea“ taip pat pateikė preliminarius 2026 metų pirmojo pusmečio rezultatus: grupės pajamos siekė apie 2 970 000 000 eurų, o grynasis pelnas apie 350 000 000 eurų. Šie skaičiai rodo, kad pertvarka vykdoma esant stipriam finansiniam pagrindui.

    Per tą patį laikotarpį investicijos sudarė apie 700 000 000 eurų. Energetikos įmonėms tai ypač svarbu dėl didėjančių tinklų modernizavimo, gamybos atnaujinimo ir skaitmeninimo poreikių, o specializuota pardavimų įmonė gali padėti greičiau komercializuoti naujus produktus bei paslaugas.

    „Pardavimų veiklos atskyrimas atitinka organizacinių pokyčių kryptį „Enea“ grupėje. Siekiame didesnės pardavimo kompetencijų specializacijos, efektyvesnio valdymo ir geresnio prisitaikymo prie dinamiškai besikeičiančios energijos rinkos“, – teigė bendrovė.